Koks augalas padės atsigauti po vėžio gydymo

 (5)
Turėdami begalinį norą pasveikti, žmonės griebiasi neįtikėtinų dalykų: geria šlapimą, benziną, žibalą, musmirių, rupūžių ar auksinio ūso užpilus ir kt., kad tik liga nesugrįžtų.
© Fotolia nuotr.

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Vasario 4 diena skiriama pasaulinei kovai su vėžiu – tai itin aktualu beveik 3 proc. Lietuvos gyventojų, sergančių šia liga. Vėžys – labiausiai bauginantis susirgimas, kuris, nepaisant šiuolaikinės medicinos pasiekimų, vis dar apipintas mitais. Daugumai žmonių jis vis dar atrodo mirties nuosprendžiu: pacientus gąsdina ne tik diagnozė, bet ir vėžio gydymas, kuris yra sudėtingas ir neretai sunkiai pakeliamas, tad, norėdami pasveikti, žmonės griebiasi įvairiausių metodų – kartais netgi burtų.

Vėžio diagnostika: burtai, religija ir klaidingos teorijos

Vėžys nėra, kaip dauguma mano, tik žmonijos rykštė – šios ligos priešistorė siekia dinozaurų laikus, mat archeologiniai radiniai rodo, kad net šie gigantai turėjo dėl vėžio mutavusius organus. Pirmasis 3000–2500 m. pr. Kr. architekto ir gydytojo Imhotepo „dokumentuotas“, turbūt, krūties vėžio atvejis buvo aprašytas kaip „kieti, didėjantys ir plintantys iškilūs vėsūs dariniai krūtyje“. Prie šios ligos aprašo Imhotepas paliko tik vieną frazę – „gydymo nėra“.

Kitas svarbus dokumentas farmacijos istorijai – 1500 m. pr. Kr. parašytas 20 metrų ilgio Eberso papirusas, kuriame minima ne tik apie 700 vaistinių medžiagų ir 800 farmacinių receptų, bet yra aprašomi minkštųjų audinių, riebalinio audinio, odos augliai bei siūloma juos išpjauti. Šiame papiruse išvardinti net 3 vėžio gydymo būdai – mechaninis, magija ir gydymas vaistais. Iš pateiktos informacijos matyti, kad senovės egiptiečiai mokėjo atskirti gerybinius auglius nuo piktybinių.

Šiais laikais žinomas vėžio pavadinimas atsirado Antikinėje Graikijoje, kai gydytojas Hipokratas apie 460–370 m. pr. Kr. aprašė keletą vėžio rūšių ir ligą pavadino graikišku žodžiu karkinos, kas reiškia krabą arba vėžį. Vėliau graikiškas ligos pavadinimas karkinos buvo išverstas į lotynų kalbą cancer ir iš jos pateko į Vakarų Europą. Hipokrato apibūdinta šios ligos prigimties teorija išsilaikė daugiau nei tūkstantį metų: jis teigė, kad žmogaus organizmą sudaro 4 skysčiai – kraujas, gleivės, geltonoji ir juodoji tulžis, kurios perteklius ir sukelia vėžį.

Tik Renesanso laikotarpiu, kai mokslas ėmė viršų prieš magiją ir religinius įsitikinimus, buvo aprašyta kraujotaka ir limfinė sistema, taip paneigiant juodosios tulžies ir vėžio sąsajos teoriją. Tiesa, šios ligos plitimas dar buvo neaiškus: olandų gydytojai Zacutas Lusitanis ir Nikolas Tulpas manė, kad vėžys užkrečiamas, todėl pirmoji specializuota vėžio ligoninė Prancūzijoje buvo priversta išsikelti už miesto, nes gyventojai bijojo užsikrėsti.

Dar ilgus šimtmečius vėžys buvo laikomas žmonijos prakeiksmu, likimo siųsta nepagydoma liga, kurią sukelia parazitai ar išoriniai kancerogenai – apie ją vengta kalbėti arba buvo kalbama pašnibždomis. Tik XIX a. pradėjus tobulėti mikroskopams, ląstelių patologijos buvo susietos su onkologinėmis ligomis: vokiečių chirurgas Karlas Tiršas nustatė, kad vėžys plinta ne skysčiais, o piktybinėmis ląstelėmis – šie ir kiti atradimai padėjo išvystyti onkologijos mokslą.

Vėžio diagnostika ir gydymas

Šiame amžiuje jau žinoma, kad piktybiniai navikiniai dariniai gali susiformuoti bet kokioje kūno dalyje, bet kokiame organe ir iš bet kurios ląstelės, tad burtai ar magiški antpilai nepadės. Lietuvoje apie 100 tūkst. žmonių gyvena su vėžio diagnoze, t. y. vėžiu serga apie 3 proc. mūsų šalies gyventojų. Kasmet nustatoma apie 17 tūkst. naujų vėžio atvejų: daugiausia diagnozuojama prostatos – apie 2 tūkst., odos – apie 1,8 tūkst., žarnyno – apie 1,5 tūkst., krūties – apie 1,3 tūkst., plaučių – apie 1,2 tūkst.

Iki šiol daug kalbama apie vėžio paveldimumą: žinomi BRCA genai, kurie didina krūties vėžio riziką, kai kurios genų mutacijos yra svarbios plaučių, odos vėžio vystymuisi, melanomai, tačiau paveldima ne liga, o tik polinkis ja sirgti. Be to, genetiniai veiksniai lemia tik 5–10 proc. vėžio atvejų, likusius – gyvenimo būdas. Rūkymas net 90 proc. atvejų sukelia plaučių vėžį, netinkama mityba, per mažas augalinės kilmės produktų vartojimas, nutukimas turi įtakos gimdos, inkstų, krūties vėžio vystymuisi. Taip pat, piktnaudžiavimas alkoholiu, aplinkos užterštumas, jonizuojamoji spinduliuotė, UVA spinduliai, kai kurie medikamentai (hormonai, kt.), cheminės medžiagos (asbestas, kadmis, nikelis, kt.) – visa tai neigiami veiksniai, didinantys onkologinių ligų riziką.
Vėžio tikimybę gali padidinti ir tam tikros infekcijos ar bakterijos: užsikrėtimas Epšteino-Baro virusu padidina limfomos, žmogaus papilomos virusu – gimdos kaklelio, Helicobacter Pylori bakterija – skrandžio, hepatito B ir C infekcija – kepenų vėžio tikimybę. Taip pat vėžiui atsirasti padeda ir susilpnėjęs imunitetas.

Šiuo metu taikomi pagrindiniai vėžio gydymo metodai – chemoterapija ir radioterapija – tiesiogiai slopina vėžinių ląstelių augimą ir jų plitimą, bet, praėję intensyvų gydymo kursą, pacientai susiduria su kita problema – šalutiniu gydymo poveikiu organizmui: ima slinkti plaukai, dingsta apetitas, atsiranda silpnumas, taip pat silpnėja organizmo imuninė sistema, progresuoja depresija. Dėl bendro paciento silpnumo dažnai reikia atidėti gydymą, didinti intervalus tarp kursų ar sumažinti dozę. Ieškodami būdų pagerinti onkologinių ligonių gyvenimo kokybę, mokslininkai ėmė gamtoje ieškoti alternatyvų, turinčių pakankamai antioksidantų bei netiesiogiai vėžio vystymąsi stabdančių ir antispazminiu poveikiu pasižyminčių, imunitetą stiprinančių medžiagų, kad organizmas būtų skatinamas gyti pats. Anot gydytojos chemoterapeutės Reginos Nutautienės, vienas augalų, nuo senų laikų vertinamas dėl vėžį veikiančių savybių, yra ugniažolė. Tad ugniažolės preparatų patariama pavartoti po radikalaus vėžio gydymo: mitybai reguliuoti esant susilpnėjusiam ląsteliniam imunitetui, po chirurginio, chemoterapinio, spindulinio gydymo, ligos remisijos metu, siekiant pagerinti onkologinių ligonių gyvenimo kokybę, esant skrandžio, žarnyno, kepenų, tulžies pūslės latakų, kvėpavimo takų spazmams, uždegimams. Ugniažolė taip pat padeda palaikyti normalią kepenų veiklą.

Turėdami begalinį norą pasveikti, žmonės griebiasi neįtikėtinų dalykų: geria šlapimą, benziną, žibalą, musmirių, rupūžių ar auksinio ūso užpilus ir kt., kad tik liga nesugrįžtų. Vėžio bijoma ne tik dėl to, kad tai gyvybei pavojinga liga, bet ir dėl to, kad ligos gydymas sunkus ir varginantis. Kalbant apie ugniažolę, svarbu žinoti, kad netinkamai vartojama ji organizmui gali padaryti daugiau žalos nei naudos: „Geriant stiprios koncentracijos ar „savos gamybos“ ugniažolės užpilus, kyla tikimybė smarkiai apnuodyti savo organizmą ir sutrikdyti kepenų funkciją. Jei nusprendžiama pavartoti ugniažolės po vėžio gydymo, patariama vartoti registruotų, dozuotų, specialiai sergantiesiems vėžiu sukurtų ugniažolės preparatų, kuriuose tiksliai žinomas vaistažolės kiekis, ir jis yra saugus pacientui“, – sako gydytoja chemoterapeutė R. Nutautienė.

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Sveikata

17 dalykų, apie kuriuos verta susimąstyti, kad ateityje jaustumėtės geriau (4)

Vienas interneto portalas atliko vyresnių nei 50 m. žmonių apklausą apie tai, ką jie patartų 30-mečiams. Patarimai – labai paprasti, bet tuo pačiu teisingi ir išmintingi. Patariame įsiklausyti į vyresnių žmonių patarimus.

Mokslininkai atskleidė paprastus triukus, padėsiančius maitintis sveikiau

Ar žinote, kas lemia jūsų maisto pasirinkimą? Tai ne tik vaizdas, skonis ir kvapas, bet ir tai, ar maistas yra pasiekiamas ranka, ar jis pateiktas tinkamo dydžio porcija, ar jį patogu valgyti ir ar turime jį papildomai apdoroti bei paruošti. Bent jau taip teigia Danijos mokslininkai.

Julija Janus kviečia sergantiesiems vėžiu padovanoti Viltį

Mūsų niekas nemokė, kaip suteikti psichologinę pagalbą žmogui, išgirdusiam mirtinos ligos nuosprendį.

Mitybos specialistė: riebalų bijoti nereikia, svarbu pasirinkti tinkamus

Riebalai yra būtini mūsų organizmui – jie suteikia sotumo jausmą, su jais gauname riebaluose tirpių vitaminų. Tačiau netinkamas ar per didelis tam tikrų riebalų vartojimas gali sukelti sveikatos sutrikimų.

105 metų sulaukusio daktaro Shigeaki Hinoharos ilgaamžiškumo taisyklės (1)

Daktaras Shigeaki Hinohara – vienas iš tų, kuriam Japonija yra dėkinga už ilgaamžiškumą. Jis ir pats yra neįtikėtinai aktyvios senatvės pavyzdys: sulaukęs 75 metų parašė ir publikavo daugiau kaip 150 knygų, o sulaukęs šimto – toliau gydė žmones ir skaitė paskaitas.

Dar kartą apie depresiją: antidepresantai nėra vaistas, kuris tinka visiems (4)

Kaip ir visomis ligomis, taip ir depresija susergama ne iš karto. Ji turi savo priešistorę ir priežastis.

Plastikos chirurgas: jei vienintelis pacientės noras – geriau atrodyti asmenukėse, skalpelio į rankas neimu (4)

Jau 15 metų moterų grožio paslaptis saugantis plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos gydytojas Martynas Norkus neabejoja, kad šioje srityje išmanyti žmonių psichologiją yra ne mažiau svarbu nei chirurgijos subtilybes.

Naujas, patikimas ir greitas sprendimas atkurti dantis – jau Lietuvoje (8)

„Tam, kad mokymuose įgytos žinios geriausiai įsitvirtintų tavo kasdieniame darbe, jas savo praktikoje turi išbandyti jau per pirmą savaitę,“ – teigia odontologijos klinikos „Dantų harmonija“ vadovas, implantuojantis gydytojas odontologas ortopedas Marius Bučinskas.

Dr. Saulius Bružas: onkologu tapau norėdamas padėti mamai (13)

Krūtų ligų chirurgijos ir onkologijos skyriaus gydytojas chirurgas dr. Saulius Bružas (62 m.) Nacionaliniame vėžio institute pradėjo dirbti beveik prieš 40 metų ir iki šiol yra lojalus savo klinikai bei pacientėms.