Gintaras naudojamas nevaisingumui, net vėžiui gydyti

Gintarui kaip niekam kitam tinka posakis, kad to, ką turi, paprastai nevertini. Nebent tai tampa madinga. Tačiau gintarui neturėtume leisti išeiti iš mados vien dėl įvairiapusės jo vertės sveikatai ir grožiui.

Gintaro tema kupina paradoksų. Tapatinamės su juo, kai reikia pristatyti ar pareklamuoti valstybę, baltiškąją savastį, bet savo pačių aplinkoje saulės ašaromis vadinamo gintaro tenka ieškoti su žiburiu. Turiu galvoje ne karolius – tautinio kostiumo dalį – ar gintariniais suvenyrais nukabinėtas turistinių parduotuvėlių vitrinas, o individualią erdvę. Vykdami oficialaus vizito, mūsų šalies vadovai dovanų užsienio kolegoms dažniausiai veža meno dirbinių iš gintaro. Taip lietuviškas auksas neseniai pasiekė ir Kataro šeichą Hamadą Al Thanį (šio viešnia buvo Prezidentė Dalia Grybauskaitė). O ar dovanojame šių jūros išplautų ar ir iš žemės iškastų suakmenėjusių sakų vieni kitiems, ar puošiame jais savo interjerą, aprangą? Vienas gintaro kultūros Lietuvoje entuziastų Rolandas Žalimas sako, kad būsime persisotinę saulės ašaromis dar tada, kai mūsų dailės kombinatai jų papuošalais aprūpindavo visą plačiąją tėvynę, tai yra Sovietų Sąjungą. Tačiau suvokti gintarą tik kaip masinės gamybos bižuterijos ir brangių vienetinių dirbinių žaliavą reiškia nežinoti apie jį nieko.

Gintaras puošia ir gydo

Po studijų Rolandas Žalimas įsidarbino ne viename iš krūvos dailės kombinatų, bet pas palangiškį liaudies meistrą. „Norėjau daryti tai, kas man patinka, o ne tai, ką reikėjo“, – prisimena metalo apdirbimo technologijų specialistas. Taip pat galvojo ir jo žmona tekstilininkė Algina. Į poros kuriamus papuošalus sykį dėmesį atkreipė Lietuvoje lankęsi italai. Netrukus Žalimai jau vyko į Italiją mokytis dizaino. Anot Rolando, italai, priešingai nei lietuviai, mėgsta masyvius dirbinius, nes nori būti pastebimi. Beje, sutuoktiniai papuošalams gaminti nenaudoja jokio metalo, o gintarą derina su linu. Pastarojo, tikro lietuviško, prisipirko Plungės lino fabrike, kol šis dar veikė (jis uždarytas lietuviams savanoriškai sunaikinus nacionalinę lino pramonę). Kurdama tekstilinius papuošalus, Algina stengiasi pažinti senąsias technologijas, taigi galbūt kada nors jai pavyks vėl sumegzti nutrūkusį autentiškos tradicijos siūlą.

Gintaro pasaulis menininkus įtraukė taip, kad abu pradėjo domėtis ir kitomis jo savybėmis bei galimybėmis, apie kurias nemažai išmanė dar Antikos žmonės. Senovės graikai gintarą pavadino saulės akmeniu. Platonas rašė apie artimą magneto ir gintaro prigimtį, mat pastarasis trinamas įsielektrina ir traukia prie savęs metalinius daiktus. Garsusis daktaras Avicena gintaru gydė daugybę ligų, derino su gydomųjų savybių turinčiais augalais, mineralais, vynu ir t. t. XVIII a. rusų mokslininkas Michailas Lomonosovas tyrinėjo gintaro augalinę kilmę. O štai kinų medicinoje nuo neatmenamų laikų žinoma, kad gintaro milteliai skatina audinių regeneraciją, tad šiuo preparatu ten įprasta gydyti žaizdas, nudegimus, patinusias kūno vietas. Palangoje užaugęs R. Žalimas sako, kad gydomosios šių suakmenėjusių sakų savybės nėra paslaptis ir Lietuvos pajūrio gyventojams: „Gintaro dulkės yra pirmoji priemonė susižeidus – jos stabdo kraujavimą, padeda žaizdoms greičiau užgyti. Tai patikimas senųjų meistrų būdas, tad ir aš visad turiu po ranka tų dulkių, kurių lieka šlifuojant gintarą.“

Kai suskausdavo ausį, Rolando mama pasmilkydavo gintaro dūmais, ir skausmas praeidavo. Šį metodą vyras taikė ir pats augindamas vaikus. Tereikia susukti iš popieriaus piltuvėlį, smailesnįjį galą nukreipti į ausį ir leisti į ją gintaro dūmus. Rolandas sako, kad vaistų pasiligojus rimčiau gintaras neatstos, tačiau tai, kad padeda subalansuoti organizmą, veikia kaip antiseptikai, stiprina imunitetą, seniai įrodyta moksliniais tyrimais. Gintaro smilkalais įprasta dezinfekuoti orą bažnyčiose. Žalimai ir patys gamina gintaro smilkalus. Dėl visa ko net ištyrė juos Varšuvos nacionaliniame higienos institute. Lenkų specialistai patvirtino, kad šis produktas tikrai nėra toksiškas.

Rolandui teko skaityti, kad gintarą apdirbdavę senovės Prūsijos meistrai sirgdavo rečiau nei kiti žmonės, atlaikydavo net marą. Senuosiuose rašytiniuose šaltiniuose minima, kad viduramžiais, siaučiant marui, į kūrenamus laužus žmonės mėtė gintaro gabalus – tikėjo, kad jo dūmai apgins nuo užkrato. Ne tik lietuviai, bet ir kai kurios kitos Europos tautos gintaru smilkydavo jaunavedžius sutuoktuvių dieną, o naujagimius saulės ašarų dūmais gindavo nuo blogos akies.

Viename renginyje gėriau Žalimų paruoštos suakmenėjusių sakų arbatos. Jie užpylė smulkučius gintarėlius verdančiu vandeniu, ir po pusvalandžio mėgavomės subtilia arbata su vos juntamu medienos prieskoniu. Iš tų pačių gintarėlių arbatą galima ruošti gana ilgai, daugiau nei metus – iki dar juntamas skonis. Anot Rolando, tokia arbata yra tarsi pagerintas vanduo, mat gintaro veikiamas suminkštėja, tampa šarminis. Taigi geriau pasisavinamas.

Gintaro rūgšties galia

Yra žinoma per 350 skirtingų gintaro rūšių. Baltijos – unikalus, nes vienintelis turi gintaro rūgšties (apie 8 proc.), analogiškos gaminamai žmogaus organizmo. Būtent ši sudedamoji saulės ašaros dalis lemia ląstelių regeneraciją, stipresnį imunitetą ir didesnę energiją. Kitaip tariant, gintaro rūgštis yra aktyvi organizmo gyvybinių ciklų dalyvė.

Ji, kaip ir gintaro aliejus, išgaunama lydant gintarą aukštoje temperatūroje. Abu šie komponentai populiarūs farmacijos, kosmetologijos pramonėje. Gintaro rūgšties druskas rusų mokslininkai panaudojo kurdami vieną vaistą nuo vėžio. Kaip aktyvus biostimuliatorius, ji naudojama ginekologinėms ligoms, nevaisingumui gydyti. Norint aprėpti visas gintaro rūgšties pritaikymo medicinoje galimybes, reikėtų rašyti atskirą straipsnį. O štai gintaro aliejus labai pravartus gaminant dažus, lakus. Stradivariaus smuikai dirbdinti kaipsyk naudojant laką su gintaro aliejumi.

Mūsų kaimynai rusai ir lenkai jau senokai gamina kosmetiką su gintaru. Rolandas ir Algina Žalimai taip pat užsispyrė įrodyti, kad gali pasiūlyti kokybiškų gintaro kosmetikos priemonių. Nors Lietuvoje nėra mokslinių lietuviško aukso tyrinėjimo institutų, o visas naujienas ir atradimus tenka susirankioti iš kaimynų, Rolandas neabejoja ateityje turėsiantis savo laboratoriją. Paskutiniai žingsniai daromi ir formaliai įteisinant Žalimų ekologiškas veido bei kūno priežiūros priemones su gintaru. Tai bus muilas, šampūnas, pudra, įvairūs kremai su jaunystės eliksyru vadinama gintaro rūgštimi. Savaime suprantama, be jokios chemijos. Šiuos gaminius jau sėkmingai išbandė patys autoriai ir jų bičiuliai.

Menininkai domisi ir gintaro masažais, bendradarbiauja su Pirties bičiulių draugija. Šios nariai saulės ašaras naudoja kaip odos paviršiaus nedraskantį šveitiklį. Pirtyje taip pat naudinga pasidaryti kaukę su gintaro pudra. Procedūrų su pastarąja priemone esama įvairių: plaukų bei odos riebumo šalinimo, kojų ir rankų vonelės, kūno vonios... Gintaro pudros galima dėti į dantų pastą, šampūną ir kt. Galima išmėginti balinamąjį gintaro poveikį dantims, tereikia jį sumalti (kad ir paprasčiausia kavamale). Kai kuriuose grožio salonuose siūlomi masažai gintaro rutuliais, šiltais gintaro maišeliais, drėkinamosios procedūros su gintaru, aromatinio kūno šveitimo procedūra su medumi ir gintaru ir t. t. Šių metu greitėja ląstelių medžiagų apykaita, oda išsivalo, vėl tampa stangri, elastinga.

Kvietimas į gintaro miestą

Neseniai per televizijos kanalą „Euronews“ teko matyti Kaliningrado savireklamą, kurioje buvo kviečiama aplankyti šį gintaro miestą. Teisėta savireklama, nes dar pokariu gintaras buvo šio regiono strateginė žaliava. Čia jis yra ir rimtų mokslinių tyrinėjimų objektas. Kaliningrade nuo 1997 metų veikia Gintaro ir regioninių resursų institutas. Jo vadovas inžinierius Sergejus Petrovas prisipažįsta esąs tikras suakmenėjusių sakų fanatikas: „Prieš dvidešimt penkerius metus eksperimentavau kurdamas daržovėms konservuoti skirtus jonizatorius. Kartą prie vieno prilipo mažulytis gintaro gabalėlis, ant stalo paliktas mano jaunesniojo brolio. Tas prie jonizatoriaus prikibęs krislelis vėliau, kai jau dirbau inžinieriumi gintaro fabrike, padėjo man rasti būdą, kaip racionaliau gaminti presuotą gintarą iš jo atliekų. Parašiau disertaciją „Kompleksinis gintaro perdirbimas Kaliningrado srityje“. Kelio atgal tiesiog nebebuvo!“

Svarbiausias Gintaro ir regioninių resursų instituto uždavinys buvo sukurti Kaliningrade stiprią gintaro pramonę. Ponas Sergejus sako, kad institutas veikia kaip labai veiksminga sistema, pagrįsta ne komerciniais interesais, bet tam tikra filosofija. Ypač daug dėmesio skiriama įvairiems jaunimo lavinimo projektams – tikimasi, kad jaunoji karta praturtins Kaliningradą naujomis gintaro idėjomis ir technologijomis. Tarp instituto sukurtų produktų – gintarinė santechnika, Baltijos gintaro medus, gintaro ir medaus spiritas, dezinfekuojantys preparatai gintaro pagrindu ir kt.

Manote, Rusijos valdžia džiaugiasi šiomis iniciatyvomis? Priešingai! Pasak Gintaro ir regioninių resursų instituto direktoriaus, bendruomenė, kurios narius vienija net toks, regis, nekaltas dalykas kaip gintaras, valdžiai atrodo grėsmingas reiškinys. „Išsilavinusi, glaudžiai su savo gyvenamąja vieta, jos ištekliais susijusi bendruomenė nereikalinga oligarchinei valstybei, skatinančiai be saiko vartoti. Užuot branginę kiekvieną gintaro trupinėlį, godūs verteivos ekskavatoriais rausia gintaro vietoves ir po savęs palieka Mėnulio peizažą. Gintaras kankinamas, verčiamas tonomis pigaus kičo. O juk iš kilogramo šio mineralo, naudojant nanotechnologijas, galima pagaminti 1 tūkst. kilogramų naujų medžiagų tikrai prasmingiems tikslams, kad ir žmogaus sveikatai gerinti. Nelengva stoti skersai kelio tokiam barbariškam elgesiui, tačiau pasiduoti neketiname. Mano protėviai buvo sentikiai, jiems teko bėgti iš Rusijos į Lietuvą. Tikiuosi, turiu pakankamai karminės patirties kovoti dėl savo tikslų“, – juokauja S.Petrovas.

Gintaro kelias

Tokie bėgliai į Lietuvą kaip S. Petrovas, žinoma, būtų stipri idėjinė paspirtis Žalimams. Net jei ir neturime tokių gintaro kasyklų ir jo pramonės kaip Kaliningrade, net jei ir negalime finansuoti brangių mokslinių gintaro struktūros tyrinėjimų, savo pretenzijas vadintis gintaro kraštu privalome pagrįsti ne tik romantiniais paveikslėliais, kuriuose geltonkasės lietuvaitės pozuoja su gintaro karoliais. Kodėl negalėtume bent jau ugdyti lietuviškos gintaro papuošalų mokyklos? Ar sugalvoti kitų jo garsinimo būdų, juk kūrybingi žmonės esame? Deja, lietuviai kol kas labiausiai pasižymi tuo, kad perka gintarą Kaliningrado kasyklose (šio kasmet čia iškasama maždaug 400 t) ir perpardavinėja jį kitose šalyse, dažniausiai – Kinijoje.

Anot Rolando, beveik visas Lietuvoje parduodamas gintaras yra iš Kaliningrado. Maždaug pusė bižuterijos su saulės ašaromis – lenkų gamybos, kita pusė – lietuvių rankų darbo. Dauguma gintaro dirbinių su sidabru pagaminti irgi lenkų. O kaip išvengti falsifikato? Juk šių dienų technologijos leidžia iš gero plastiko arba labai jauno gintaro, vadinamojo kopalo, padaryti neva gintarinį kūrinį. Klastotę atpažintų nebent prabavimo specialistai. Rolandas sako, kad falsifikatus paprastai pardavinėja didžiuliais bižuterijos kiekiais prekiaujantys asmenys. Norint tikro gintaro, verčiau kreiptis į meistrą, kurį pažįsti ir kuriuo gali pasitikėti.

Rolandas ir Algina gintaro įsigyja taip pat Kaliningrade arba iš mūsų pajūryje gyvenančių gintaro žvejų. Beje, Baltijos jūra – itin kaprizinga tiekėja: niekada nežinai, dosni ji bus ar pašykštės savo aukso. Rolando teigimu, šio mineralo kainos pastaruoju metu labai pakilo ir kyla toliau, ypač dėl Kinijos rinkos poreikių. Kinai randa savo saulės ašarų, tačiau farmacijos bei kosmetikos pramonei jos netinkamos, nes neturi veiksmingosios rūgšties. Gintaro populiarumas banguoja kaip jūra, ir šiuo metu jis yra bangos viršūnėje. Juolab kad pasaulyje vis labiau įsitvirtina ekologinės, natūralios gyvensenos bei sveikatinimosi idėjos.

Rengiant šį straipsnį, iš Lietuvos į rytus pajudėjo kultūrinė ekspedicija „Amber Route BC“. Žinomi istorikai, archeologai, gintaro meistrai leidosi buvusiu gintaro pirklių keliu, vingiavusiu nuo Baltijos iki Kaspijos. Archeologo Aleksiejaus Luchtano teigimu, gintaras dar neolito amžiuje buvo mainų ir prekybos objektas – jo esą reikėjo laidojimo apeigoms atlikti. O mūsų protėviai garsėjo kaip puikūs amatininkai – lietuvių gintaro kūriniai pasiekdavo Mažąją Aziją, o per Romą – galbūt ir Kiniją.

Esame įpratę didžiuotis savo kunigaikščių laimėtais mūšiais ir karinių pergalių pėdsakais siųsti ekspedicijas. Tai, kad pagaliau surengta išvyka senaisiais baltų kultūros bei verslo maršrutais, liudija tam tikrus nacionalinės sąmonės poslinkius.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis