Pozityvaus mąstymo galia: kaip suvaldyti blogą nuotaiką ir atsipalaiduoti

Teraujamės psichologės psichoterapeutės Dovilės Petronytės-Kvedarauskienės.

Ar tiesa, kad visos ligos visų pirmiausia kyla dėl nervinio išsekimo, psichologinio streso?

Tam tikros ligos jau nuo seno laikomos psichosomatinėmis, nes tiek moksliniuose tyrimuose, tiek gydytojų ir psichologų praktikoje stebimas jų stiprus ryšys su emocine įtampa, psichologiniu stresu. Tai kai kurios širdies ir kraujagyslių ligos (hipertoninė liga, miokardo infarktas), virškinimo trakto sutrikimai (skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opa), bronchinė astma ir kt. Mokslininkai pripažįsta, kad psichologinė įtampa, ypač ilgai trunkanti ir nevaldoma, gali provokuoti tiek psichosomatinių, tiek ir kitų ligų pasireiškimą ir/ar jų sunkėjimą. Ir atvirkščiai,- rami emocinė būsena padeda sveikti.

Daryti vienareikšmės išvados, kad visos ligos „nuo streso“, nedrįsčiau. Visų pirma, ryšys tarp ligų ir emocinio streso, randamas moksliniuose tyrimuose, nebūtinai yra priežastinis. Jeigu emociniai veiksniai ir susiję su liga, tai ne visada jie yra vieninteliai ir lemtingi. Jeigu taip būtų, žmonės, daug dėmesio skiriantys savo dvasinei ramybei, nesirgtų. Tačiau suserga ir nuoširdžiai praktikuojantys jogą, ir pozityviai mąstantys, ir baigę ilgus ir sunkius psichoterapijos mokslus...

Kaip paaiškintumėte pastaruoju metu vis populiarėjančius seminarus apie pozityvų mąstymą?

Kai tiek daug negatyvaus aplink, natūraliai kyla impulsas ieškoti pozityvo. Galima tai suprasti kaip psichikos kompensacinio mechanizmo veikimą.

Kita vertus, neigiamų, nepatrauklių žmogaus gyvenimo reiškinių buvo visada. Galbūt pozityvaus mąstymo seminarai išpopuliarėjo būtent šiuo metu todėl, kad jiems atsirado vieta rinkoje. Kai žiniasklaidoje manipuliuojama negatyvių antraščių variacijomis patraukti žmonių dėmesį, kažkas protingai panaudoja kontrasto principą – pasiūlo į viską pažiūrėti pozityviai. Netikėtas pasiūlymas irgi patraukia dėmesį.

Pozityvus mąstymas dažnai pateikiamas kaip atsvara depresyviai nuotaikai ir nerimui, kurie kankina daug šių laikų žmonių. Didėja mūsų gyvenimo tempas, turime vis daugiau norų, reikalavimų, lūkesčių iš savęs ir iš kitų. Kartu mažėja jautrumas, nebegirdime savęs ir artimo. Nepasiekę, ko tikėjomės, nusiviliame, negatyviai vertiname save ir kitus. Pozityvaus mąstymo metodai siūlo save pagirti už tai, kas pavyko, sumažinti nesėkmių reikšmę įžvelgiant jose mokymosi galimybes, akcentuoti teigiamas, o ne neigiamas savo savybes. Kartais to pakanka, kad suvaldytume blogą nuotaiką ir atsipalaiduotume.

Ar teigiamai tai vertinate? Ar renkantis tokius užsiėmimus taip pat reikia rinktis labai atsargiai?

Žinoma, reikia rinktis atsargiai. Kaip ir viską šiuo laiku, kai gražiai ir įtaigiai supakuoti pasiūlymai atakuoja mus vos įsijungus kompiuterį ar išėjus į gatvę. Visada verta paklausti pažįstamų, kurie tokiame užsiėmime dalyvavo, pasidomėti vedančiojo kvalifikacija ir asmenybe. O svarbiausia – paklausti ir jautriai pasiklausyti savęs: ar tikrai šiuo metu šioje mano gyvenimo situacijoje man reikalingas šis seminaras.

Vertinti aš ryžčiausi tik tada, kai išgirsčiau žmonių, dalyvavusių konkrečiame seminare, įspūdžius ir patyrimą, galbūt pabendraučiau su seminaro vedėju.

Abejosiu, jei grįžęs iš seminaro žmogus, įtempęs nugaros raumenis, sugniaužęs kumščius, pro sukąstus dantis sakys, kad „aš esu gražus, geras, protingas ir sveikas“ arba „aš pasieksiu visko, ko noriu“. Netgi jei šis žmogus vėliau nueis į seminarą „Kaip daryti įtaką sau ir kitiems“ ir išmoks tą patį tekstą pasakyti atpalaidavęs kai kuriuos raumenis, pakėlęs galvą ir šypsodamasis, vargu, ar juo patikėsiu. O svarbiausia, kad juo nepatikės jo paties kūnas. Kūnas manipuliacijomis netiki.

Kokia yra pozityvaus mąstymo įtaka?

Kaip jau minėjau, pozityviomis mintimis galime tam tikru lygiu kontroliuoti nuotaiką ir emocinę įtampą. Pozityvus mąstymas gali suteikti laikiną palengvėjimą, atsipalaidavimą ir teigiamai įtakoti tiek psichinę, tiek fizinę būseną. Tačiau tai, ką mes valdome pozityviu mąstymu, yra tik „ledkalnio viršūnė“.

Jungiškos psichoterapijos teorijoje, kuria remiuosi savo praktikoje, sakoma, kad racionaliu mąstymu galime veikti tik sąmoningą Ego sritį. Asmeninė, o juo labiau kolektyvinė pasąmonė racionaliam vadovavimui nepasiduoda. Depresija, nerimas ar psichosomatinės ligos dažniausiai yra susijusios su giliomis emocinėmis problemomis, turinčiomis ilgą asmeninę, o gal ir šeimos ar net kultūrinę istoriją, todėl jų nepaveiksi valingai pakreipdamas mąstymą pozityvia linkme. Jausmų neapgausi, o juo labiau neapgausi kūno, kuris reaguoja į giliausius emocinius virpesius. Tokiu atveju paveikesnis ne pozityvus mąstymas ir teigiamas kalbėjimas, o jautrumas klausant, girdint ką vienos ar kitos emocijos, kūno simptomai mums sako. Atvirumas, jautrumas, ryšys su savo jausmais ir kūnu, o ne kontrolė daro giliausią įtaką.

Jeigu žmogui, kuris niekada nebuvo vertinamas, todėl neįgijo pasitikėjimo savimi, sakysi „galvok pozityviai“, jis pasijaus dar didesniu nevykėliu. Galvoti pozityviai jis negali. Tokios „opcijos“ jo vidiniame pasaulyje tiesiog nėra.

Ilgalaikės giluminės psichoterapijos metu kuriame santykį su vidiniais išgyvenimais, ieškome negatyvaus mąstymo šaknų, bandome geriau girdėti ir suprasti, ką reiškia mūsų negalavimai. Kai geriau pažįstame save, kai priimame tai, ką savo viduje randame, o ne iš anksto bėgame nuo savęs į kitų primestą „pozityvų pasaulį“, pamatome, kokie turtingi ir įvairūs esame. Tampame laisvesni rinktis. Tuomet pasirinkimas mąstyti pozityviai, o ne negatyviai gali būti tikras, nuoširdus. Toks pozityvus mąstymas kyla iš savęs ir kitų meilės, o ne iš kontrolės poreikio. Tikiu, kad toks pozityvus mąstymas gali daryti gelminę įtaką.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis