Apkūnumas - ne kliūtis daryti jogą ir gerai jaustis

Prieš 14-a metų į JAV nutekėjusi Vilma Zaleskaitė-Walters (49 m.) jau aštuonerius metus moko jogos apkūnias moteris pagal pačios sudarytą programą.

Portlande, Oregono valstijoje,moteris turi  jogos studiją, čia apkūnuolėms grąžina pasitikėjimą savimi ir gyvenimo džiaugsmą.

Jautrumas sau ir aplinkiniams

Vilma yra kilusi iš Šiaulių rajone esančio Gruzdžių miestelio. Baigusi vidurinę mokyklą, studijavo tuometės Lietuvos konservatorijos (dabar - Klaipėdos universitetas) Klaipėdos fakultetuose renginių režisūrą. Kaip nutiko, kad jauna daili lietuvaitė atsidūrė Amerikoje? Vilma juokauja, kad dėl visko kaltas... bebras. Vieną gražią dieną ji vaikštinėjo po sostinės Sereikiškių parką ir Vilnelėje pamatė šį gyvūną. Lemtingas sutapimas, kad tą patį bebrą tuo pat metu išvydo ir vienas šaunus Lietuvoje viešintis amerikietis. Advokatas. Žinoma, Billas pastebėjo ne tik žvitrų gyvūnėlį, bet ir gražią merginą. Bebras tapo pretekstu užmegzti pokalbį, taip jiedu ir susipažino. Vilmą ypač sudomino tai, kad amerikietis praktikuoja jogą. Iki tol ji pažinojo tik vieną žmogų, rimtai besidomintį šia filosofija. Tai buvo jos tėtis. Šis bandė ir dukrą sudominti, bet nelabai pavyko. O kai 1998 m. Vilma nutekėjo į JAV, ne tik pati tapo jogos mokytoja, bet ir užkrėtė šiuo „virusu" dar keturias Lietuvoje likusias savo seseris. Jau šešiolikti metai diena iš dienos ji praktikuoja šį užsiėmimą. Portlande pora turi jogos studiją, patys veda pamokas ir samdo dar tris mokytojus. Vilma pasakoja, kad Billas jau treji metai nebeadvokatauja, yra visiškai atsidėjęs jogos studijoms, rašo knygą apie kvėpavimą ir straipsnius apie Budą (jis laikomas šios praktikos pradininku - aut. past.). Ką reiškia būti jogu? Vilma, išgirdusi mano klausimą, šypteli ir trumpam susimąsto: „Antai kokiame Balbieriškio kaime gyvena moteriškė, kas rytą anksti keliasi - eina melžti karvių, atlieka savo rytinį ramybės ritualą. Ta kaimo moteris yra didesnė jogė nei žmogus, kuris užsideda koją ant kaklo ir sako: „Aš - jogas." Toks deklaravimas, manau, yra nebrandumo požymis. Joga labiausiai pasireiškia jautrumu sau ir aplinkiniams." Pašnekovė sako, kad nuo tada, kai pradėjo gilintis į šią filosofiją, ėmė keistis santykiai su žmonėmis, požiūris į aplinkinį pasaulį, organizmas pats ėmė siųsti signalus, be kokio maisto gali išsiversti. „Pavyzdžiui, man visai nebesinori kavos. Vietoj šios teikiamos impulsyvios energijos iš jogos dabar gaunu kitokios - ramios."

Koks Vilmos jogos mokymo stilius? Pasak pašnekovės, - lėtas, ramus, žaismingas, paveiktas praktikuojamo įtakingų jogos mokytojų Angelos Farmer ir Victoro van Kooteno (pernai Vilmos kvietimu jie buvo atvykę ir į Lietuvą). Šios poros įsteigtas jogos centras Graikijoje, Lesbo saloje, toks populiarus, kad gidas „Lonely Planet" jo negalėjo neįrašyti tarp 10 geriausių pasaulio vietų užsiimti šia praktika. Daugiau nei keturis dešimtmečius jogos filosofiją propaguojančios poros metodas - ne sustingti tam tikromis pozomis, o nuolat judėti. Jie vadovaujasi principu, kad kiekvienas žmogus yra pats savo jogos mokytojas. Taigi pats stengiasi pajusti, kas vyksta jo kūne, ir leisti šiam atsiverti.

Pritaikyta apkūniosioms

Dar 2005 m. Vilma pastebėjo, kad jogos užsiėmimus retai renkasi apkūnūs žmonės. Spėjo, kad dėl dviejų priežasčių: nes varžosi, o mokytojai neturi specialių programų. Gera praktika sukurti tokią jai buvo dvejų metų darbas senjorų pensionate: „Pamokos jauniems labai skiriasi nuo darbo su 85-92-ejų metų žmonėmis: pastaruoju atveju patikrinamos visos tavo žinios ir įsitikinimai. Dveji metai mane išmokė jautriai žiūrėti į kiekvieną žmogų, jo galimybes. Dėl šios praktikos ir apkūnioms moterims sugebėjau pateikti informaciją taip, kad kiekviena pati įstengtų ieškoti sau, o ne kaimynei, mamai ar senelei tinkančio judesio." Vilma jogos pamokas apkūnioms dailiosios lyties atstovėms dėsto jau aštunti metai, šiuo metu tokių studiją lanko 90. „Manoma, kad tik liekni žmonės gali atlikti asanas. Tai netiesa. Džiugu matyti, kaip antsvorio turinčios moterys po pamokos išskrenda lyg ant sparnų, nes joms pavyko atlikti kurią nors pagrindinių asanų. Be to, jos čia nebijo atsiverti, išmėginti naują judesį, eksperimentuoti su savo kūnu." Jogė pasakoja, kad kai kurios apkūnios moterys, pradėjusios užsiiminėti joga, sulieknėja, tačiau tai labai individualu: „Mano sukurta programa nėra skirta svoriui numesti. Jos esmė kita: nebūtina pasiekti olimpinių aukštumų, kad gerai jaustumeisi, bet judėti būtina. Joga ir suteikia tą judėjimo džiaugsmą, galimybę judėti."

Šiemet Vilma įgyvendino dar vieną projektą. Ji sumanė savotišką dovaną tiek sau, tiek visoms jau ne vienus metus jogos besimokančioms apkūnuolėms - 2013-iųjų jogos kalendorių. Šiam pozavo 14 nuo 29-erių iki 72-ejų metų moterų. „Pirmiausia, apsvarstėme, kokius drabužius jos vilkės, - pasakoja jogos mokytoja. - Be abejo, moterys nelabai norėjo atidengti rankų, kojų, bet mums pavyko rasti kompromisą."

Ir vis dėlto... Ar Vilma nebijo, kad sveiko gyvenimo būdo šalininkams tai atrodys kaip nutukimo propagavimas? „Žinoma, paskutiniai Amerikoje skelbti statistikos duomenys nedžiugina: 64 procentai suaugusių amerikiečių turi antsvorio. Tai - didžiulė epidemija. Tačiau nemažai moterų apkūnumo nesirinko, - sako pašnekovė. - Kiekvienos jų istorija, neretai - gana dramatiška, tai ir įrodo. Didelį svorį dažnai lemia tam tikros ligos. Dauguma šių moterų gyvena aktyvų gyvenimą, sunkiai dirba, slaugo sergančius artimuosius ar augina neįgalius vaikus."

Savivertės pamokos

Kiekviena istorija - mažytis liudijimas, kad joga pagerino jų gyvenimą. Pavyzdžiui, trisdešimtmetė Tara, kaip ir dauguma kūningų dailiosios lyties atstovių, jautėsi atstumta visuomenės, savotiškai nurašyta. „Ji - nors ir apkūni, bet graži - tokią netoleranciją išgyveno labai skaudžiai, - pasakoja jogė. - Šis projektas Tarai buvo tikras iššūkis, mat teko apnuoginti rankas - jas moteris visada slėpdavo po ilgomis rankovėmis. O sudalyvavusi fotosesijoje, Tara apnuogintomis rankomis jau išdrįsdavo ne tik į studiją ateiti, bet ir pasirodyti gatvėje. Paskui parašė man padėkos žinutę, kad šis projektas įpareigojo ją padaryti patį sunkiausią gyvenime dalyką - apnuoginti ne tik savo kūną, bet ir dvasią."

Žurnalas "Moteris"

Septyniasdešimtmetę Helen, pasakoja Vilma, kankino chroniška nemiga, ji dvidešimt metų vartojo antidepresantus. Joga moteriai padėjo nugalėti nemigą, dabar Helen stiprių vaistų nebevartoja. Be to, jai buvo diagnozuota onkologinė liga. Netrukus po operacijos moteris vėl galėjo atlikti jogos pratimus ir gana lengvai pakėlė gydymą.

Lisa - keturių vaikų mama. Viena jos dukra turi fizinę negalią. Vilma pasakoja, jog kai Lisa atėjo į pirmą jogos pamoką, ji paniškai bijojo išsijungti savo mobilųjį telefoną. „Paklausiau, kodėl, ji atsakė: „Va, vyrą palikau su dukra, paprastai aš prie jos būnu. Jeigu kas atsitiks, jis man skambins." Aš patariau Lisai vis dėlto pabandyti išjungti telefoną ir tiesiog įsijausti į save. Ji išdrįso tai padaryti ir po pamokos jautėsi labai laiminga. Tai buvo maždaug prieš metus... Dabar Lisa kiekvieną sekmadienį ateina į jogos pamokas ir visada išjungia telefoną. Vyras labai ją palaiko. O juk kai Lisa pirmą kartą atėjo į užsiėmimus, buvo visiškai išsekusi - tiek fiziškai, tiek dvasiškai, emociškai. Ji sakė, kad dienomis gerdavo antidepresantus, o naktimis - migdomuosius. Ir taip gyveno jau dešimt metų. Joga padėjo jai atsisakyti vaistų."

Dar viena moteris, Lori, buvo didelės kompanijos vadybininkė. Daugybę metų ji dirbo gerai apmokamą darbą, tačiau, deja, nejuto jokio pasitenkinimo. Tapo nervinga, išseko. Jei ne joga, kurią ji lanko jau šešerius metus, Lori taip ir nebūtų drįsusi keisti savo gyvenimo, pasakoja Vilma. Moteris įsitikinusi, kad tik jogos išugdytas jautrumas ir gebėjimas įsiklausyti į savo intuiciją padėjo žengti ryžtingą žingsnį į nežinią - ji drįso mesti įgrisusį darbą neturėdama jokio kito. Šiandien Lori jau studijuoja koledže ir mokosi naujos profesijos. Ji įsitikinusi: jei ne joga, ji tebesikankintų senajame darbe.

Maleena atėjo į jogos pamokas su mama po ilgų dvejonių - jautėsi netinkama jogai, per stora. Moteris prižiūri pagyvenusius žmones, labai daug vaikšto, jai tenka ilgai stovėti, todėl skundėsi sąnarių, nugaros skausmais. Po metų jos sąnariai sutvirtėjo, jau mažiau skauda ir nugarą. Maleena vertina jogą ir todėl, kad gali pabūti ramybėje su savimi. „Ši moteris - be galo geras žmogus, yra įpratusi viską atiduoti kitam, - sako Vilma. - Lankyti jogos pamokas iš pradžių jai atrodė savanaudiška: juk turėtų rūpintis kitais, o ne savimi, tačiau vėliau nuramino mintis, kad negali kitam duoti to, ko pats neturi."

Iš Vilmos lūpų dar ilgai liejasi pasakojimai apie moteris, kurios žengė vieną mažą žingsnelį meilės sau link. „Jos sugriovė du stereotipus: kad joga skirta tik ploniems ir kad apkūni moteris yra negraži, neenerginga, - sako pašnekovė. - Mano sudarytam kalendoriui pozavusios dailiosios lyties atstovės yra be galo simpatiškos ir aktyvios." Rodney Yee, žymus jogos mokytojas, apie šį leidinį parašė labai gražų atsiliepimą: „Fotografijos atskleidžia šių moterų sielos esmę, ir tai verčia nustebti. (...) Šitos moterys skinasi kelią padedamos savo drąsos ir savo grožio."

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis