Jodas – geriausias žaizdų draugas

Antiseptikos ir aseptikos istorija vystėsi lygiagrečiai su žmonijos istorija - nuo neatmenamų laikų žmonės ieškojo būdų kaip apsiginti nuo juos persekiojančių ligų. Žinoma, šis kelias buvo ilgas ir sudėtingas.

Žaiskite ir laimėkite 5 Microfiber pluošto rankšluoščius.


Ypač jei prisiminsime, jog ilgus amžius nebuvo žinoma apie pavojingus mikrobus, sukeliančius įvairias ligas ir užkrečiančius žaizdas. O juk dažnai būtent infekuotos žaizdos ir tapdavo mirties priežastimi senovės medžioklių ir karių gentyse. Pastebėję šį dėsningumą, net ir nieko nenutuokdami apie tikrąsias liūdnos savo artimųjų baigties priežastis, žmonės šimtmečiais ieškojo priemonių, padedančių išvengti žaizdų infekcijos. Stebėjimų ir bandymų būdu buvo išaiškintos natūralios medžiagos, užkertančios kelią infekcijai. Tuo tikslu ilgus amžius buvo naudojama mira, ramunėlės žiedai, kartusis kietis, alavijas, medus, medžio anglis, druska, vario druskos ir kiti gamtiniai produktai.

Vystantis ir tobulėjant mokslui, buvo atrasta naujų, aktyvesniu antiseptiniu aktyvumu pasižyminčių medžiagų - 1750 metais britų mokslinikai antimikrobiniu aktyvumu pasižyminčias medžiagas pavadino antiseptikais. Išorinių žaizdų dezinfekcijai skirtas medžiagas taip pat vadiname ir mūsų dienomis. O aiškiai suformuluota mokslinė idėja davė stiprų impulsą antiseptinėmis savybėmis pasižyminčių medžiagų paieškoms. Taip buvo identifikuoti ir išskirti iki pat šiol naudojami ir savo svarbos neprarandantys antimikrobiniai preparatai: jodas, vandenilio peroksidas, kalio permanganatas.

Ar tikrai antispetika ir žaizdų dezinfekcija tokia reikšminga?

Atsakymas į šį klausimą – vienareikšmiai teigiamas, netgi jei nekalbėsime apie sudėtingas, gilias ir didelias žaizdas, kurias gydant prireikia medikų pagalbos ar operacijos, kurių neįsivaizduojame be įvairių aseptikos, antiseptikos ir dezinfekcijos priemonių. Pačios nereikšmingiausios buitinės žaizdelės taip pat reikalauja dezinfekcijos ir tinkamo gydymo. Jei žaizdelė nedezinfekuojama ir į ją patenka infekciją sukeliančių mikrobų, prasideda uždegimas. Žaizda ilgai negyja, ima šlapiuoti ir perštėti, paburksta, patinsta ir parausta aplinkiniai sveiki audiniai. Kąsantis ir trinant pažeistą odos sritį, traumuojamas dar didesnis odos plotas, į neužsitraukusią žaizdą gali patekti pūlingus procesus sukeliančių mikrobų. Tuomet žaizdą ima pūliuoti, ilgai ir sunkiai gyja, o sugijusioje vietoje lieka randas. Be to, pažeidus mūsų kūną nuo nepalankių išorės faktorių saugančios odos vientisumą, mikrobams atveriamas kelias į gilesnius audinių sluoksnius ir visą organizmą. Žinoma, nereikia manyti, kad virtuvėje įsipjovus pirštą ar vaikui nusibrozdinus alkūnes ar kelius, viskas baigsis kraujo užkrėtimu. Tačiau atsainus požiūris į žaizdų priežiūrą ir gydymą gali turėti nemalonių pasekmių. Todėl susižeidus niekuomet nereikia numoti ranka, o tinkamai apdoroti žaizdą ir ją aptvarstyti.

Pagrindiniai nedidelių žaizdų antiseptikos ir priežiūros aspektai

Kai susižeidžiame, pirmiausia būtina įsitikinti, jog žaizdelė nekelia pavojaus gyvybei. O tuomet reikia ją švariai išvalyti, sustabdyti kraujavimą, dezinfekuoti ir aptvarstyti. Negilias žaizdas galima nuplauti po tekančio vandens srove arba išvalyti vandenilio peroksido tirpalu bei prispausti sterilaus tvarsčio tamponėlį. Sustabdžius kraujavimą, žaizdelę būtina apsaugoti nuo infekcijos, tad ją reikia apdoroti antiseptiniu tirpalu. Tuo tikslu galima naudoti visiems mums nuo vaikytės gerai žinomas priemones, pavyzdžiui, jodą, kuriuo reikia apdoroti žaizdos kraštus. Galiausiai išvalytą ir tinkamai dezinfekuotą žaizdą reikia aptvarstyti, kad į dezinfekuotą žaizdą nepatektų naujas užkratas. Tad jei jau išsiaiškinome, kad vienas svarbiausių žaizdų žaizdelių pirminio apdorojimo ir tolimesnės priežiūros bei gydymo tikslų – jos dezinfekcija, aptarkime vieną iš populiariausių antiseptinių junginių.

Jodas ir inovatyvūs jo dariniai

Jodas kaip cheminis elementas buvo atrastas 1811 metais, o pirmą kartą žaizdų dezinfekcijai panaudotas tik po 77 metų. Nuo tos dienos praėjo ištisas amžius, tačiau ir mūsų dienomis jodas ir įvairūs jo dariniai vis dar yra viena patikimiausių dezinfekcinių priemonių. Kadangi medicinos mokslas nestovi vietoje, tai yra nuolat siekiama sukurti naujas, dar tobulesnes medžiagas, šiuo metu plačiai naudojami ne tik tradiciniai jodo tirpalai, bet ir joduoto povidono preparatai.

Joduotas povidonas pasižymi antiseptinėmis, dezinfekcinėmis, baktericidinėmis, priešgrybelinėmis, priešvirusinėmis savybėmis. Šis junginys naikina ne tik vegetacines mikrobų formas, bet ir jų sporas. Labai svarbi joduoto povidono savybė, kad dėl šio junginio poveikio mechanizmo ypatumų net naudojant ilgą laiką neatsiranda bakterijų ir virusų atsparumas: joduoto povidono poveikyje koaguliuojami išorinio patogeninių mikrobų apvalkalo sienelės baltymai, suardomas jos vientisumas ir mikroorganizmai žūva. Dar viena, svarbi jodo turinčio junginio savybė – ilgiau trunkantis antiseptinis veikimas lyginant su tradiciniu spiritiniu jodo tirpalu. Jodo preparatams taip pat būtingos ir kraujotaką aktyvinančios savybės, o aktyvesnė kraujo ir medžiagų apykaitą pažeistoje odos srityje užtikrina spartesnį žaizdos gijimą.

Svarbu, kad joduoto polividono tirpalas yra vandeninis – juo patepę žaizdą nepatirsime nemalonaus perštėjimo ar skausmo. Tačiau reikia paminėti, kad šio preparato neturėtų naudoti jodui ar sudėtinėms dalims alergiški asmenys, tie, kuriems sutrikusi skydliaukės veikla, jaunesni nei šešių mėnesių vaikai ir pan.

Užsakymo nr.: PT_69024076

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis