„Laikiau jį apkabinusi ir nieko nejaučiau – tai buvo tas pats, lyg apsikabintum pagalvę“, - prisimena moteris, kurios istoriją pasakoja dailymail.co.uk.

Įdomu tai, kad Charlotte antipatiją sutuoktiniui sukėlė ne šeimoje kilusios problemos, konfliktai ar neištikimybė. Meilė išgaravo dėl labai neįprastos priežasties – po galvos traumos moteris nebegalėjo nieko užuosti.

„Artimai pažinojau Duncano kvapą, jis vertė mane jaustis mylimai ir saugiai, todėl nesąmoningai mane traukė prie jo. Tačiau tik kai jis dingo, suvokiau, kokia stipri buvo mano uoslė lyginant su fizine mano santykių puse“, - prisipažįsta 45 metų rinkodaros specialistė iš Farhamo Sario grafystėje.

Skaitomiausi straipsniai:

Karalienė Viktorija: nepasotinama lovoje ir monstrė motina (FOTO)
Mankšta, kuri moterims sukelia orgazmą
Ar vyras bus ištikimas, parodys jo gimimo data
Skaitytoja Indrė: per pusmetį numečiau 40 kg.(FOTO: prieš ir po)

„Beveik iškart po nelaimės, kuri nutiko 2008 metų liepą, pradėjau prarasti bet kokį fizinio artumo jausmą. Per kelias savaites nebegalėjau prisiversti su juo mylėtis – buvo tiesiog niūru ir be jokios sielos“, - prisimena Charlotte, kurios patirtis atskleidžia, kad uoslės netekimas gali stipriai paveikti santuoką.

Manoma, jog vien Didžiojoje Britanijoje uoslę praradę apie 200 tūkstančių žmonių. Šis sutrikimas vadinamas anosmija. Paprastai ją sukelia tokie dariniai kaip polipai arba galvos traumos metu pažeisti nervai. Maždaug 30 procentų atvejų anosmiją lemia galvos traumos, o likusius – nosies infekcijos ar, labai retais atvejais, tokios diagnozės kaip Parkinsono ar kitos neurologinės ligos. Laikinai uoslę pažeisti gali ir chemoterapija bei kai kurie medikamentai.

„Kai galvos traumos metu stipriai sutrenkiamos smegenys, gali būti pažeistos nervų skaidulos, jungiančios nosį ir smegenis“, - aiškina ausų, nosies ir gerklės chirurgas Nabilis Salama iš Luišamo universitetinės ligoninės.

„Unikalu, kad šis nervas gali regeneruoti, tačiau tam gali prireikti mėnesių ir tai nutinka tik maždaug 40 procentų visų atvejų. Jeigu praėjus metams pacientui uoslė vis dar negrįžta, tuomet ji veikiausiai ir neatsistatys. Medicina jokio gydymo šiuo atveju pasiūlyti negali“, - teigia N. Salama.

Dažnai kartu su uosle prarandamas ir skonio pojūtis, nes 75 procentai skonio suvokiama per uoslę.

Tai patyrė pacientai neretai prisipažįsta, kad dėl anosmijos žlunga santykiai. Net 60 procentų teigia, jog šis sutrikimas paveikė jų santykius su partneriu, šeima ar draugais.

„Uoslės pojūtis tiesiogiai siejasi su ta smegenų zona, kuri reguliuoja mūsų nuotaiką ir emocijas. Šiuo atžvilgiu ji funkcionuoja kitaip nei kitos mūsų juslės“, - aiškina anosmijos paramos grupės „Fifth Sense“ įkūrėjas Duncanas Boakas. - Galvojant apie tai, kaip tai atsiliepia intymumui ir seksui, konkrečiai partnerio plaukų ar odos kvapo pajautimui, tik netekus uoslės gali suprasti, kaip tai veikia žmonių jausmus. Nors uoslę praradusio žmogaus antroji pusė gali stengtis suprasti šį poveikį, tačiau partnerio juntamas izoliacijos jausmas vistiek palaipsniui augs“.

Iki dviračio avarijos Charlotte jautėsi laiminga su savo vyru Duncanu, kuris dirba elektronikos įmonėje. Būdama aštuoniolikos ji sutiko savo būsimą sutuoktinį Kingstono universitete, 1994 metais susituokė ir susilaukė dviejų vaikų: dabar penkiolikos Toby ir dvejais metais vyresnio Callumo.

Tačiau 2008 metų liepą kaimo vietovėje važiuodama dviračiu Charlotte kliudė kanalizacijos dangtį ir galva trenkėsi į kelią. Moteris buvo be apsauginio šalmo, todėl sunkiai susižeidė galvą. Vis dėlto ji pati sugebėjo paskambinti vyrui, kuris netrukus ją nuvežė į ligoninę.
Kompiuterinės tomografijos tyrimas parodė, kad smegenys nėra pažeistos, tačiau po trijų dienų Chralotte suvokė nebegalinti nieko užuosti, taip pat nejaučia ir skonio.

„Iki tol nieko nepastebėjau, nes buvau apsvaigusi nuo skausmą malšinančių vaistų, tačiau kai priešpiečiams pasidariau kavą ir sumuštinį su sūriu, supratau, kad nieko neužuodžiu. Iš pradžių maniau, jog įsižaidė mano fantazija, todėl puoliau uostyti šampūno buteliukus. Ir nieko nejaučiau. Štai tada mane apėmė panika“, - neslepia moteris.

Charlotte gydytojas nusiuntė ją pas ausų, nosies ir gerklės specialistą, kuris atliko tyrimus. Moters buvo prašoma atpažinti bei atskirti įvairius kvapus, kai jai tai nepavyko, buvo diagnozuota anosmija.
Per kitą vizitą pas minėtą specialistą ji sužinojo, kad šansų susigrąžinti uoslę beeik nėra, kaip ir nėra gydymo, kuris galėtų leisti vėl užuosti kvapus.

„Tai buvo siaubingiausia mano gyvenimo akimirka, - sako ji. - Pasiekusi automobilių stovėjimo aikštelę nesulaikiau ašarų – supratau, kad niekada nebejausiu savo vaikų kvapo, neužuosiu miško po lietaus, orkaitėje kepančio pyrago. Supratau, kad mano pasaulis susiaurėjo“.

„Jaučiausi pikta, nusiminusi ir vieniša. Kažkaip parvažiavau į namus ir papasakojau viską Duncanui. Jis man pažadėjo, kad viską įveiksime, - toliau pasakoja Charlotte. - Tačiau netrukus nuo to pradėjo kentėti mūsų santykiai, nes praradusi uoslę nebejaučiau fizinio potraukio jam taip, kaip jaučiau anksčiau. Mes apie tai pasikalbėjome ir vylėmės, jog tai praeis – man net į galvą nešovė, kad tai galėtų mus išskirti“.

Kadaise mėgusi ruošti vakarėlius draugams ir juose dalyvauti, Charlotte pamažu užsisklendė savyje.

„Verčiau save pramogauti dėl Duncano, o pati tenorėjau klykti, - neslepia ji. - Kadangi anosmija fizine prasme nematoma, draugai ir šeima pamiršdavo tai ir tuomet man tekdavo skausmingai priminti, kad aš nejaučiu kvapo ir skonio, o jie neapgalvotai sakydavo kažką panašaus: „Pamiršau, gal tau į patiekalą įberti daugiau aštriųjų pipirų?“ arba „Bent jau nepersivalgysi, jeigu nieko neužuodi ir nejauti skonio“.

Pietūs prarado savo žavesį, nes Charlotte galėjo valgyti visiškai paprastą maistą, mat nejautė jo skonio. Netgi per Kalėdas, supama šeimos narių, besimėgaujančių iš virtuvės sklindančiu kepamo kalakuto kvapu, ji nieko nejautė.

„Tai buvo tas pats, tarsi žvelgtum į pasaulį per filtrą. Mačiau, kai viskas gražiai atrodo, girdėjau vyno taurių skambėjimą ir savo vaikų juoką, tačiau tai nekėlė jokių emocijų. Jaučiausi labai vieniša ir išliedavau savo nepasitenkinimą ant Duncano – nieko negalėjau su savimi padaryti“.

Savimonės konsultantė Louise Tyler teigia, kad dažniausiai uoslės netekusių žmonių partneriai iki galo nesupranta, ką tai reiškia.

„Uoslė yra labai svarbi intymumui santykiuose, ne vien seksualinio susijaudinimo prasme, - tikina specialistė. Tyrimai rodo, kad moterys be uoslės jaučiasi labai nesaugios, nes jas kankina abejonės, ar jos pakankamai gerai kvepia savo partneriui“.

Deja, Charlotte nepadėjo nei psichologas, nei terapija, vienintelė jos paguoda buvo sportas. Moteris treniravosi maratonams bei triatlonui.

„Dienos pabaigoje būdavau nusivariusi nuo kojų ir tai man suteikdavo pasiteisinimą išvengti intymumo su Duncanu, - pasakoja ji. - Mačiau, kad jis darosi vis piktesnis, nes mes ėmėme rietis dėl paprasčiausių dalykų“.

Praėjus dvejiems metams po nelaimės šeima išvyko atostogauti į Prancūziją. Kelionės metu Charlotte galutinai palūžo – užsukus į gerai žinomą degalinę ji neužuodė šalia augančių pušų kvapo, kuris jai visada reikšdavo kelionės pradžią.

„Tai buvo visiškas krachas, kai aš šalikelėje suvokiau neužuodžianti pušų. Aš tik raudojau Duncano ir vaikų akivaizdoje. Jiems neliko nieko kito, kaip stebėti mane verkiančią ir drebančią. Tai buvo neapsakomas netekties jausmas, - prisimena ji. - Per tas atostogas pajutau tikrą atitolimą tarp savęs ir Duncano. Tai turėjo būti atsipalaidavimo metas, tačiau buvau baisiai nelaiminga dėl to, kad negaliu su juo ir berniukais mėgautis tais pačiais dalykais, tokiais kaip pirmųjų ledų valgymas“.

Iki 2011 metų spalio Charlotte persikėlė į atskirą kambarį. 2013 metų vasarį pora išsiskyrė.

„Žinojau, kad praradau santuoką dėl to, jog nebegalėjau užuosti. Paprasčiausiai jaučiausi tuščia“, - sako moteris.

Nors uoslės praradimas kelia pavojų santykiams, vis dėlto, ne visada ši diagnozė reiškia jų pabaigą. Kai 2012 metų kovą 63 metų Davidas Rudge'as savo kieme nukritęs nuo kopėčių neteko uoslės, jo žmona Christine su siaubu stebėjo, kaip sutuoktinis, su kuriuo kartu buvo nugyvenę keturis dešimtmečius, pradėjo nuo jos tolti.

„Jis nebegalėjo mėgautis savo maistu ar užuosti mano kvepalų, todėl visą laiką buvo įsitempęs, - pasakoja kartu su vyru Kente gyvenanti Christine. - Davidas visada pernelyg pedantiškai žiūrėjo į asmeninę higieną. Po nelaimės jis nuolat nerimavo, ar gerai kvepia, todėl nenorėjo manęs prisileisti pernelyg arti. Jis jautėsi labai prislėgtas, o aš jaučiausi jo netenkanti“.

Iki pensijos sekretore dirbusi 61 metų Christine sąmoningai ėmė siekti, kad sutuoktinis sutelktų dėmesį į kitas jusles, kad tik santuoka nesubyrėtų.

„Stengiausi gerai atrodyti. Pirkau sau gražius apatinius drabužius ir segėjau trumpus sijonus, - pasakoja ji. - Nuolat jį apkabindavau ir liesdavau, kad tik priminčiau jam, jog esu jo žmona ir galime būti artimi“.

Pastatų priežiūros bendrovei vadovaujantis Davidas neslepia, kad toks žmonos požiūris vėl juos suartino.

„Niekada Christine man nebuvo nepatraukli, tiesiog jaučiausi praradęs ryšį su pasauliu. Užsisklendžiau savyje, nes jaučiausi baisiai prislėgtas, - prisimena vyras. - Bet man pasisekė, nes Christine buvo labai švelni ir miela. Ji nuolat ragino mane prisiminti. Pavyzdžiui, jeigu paruošdavo kažką valgyti, sakydavo „Ar prisimeni, kaip tai kvepia?“ Nebuvo lengva, tačiau mūsų santuoka įveikė šį iššūkį ir yra stipresnė nei bet kada. Nors yra daugybė dalykų, kurių ilgiuosi, tokių kaip drėgnos žemės kvapas vaikštant miške, aš turiu šios nepaprastos ir atsidavusios moters meilę“.

Savimonės konsultantė L. Tyler teigia, kad tokiu atveju norint išsaugoti santuoką svarbiausia ir toliau kartu leisti laiką bei sutelkti dėmesį į kitas jusles.

„Kalbėkitės apie savo santykius. Pirmiausia, kodėl jūs sujungėte savo gyvenimus, prisiminkite kartu išgyventas puikias akimirkas, - pataria specialistė. - Lepinkite kitas savo jusles – galite rengtis gražiais drabužiais ar klausytis romantiškos muzikos“.

O štai Charlotte prieš metus sutiko naują partnerį, kurio supratimas, su kokiais iššūkiais jai tenka susidurti, jai labai pradėjo.

„Kai aš pamačiau jį, pajutai fizinį potraukį, - prisipažįsta ji. - Nors vistiek sudėtinga, kai negali vyro užuosti. Pamenu, kad pirmo bučinio metu ėmiau panikuoti. Mano galvoje sukosi mintys „Ar burnos kvapas pakankamai gaivus? Ar aš gerai kvepiu?“ Norėdama būti tikra, prausdavausi po dušu tris kartus per dieną“.

Tačiau Charlotte, kaip ir Davidas, daugiau nebedejuoja dėl to, kad nebegali užuosti miško po lietaus ar ką tik pražydusios gėlė kvapo.

„Mane liūdina tai, kaip po nelaimės pasikeitė gyvenimas. Tačiau nieko nebegaliu padaryti. Man telieka būti stipriai, dirbti su savimi ir susitelkti į teigiamus dalykus. Norėčiau, kad savo uoslės ir skonio niekada nebūčiau laikiusi savaime suprantamu dalyku. Aš praradau ne tik juslių teikiamus malonumus, bet ir savo santuoką“, - sako Charlotte.