Tūkstančius metų atsiskyrėliai aukštai kalnuose slėpė ją nuo paprastų mirtingųjų, bet dabar Koh Nam Junas važiuoja net į tokias tolimas šalis kaip Lietuva, kad pasidalytų savo žiniomis.
Iš tėvo - sūnui
Koh Nam Junas, Korėjoje geriau žinomas kaip Jin Mokas, - vienas geriausių Pietų Korėjos akupresūros gydytojų, kouk sun do meistras. Susitikome liepą, kai jis viešėjo Lietuvoje. Pasaulio lietuvių jaunimo susitikimo dalyviams korėjietis surengė keletą treniruočių. Jaunieji lietuviai tiesiog ant žolės, plieskiant saulei, entuziastingai kartojo meistro rodomus pratimus. Jaunatviškai atrodančiam vyrui - 48-eri. Tokio stipraus rankos paspaudimo iš nedidelio ūgio ir smulkaus kūno sudėjimo žmogaus nesitikėtum. Jo veidą sveikinantis nutvieskusi šypsena nedingsta beveik visą pokalbį. Iškart pasiteisina prastai kalbantis angliškai, tačiau bendrauti tai netrukdo. Jei suabejoja dėl kokio nors žodžio, pasako korėjietiškai, pamąstęs išverčia į anglų kalbą, o jei nepavyksta, parodo gestais.
„Esu profesionalus kvėpavimo ir meditacijos mokytojas, kaip ir mano tėvas", - prisistato pašnekovas. Apie save papasakoja nedaug: gyvena netoli Seulo, kartais kelioms savaitėms išeina į kalnus - ten medituoja ir treniruojasi. Daug keliauja. („Mėgstu apžiūrinėti lankytinas vietas", - juokiasi.) Yra vedęs, augina du sūnus ir dvi dukras. Užsiiminėti kouk sun do vaikai dar per maži, bet tėvas viliasi, kad paseks jo pėdomis, kai paaugs. Taip pasielgė ir pats. Koh Nam Juno tėvas dvi dešimtis metų gyveno kalnuose - atitrūkęs nuo visuomenės, o kai grįžo, pradėjo mokyti kitus, išleido knygą apie kouk sun do. Ši sūnui padarė didelį įspūdį. Jaunuolis suvokė, kad perimti žinias iš tėvo yra jo pareiga, pasinėrė į mokslus ir pakilo iki mokytojų. Dabar Koh Nam Junas vadovauja Pietų Korėjos kouk sun do federacijai.
Energijos tėkmė
Žodžių pasakodamas apie kouk sun do principus ir naudą kūnui bei dvasiai meistras netaupo. Sako, kad žmogus turi tris svarbius energijos centrus (korėjietiškai - danjeon): žemutinį (šiame kaupiasi kūną ir fizinę galią kontroliuojanti energija), vidurinį (šis yra atsakingas už protą ir laikomas svarbiausiu) ir viršutinį (o šis atsakingas už dvasią).
Lėtai kvėpuojant, energija susikoncentruoja apačioje, tada kyla, kol pasiekia galvą, ir ima leistis. Žmogui susirgus, šis ciklas sutrinka. Išmokus kontroliuoti energijos tėkmę, anot Koh Nam Juno, galima pamiršti daugelį sveikatos bėdų.
Aiškindamas apie žmogaus energijos, gautos iš maisto, tėkmę, meistras linkteli ką tik į kavinę įėjusio lankytojo - apkūnaus vidutinio amžiaus vyro - pusėn. „Žmogaus kūno energija paprastai cirkuliuoja puikiai, bet kai kurie užsiaugina pilvus, kitaip tariant, sukaupia daug energijos viduriniame centre. Didelis pilvas yra negerai", - sako pašnekovas ir prideda ranką prie savo juosmens - tvirto, be nereikalingų riebalų.
„Lietuvoje daugelis turi daryti pratimus", - lakoniškai įvertina korėjietis. Beje, mūsų šalyje pirmą kartą jis viešėjo ir kouk sun do sistemą pristatė pernai. Tada Koh Nam Junas sutiko vieną moterį, kuri ilgai praktikavo jogą, bet skundėsi nugaros ir kojos skausmais. Šiuos, anot gydytojo, sukėlė būtent joga, mat jogos pratimai yra per stiprūs ir dažnam gali sukelti nemalonių pojūčių. O štai kouk sun do tinka kiekvienam - nuo 8-erių metų vaiko iki 60-70-ies metų senjorų.
Pokyčių kelias
Pradedantiesiems siūlomi nesudėtingi kvėpavimo pratimai ir kūno pozos, primenančios asanas. Po šimto dienų galima pereiti į aukštesnį lygį (iš viso jų yra devyni) - imtis sudėtingesnių pratimų bei pozų. „Pokyčiai akivaizdūs: kraujas ima cirkuliuoti kur kas lengviau, atsiranda naujų jėgų, ligos susilpnėja ar visai dingsta. Žmonės tampa laimingi, ima džiaugtis gyvenimu, lavėja mąstymas ir sąmonė", - aiškina Koh Nam Junas. Sakoma, kad subalansavus kūno energijas galima užsitikrinti ilgą gyvenimą. Senovėje tai vadinta nemirtingumu.
Į kouk sun do sistemą yra įtraukta ir akupresūra: spaudant tam tikrus aktyvius kūno taškus galima atsikratyti įvairių skausmų. Pavargus reikia pamasažuoti reikiamą tašką plaštakoje, pakilus karščiui ir įsiskaudėjus galvai, - iš šonų suspausti vidurinį kojos pirštą. Paklaustas apie įprastą mediciną, korėjietis linkteli: „O taip, vaistai... Šiuos gerti lengva. Kai suskausta skrandį, žmogus išgeria tabletę. Skrandžiui ji padeda, o kitiems organams kenkia. Tiksliai pasakyti, kuriam žmogui ko reikia, galiu tik apžiūrėjęs. Gydymą turi sudaryti trys dalys - akupresūra, specialūs pratimai ir masažas."
Prieš kelerius metus korėjietis Kijeve padėjo praregėti beveik apakusiam berniukui: „Patryniau rankas vieną į kitą ir paspaudžiau su akimis susijusius vaiko kūno taškus. Mano rankos buvo pilnos energijos. Kai paliečiau kaktą, vaikas sušuko: „Tėti, matau tave!"
Tailande, kur daug žmonių serga AIDS, Koh Nam Junas kai kuriuos ligonius mėgino gydyti specialiais kouk sun do pratimais. Ligos gniaužtai atsileido, bet, vos žmonės nustojo juos daryti, infekcija vėl paūmėjo. JAV dvi tokio paties likimo aukos porą mėnesių irgi praktikavo kouk sun do. Gydytojai negalėjo patikėti - tyrimai neberodė AIDS. Bet ligoniai iš tos laimės pratimus daryti nustojo ir vėl ėmė jaustis prastai.
Vėžiu sergantys žmonės panašaus efekto sulaukia rečiau, nors ir jie po trijų ar keturių mėnesių kvėpavimo pratimų ir mankštos, buvimo gryname ore, teisingos mitybos sustiprėja. Per tą laiką esą atsinaujina kraujas, išsivysto organizmo teršalų šalinimo sistema ir sustiprėja či - gyvybinė energija.
Tūkstantmetės paslaptys
Kouk sun do - unikalios tūkstantmetės korėjiečių kvėpavimo pratimų, meditacijos, gimnastikos ir kovos menų sistemos - paskirtis yra išugdyti tvirtą, ištvermingą, kilnaus būdo, stiprios fizinės ir dvasinės sveikatos žmogų. Ją praktikuojantieji tvirtina, kad po specialių pratimų tampa lengviau kvėpuoti, sustiprėja imunitetas, o viduje įsivyrauja ramybė. Dar daugiau - žadamas visavertis ir ilgas gyvenimas.
Išversti pavadinimą kouk sun do iš korėjiečių kalbos į lietuvių vienu žodžiu ar fraze sudėtinga. Tai yra būdas (doh) pamatyti visatą kaip visumą, vieną tautą (kouk), rodant žmogui, kaip bendrauti su dangumi (sun).
Manoma, kad kouk su do gimė dabartinėje Pietų Korėjos teritorijoje prieš 9-7 tūkst. metų, nors tikrosios ištakos nežinomos. Šiuo būdu lavinosi 57 m. pr. m. e. - 935 m. e. m. gyvenusi jaunų karių grupė Hwarang ir Konfucijaus sekėjai. O aktyviausiai kouk sun do praktikavo atokiai kalnuose (šie sudaro net 70 proc. šalies teritorijos) įsikūrę atsiskyrėliai vienuoliai. Tūkstantmečius šią praktiką gaubė paslapties skraistė - taip bandyta ją apsaugoti nuo kitataučių įtakos. Žinias mokytojai slapčia iš lūpų į lūpas ir iš širdies į širdį perduodavo savo mokiniams.
„Senieji meistrai buvo atsargūs lyg žmogus, žengiantis per upelį aptrauktą ledą, budrūs lyg karys priešo teritorijoje, mandagūs ir pagarbūs lyg svečias, prisitaikantys lyg tirpstantis ledas, bet tvirti lyg medžio pliauska, aiškūs lyg stiklas vandens", - taip apie šiuos atsiskyrėlius rašyta prieš maždaug 2300 metų.
Nusileido nuo kalnų
Plačiajai visuomenei kouk sun do tapo prieinama prieš mažiau nei pusę amžiaus, kai daoistų atsiskyrėlis meistras Be Kyungas (Slaptoji Riba) nusileido nuo kalnų ir ėmė skleisti šį mokslą tarp paprastų žmonių. „Dabar nevaržomas leiskis nuo kalnų ir rask savo kelią, mokyk sekėjus. Tai yra tavo užduotis, ir negali pakeisti nieko, ko tave išmokiau. (...) Jei bent truputėlį nukrypsi, tavo mokymas atneš blogų rezultatų. Tada žinok, kad tas mokslas veda neteisinga kryptimi", - tokį priesaką Be Kyungas, palikdamas atokią buveinę, gavo iš savo mokytojo Chung Woono (Aiškūs Debesys).
Tikrasis Be Kyungo vardas buvo Chung Sanas (Melsvasis Kalnas). Prieš maždaug 60 metų jis gyveno pas senelį ir, klajodamas po kalnus, sutiko keistą nepažįstamąjį - Chung Wooną. Šis paklausė: „Ar eisi su manimi, jei išmokysiu skaldyti akmenis?" Paauglio smalsumas nugalėjo sveiką nuovoką, ir jis linktelėjo galvą. Sutiktasis iškart parodė, ko vaikas galės išmokti: perskėlė akmenį ranka, todėl Chung Sanas nedvejodamas nusekė paskui.
Du dešimtmečius Chung Sanas gyveno asketiškai ir mokėsi iš Chung Woono bei šio mokytojo Moo Woono (Be Debesų). Kai atėjo laikas grįžti į visuomenę ir paskleisti senojo mokslo išmintį, Chung Sanas gavo naują vardą, pakeitė mitybą, įsigijo įprastų drabužių ir po truputį prisiminė, kaip gyvena paprasti žmonės. 1970-aisiais jo iniciatyva Seule atidaryta pirmoji kouk sun do mokykla.
Paruošęs penkiolika instruktorių ir išleidęs dvi knygas apie savo gyvenimą kalnuose bei kouk sun do, vyras grįžo į gamtos prieglobstį (1984 m.). Kur šiandien jis yra, niekas nežino. Dvylika pirmųjų sekėjų iki šiol yra Kouk sun do federacijos nariai. Chung Sano pastangos nenuėjo veltui - per amžius nepasikeitusi disciplina, kaip ir dar keli itin senus laikus menantys panašūs mokslai, įtraukta į Pietų Korėjos nacionalinę švietimo programą. Iš pradžių buvo mokoma kvėpavimo ir kovos menų, bet ilgainiui liko tik kvėpavimo pratimai. Dar daugiau - daugelis šalies valdžios institucijų nuo 1980-ųjų taiko kouk sun do darbuotojams lavinti, sistema išpopuliarėjo visoje šalyje. Šį būdą praktikavo net vieno serialo, transliuoto per nacionalinę televiziją, herojus.
Vis dėlto už Pietų Korėjos ribų kouk sun do centrų yra vos vienas kitas (aštuoni - Jungtinėse Valstijose, dar keli Kanadoje, Prancūzijoje, Tailande, Malaizijoje, Rusijoje ir Lenkijoje), todėl ši sistema kitataučiams dar menkai žinoma, tačiau po truputį populiarėja.
Pajutęs nušvitimą rengėsi mirti
Koh Nam Juno teigia, kad kouk sun do lengviau yra užsiiminėti atokiai nuo žmonių. Jis pats į kalnus kuriam laikui buvo pasitraukęs ne kartą. „Geriausiai jaučiausi praleidęs ten porą metų. Į pasaulį grįžti nebenorėjau. Ten gyvenantys žmonės yra laimingi. Gamta kalnuose tampa draugu. Energija ir sąmonė pasikeičia."
Korėjietis iki šiol pamena vieną žygį (prieš septynerius metus) prie Kailašo kalno - švenčiausios tibetiečių vietos, kur pajuto nušvitimą. Tibetiečiai tiki, kad 6675 m aukštyje yra dievų buveinė, todėl jokiam mirtingajam įkopti į viršūnę nevalia, galima tik priartėti per keliasdešimt metrų. Tą kartą kartu ėjo ir buvęs Lietuvos ambasadorius Ukrainoje signataras Algirdas Kumža su žmona Toma. Marga įvairiataučių keliautojų grupė šešias paras kratėsi visureigiais nuo Nepalo sostinės Katmandu, dar kelias dienas - apie Kailašą. Kentė šaltį, nuovargį ir galvos skausmą - dėl deguonies stygiaus. Tik ne Koh Nam Junas. Vieną prancūzą turistą pakirto aštrūs kojų skausmai. Gydytojas neprašytas ėmė ligonį masažuoti, šis rėkė iš skausmo, bet netrukus atsistojo.
Vieną dieną kompanija apsinakvojo palapinėse 5 km aukštyje. Dauguma jautėsi per dieną nusiplūkę, mat ne tik aštuonias valandas kopė į viršų, bet ir mankštinosi kartu su Koh Nam Junu, tad griuvo miegoti, o korėjietis žvalus išėjo pasivaikščioti. „Žiūrėdamas į Kailašą pirmą kartą pajutau tokią stiprią energiją... Mačiau tris viršūnes. Pagalvojau, kad tai - ypatinga vieta. Norėjau kokį pusvalandį pasivaikščioti - prieiti arčiau, bet atstumas pasirodė gerokai didesnis. Užtrukau, nes kas 100 m teko stoti pailsėti. Kuo aukščiau, tuo darėsi sunkiau kvėpuoti. Galiausiai stoti teko kas 5 m. Iki pačios viršūnės buvo likę apie 30 m. Šalia radau nedidelį iškilumą, atsisėdau ir pasijutau keistai - nepaprastai patogiai. Kvėpavau giliai, po kelių minučių nusiraminau, užsimerkiau.
Staiga pajutau, kad mano kūnas tarsi ištįso iki pat dangaus. Nesupratau, kas su manimi darosi. Po pusės minutės - tas pats. Atsimerkiau. Bijojau, bet pamaniau: jei kalnas nusitemps mane į viršų arba mirsiu, nieko tokio. Vėl užsimerkiau, ir vėl tas pats pojūtis. Viską pamiršau, galvoje nebuvo jokių minčių. Nežinau, kiek laiko tai truko, bet po truputį grįžau į save ir nusiraminau. Atsimerkęs nustebau, kad sėdžiu ten pat. Buvo labai tamsu, tačiau viskas aplink nuklota sniegu, tad galėjau matyti. Labai šalta. Į stovyklą grįžau apie pusę vienuoliktos, daugelis jau miegojo. Buvau nevalgęs, miegas neėmė, o širdis plakė kaip pašėlusi. Maniau, mirsiu. Rytą gidui pasiskundžiau keista savijauta. Jis patikino nieko panašaus gyvenime nematęs.
Kai ėjome į kitą stovyklą, pargriuvo japonas. Medikų aplink nebuvo, tad nutariau pamėginti jam padėti. Paspaudžiau kelis taškus, ir žmogus iškart pasijuto geriau, taigi galėjome keliauti toliau", - prisiminimais dalijosi meistras.
Korėjietis turistams buvo ne tik egzotiškas keistuolis gydytojas, bet ir atgaiva akims. Štai ką A.Kumža prisiminė iš šios kelionės: „Kai Koh Nam Junas rytais pradėdavo savo gimnastiką, mes pritūpdavome ir žiūrėdavome nuostabiausią baletą, o dekoracijas atstodavo snieguoti kalnai ir vėjo šiaušiamos ežero bangos..."
