Elektra pagal grafiką
Skristi į Nepalą verta jau vien dėl vaizdo, kuris atsiveria leidžiantis Katmandu. Šalies sostinė įsikūrusi 1,3 km aukštyje, todėl sniegu užklotos Himalajų smailės – kaip niekada arti. O štai Tribhuvano oro uostas visiškai neįspūdingas. Laimei, netenka užtrukti: užpildai imigracijos kortelę, sumoki maždaug 64 litus už 15 dienų, padovanoji savo nuotrauką ir gauni lipduką į pasą. Vienam ponui paduodi pinigus, kitas įklijuoja lipduką, trečias jame kažką pakeverzoja. Aš pastarąjį pražiopsojau ir viską surašiau pati. Niekas ir netikrino.
Tai – gyva hinduizmo deivė. Ja išrinkta maža mergaitė šias pareigas eina tol, kol pradeda bręsti. Kumari negalima ne tik eiti į mokyklą ar žaisti kieme, bet ir vaikščioti žeme, liesti draugų – kad nesusiteptų. Vietiniai kalba, kad šios mergaitės, kai nebetenka pareigų, nebeturi jokių šansų ištekėti – kas norėtų imti į žmonas tokią lepūnę?
Apytuščiame oro uoste darbuotojams kompaniją palaikė tik mūsų reiso keleiviai ir ant bagažo juostos besisukančios išsipūtusios kuprinės, bet su drauge išėjusios į lauką patekome į tirštą aplinką. Mus iškart užgriuvo gal 15 taksistų – siūlė brangias ir dar brangesnes paslaugas, taip pat viešbučius, kitas paslaugas. Nesame kvailės – prieš kelionę išsistudijavome turizmo gidą „Lonely Planet“: taksi kainuoja iki 4 litų. Nors ir suapvalinome šią sumą į didžiąją pusę, sukėlėme juoko bangą – visi vairuotojai nurodė keturiskart didesnę. Nusiderėjome iki 15 litų už kelionę iki Tamelio – turistų mėgstamo rajono, kuriame gausu viešbučių, hostelių, kavinių, restoranų, parduotuvių ir turgelių.
Viešbučio kambarį reikėjo pasiruošti – su tuo Azijoje susiduriu ne pirmą kartą. Vanduo iš kriauklės kliokė tiesiai ant žemės, nes vamzdis buvo pratrūkęs. Darbuotojas, paprašytas sutvarkyti, nustebęs paklausė: „Norite, kad tas dvi dalis sujungčiau?“ Kita problema išgąsdino labiau. Elektra čia tiekiama tik tam tikromis valandomis, įvairiuose miestuose – skirtingu laiku. Mat ją gamina hidroelektrinės, tad, kai nėra lietaus, daugelis upių nusenka ir vargiai pasuka turbinas. Viešbutyje veikė generatorius, bet jo pajėgumo užteko tik kambario lempai. Vonioje pasišviesdavome žvakėmis. Šviesos pakako, bet kai reikėdavo įkrauti telefoną ar fotoaparato bateriją, tekdavo laukti tų laimės valandų.
Laidotuvių konvejeris
Katmandu apsvaigino žmonių, ypač turistų su kuprinėmis, gausa, motorolerių, dviračių ir nedidelių automobilių srautu, klegesiu ir garso signalų kakofonija, spalvomis, kvapais, gatvelių ir sumazgytų laidų (kam jų tiek, jei elektros vis tiek nėra?) virš galvos raizgalyne, vienas kitą dengiančiomis parduotuvių iškabomis… Vienintelis būdas pajusti šį spalvingą, gyvybingą ir savitos atmosferos persmelktą miestą – nerti į jį: pėsčiomis eiti iš gatvės į gatvę, iš aikštės į aikštę, vinguriuoti tarp iš niekur išnyrančių motorolerių, dviračių, rikšų ir taksi, pro parduotuves, prekystalius ir šventyklas. Slėnyje įsikūrusio miesto oras itin užterštas, tačiau nosis pripranta. Ypač kai ją ima kutenti gatvėje kepamų užkandžių, vaisių, smilkalų, šešių gatvių sankryžoje įsikūrusio garsiojo prieskonių turgaus „Asan Tole“ ir su prieskoniais verdamos arbatos aromatai.
Rytas debesyse
Kalnų apsuptame derlingame Katmandu slėnyje (24 km ilgio ir 19 km pločio) kadaise klestėjo trys karalystės: Katmandu, Patano ir Bhaktapuro. Pastarojo senamiestis – tradiciškiausias iš visų trijų. Čia gausu šventyklų, senutėlių namų ir Užupį primenančių gatvių. Žmonės pardavinėja vaisius, daržoves, kepures, skaras, užsiima rankdarbiais, pliurpia su kaimynais, dairosi į pasaulį ar nedideliuose kiemeliuose žaidžia tradicinius žaidimus.
Įsikuriame turbūt brangiausiame kambaryje, bet jis nedžiugina. Tamsu ir šalta, šiltas vanduo bėga tik duše, o iš čia pat esančios kriauklės čiaupo varva patirpęs sniegas. Elektra žadama vėlai naktį. Vakarieniaujame degant žvakėms ir ilgai, kad nereikėtų eiti į kambarį. Aplink – dar dešimt tokių pat tarsi Helovyno vakarėlio dalyvių. Naktį elektra atsiranda, bet kam jos reikia – juk jau miegame po dviem antklodėmis. Padoriai šviesu, tik nepadoriai šalta.
Tigrų beieškant
Himalajus šturmuojame kitądien. 200 km kelionė mašina į vakaruose esančią Pokarą (Pokhara) trunka apie 5 valandas. Kelias neblogas, tad vairuotojas serpantinais skrieja ir kitus lenkia lyg ralistas. Viešbutyje reikia paremontuoti tik čiaupą, bet nepatogumus atperka vaizdas pro langus. Įsikuriame įstabaus grožio Pevos (Phewa) ežero pakrantėje, prieš akis – viduryje ežero stūksantis kalnas su japonų ant jo pastatyta Pasaulio taikos pagoda. Vienintelis būdas pasiekti šią šventyklą – lipti laipteliais (į maždaug 200 m aukštį). Pakeliui galima stabtelėti atsikvėpti ir pasidairyti į Pokarą – šiaip neįspūdingas miestelis gražėja sulig kiekvienu metru aukštyn.
Vis dėlto labiau kvapą gniaužiantis vaizdas – kai rytinė saulė ima žadinti Himalajus. Beje, saulėtekio vos nepražiopsojome. Iš vakaro vietiniai patarė jį pasitikti ant Sarangkotos kaimelyje esančios kalvos. Su Pokaroje netikėtai sutiktais dviem lietuviais nusisamdėme mašiną – už 900 rupijų (maždaug 37 litų; kitur prašė 1 500 (maždaug 60 litų), bet mes juk taupūs). Sutarėme, kad vairuotojas pasiims 5 valandą. Gerokai anksčiau išlindome į gatvę, bet aplink buvo tuščia. Per pusvalandį teko net kelissyk kreiptis į vairuotoją parūpinusį poną. Tas iš pradžių sakė, kad vairuotojas neranda viešbučio, paskui – kad tuoj bus. Galiausiai pasirodė kitas vairuotojas, o iš paskos atrisnojo tas ponas atsiprašyti, nes mūsų vairuotojas nesugebėjo atsikelti.
Susėdome ir… nuvažiavome ieškoti vandens, nes kaito variklis. Rūkdama, krenkšdama mašinėlė užkopė į kalvą. Taip baigėsi mūsų nuotykiai, o aptemę, niūroki, paskui sparčiai rausvėjantys kalnai atrodė žavingai. Dar spėjome išsiaiškinti, kur stūkso Anapurna (7937 m), Daulagiris (8167 m) ir Mačapučarė („Machapuchare“, išvertus iš nepalų kalbos, – „Žuvies uodega“).
Desertui pasilikome šalies pietuose esantį Čitvano (Chitwan) nacionalinį parką. Į jį leidomės maršrutiniu autobusu. Pasirinkę šią transporto priemonę supratome, deja, kiek per vėlai, kokia ji patogi ir pigi.
Bergždžiai vyliausi, kad iš „turistų autobusų stoties“ išvažiuojantis autobusas bus apytuštis. Jis buvo prigrūstas ir užsieniečių, ir vietinių. Kai kurie sėdėjo ant savo kėdučių, kai kurie važiavo stovėdami. Kuprines teko krauti ant stogo. Vienas ponas tiesiog kabėjo tarpduryje (kol sustirę pareikalavome uždaryti duris) ir šūkavo, pro kur važiuosime. Kad kuris nors trumpai važiavęs vietinis būtų mokėjęs už bilietus, nematėme, o užsieniečiai suplojo pakankamai – po maždaug 31 litą. Po keturių valandų sustojome laukymėje. Vietoj stotelės radome minią žmonių ir keliolika visureigių atviromis priekabomis – turistams surinkti ir po viešbučius išvežioti.
Čitvane nėra nei šventyklų, nei muziejų – vien džiunglės. Į jas susiruošėme ankstų rytą. Vienintelis būdas ten patekti – plaukti lengvute valtimi. Lėtai sklaidantis rūkui, tyliai skrodėme negilius ir nešvarius upės vandenis. Virš galvų vis prasklęsdavo nematyti paukščiai, pakrantėje žiovavo krokodilai. Akylai stebėjau, ar valtelei negresia prakiurti, o mums – tapti jų pusryčiais. Kitame krante – saugumo instruktažas: eiti tyliai, būtinai paskui gidą, sutikus raganosį bėgti tolyn zigzagais, nes jo prastas regėjimas, o tigrą, – kartis į medį. (Ką??? Jis juk iš paskos šuoliuos!) Radome tik neseniai įspaustą tigro pėdą. Safaris ant dramblio nugaros mažiau rizikingas – kur kas saugiau tuos elnius, povus ir raganosius apžiūrėti iš aukštybių.
* Nepale į laikraščius vyniojama viskas – keramika, drabužiai, batika marginti paveiksliukai, kepti užkandžiai… Indų užkandinėje apžiūri maistą – įvairių formų pyragėlius su skirtingu įdaru, paprašai kelis įdėti. Pardavėjas ranka parenka šilčiausius ir, suvyniojęs į laikraščio skiautę, sukiša į maišelį, pagal spalvą panašų į skirtą šiukšlėms. Sumoki maždaug litą, atsiriši maišelį, nulupi laikraštį nuo pyragėlių ir kramsnoji. Gardu taip, kad grįžti dar paišlaidauti.
* Viskas paprasta – kuo maistas pigesnis ir kuo baisiau atrodo kavinė ar užkandinė, tuo skaniau. Vienoje Pokaros valgyklėlėje sėdėjome už poros metrų nuo virtuvės ir puikiai matėme bei girdėjome, kaip virėja (Lietuvos higienos inspektorių filtro ji tikrai neįveiktų) pjausto kopūstus tibetietiškai sriubai. Ta sriuba buvo skaniausią iš visų ragautų.
Iš turisto užrašų knygelės
* Nedidukas beveik taisyklingo stačiakampio formos Nepalas (nuo šalies šiaurės iki pietų – vos 190 km) yra įsispraudęs tarp Kinijos ir Indijos. Užtat į aukštį gamta savęs neriboja – kone nuo jūros lygio šauna į viršų iki 8 848 m (toks Everesto aukštis).
* 2008-aisiais, pasibaigus dešimtmetį trukusiam pilietiniam karui, buvusi monarchija tapo respublika. Sodriai raudona Nepalo vėliava – vienintelė pasaulyje ne stačiakampė.
* Prieš kelis dešimtmečius Katmandu buvo keliautojų ir nušvitimo ieškančių hipių rojus, o šiandien čia dažniau sutiksi alpinistų – būtent Himalajai traukia užsieniečius. Ir ne tik Everestas – Nepale stūkso aštuonios iš 10 aukščiausių pasaulio viršukalnių.
* Kada geriausia keliauti. Sausasis sezonas trunka spalio–gegužės mėnesiais, bet vietiniai labiausiai kviečia atvykti spalio–gruodžio arba vasario–sausio mėnesiais. Sako, tada skaidriausias oras ir geriausiai matyti kalnai. Žiemą Katmandu gali būti vėsoka. Tiesa, šalies pietuose net ir šaltuoju sezonu pakanka lengvų drabužių.
* Kiek kainuos. Bičiuliui 3 savaitės Nepale atsiėjo apie 9 tūkst. litų, aš per 2 savaites išleidau gal pusę šios sumos (kartu su kelione). Tiesa, mes keliavome savarankiškai. Jei tenkins svečių namų, pigus vietinis maistas ir pasivaikščiojimas, per dieną prasisuksite su 12–18 litų.