„Turbūt kiekvienas žmogus turi savo likimą, o Vitas turėjo kažkokią ypatingą lemtį. Viskas, kas atsitiko jo gyvenime, jam padėjo gyvenimą dar labiau suprasti ir pajausti“, – sako Tatjana Luckienė.
Tik dabar pirmą kartą iš arčiau pažinsime legendinį fotografą Vitą Luckų (1943–1987 m.) – Nacionalinėje dailės galerijoje vyksta retrospektyvinė jo darbų paroda, pasirodys dvitomė monografija bei režisierės Giedrės Žickytės dokumentinis filmas „Meistras ir Tatjana“.
Apie talentingą kūrėją ir jo dramatišką likimą pasakoja monografijos autorė fotografijos istorikė dr. Margarita Matulytė.
Niekada nepamiršiu tos dienos, kai man paskambino filmą apie fotografą Vitą Luckų kurianti režisierė Giedrė Žickytė ir paprašė konsultacijos. Susitikome muziejuje, mano darbo kabinete. Ji susirangė ant sofutės ir pradėjo pasakoti, kaip atrado šią išskirtinę asmenybę, ką patiria tyrinėdama neeilinio talento žmogaus palikimą, tvirtino, kad jis visiškai nežinomas, nesuprastas, ir atvirai prisipažino jaučianti ypatingą ryšį su senokai anapilin išėjusiu kūrėju.
Klausiausi šviesiaplaukės gražuolės ir galvojau: „Na, ir naivi tu, mergaite.“ Buvau tikra, kad viskas dėl šio autoriaus man aišku. Juk jo vardas įrašytas tarp klasikų, visada minimas šalia pagrindinių lietuvių fotografijos meistrų, kūriniai vienur ar kitur vis pasirodo, surengtos kelios pomirtinės autoriaus parodos, Lietuvoje išleisto albumo nėra, bet jį iš dalies kompensuoja Tanios Luckienės pastangomis 1994 m. Šveicarijoje išleistas „The Hard Way“ („Sunkus kelias“).
Politinė situacija, kurioje Luckus brendo kaip kūrėjas, nebuvo palanki ir skatinanti reikšti originalias idėjas. Jo kolegos (Antanas Sutkus, Aleksandras Macijauskas, Romualdas Rakauskas ir kiti), išnaudoję „atšilimo“ metų kultūros pokyčius ir iš esmės pakeitę požiūrį į fotografiją, negalėjo ignoruoti sovietų ideologijos nuostatų ir prisitaikė. Nepriklausomybės metais fotografai pradėjo traukti iš stalčių nerodytus darbus, bet Luckus šių laisvės dienų, deja, nesulaukė.
Po menininko mirties jo našlė Tania Luckienė-Aldag surinko viską, kas liudijo Vito egzistavimą. Emigravusi į Jungtines Amerikos Valstijas, į Merilando valstiją, persivežė ir archyvą. Kita, gerokai mažesnė, bet taip pat svarbi Luckaus palikimo dalis liko Lietuvoje.
Nemėgstu mistifikuoti, bet ir šį kartą turiu pripažinti G. Žickytės pastebėjimą, kad menininko vardą lydi virtinė keisčiausių sutapimų. Tai galima pasakyti ir apie vietą, kurioje „apsigyveno“ Luckus. Merilando, arba Marijos žemės, kraštovaizdis panašus į Lietuvos, bet Tanios ir jos vyro Howardo Aldag namai yra atokiau nuo gyvenvietės, iš abiejų pusių apsupti tankiu mišku. Į jį pažvelgus kyla vienintelė asociacija – Tvin Pyksas.
Esu vilnietė, čia gimiau, augau ir nuo paauglystės domėjausi kultūra. Buvau nuolatinė bibliotekų, parodų, koncertų, kino, teatro salių lankytoja, bet turiu prisipažinti, kad fotografija anuomet man visiškai nerūpėjo. Nemėgau fotografuoti, nekenčiau, kai mane kas fotografavo, ir, žinoma, abejojau, kad fotografija gali būti rimtas menas. O kai ja pagaliau patikėjau, Luckaus jau nebebuvo. Gal ne kartą prasilenkėm Vilniaus gatvėse, gal stovėjom šalia vienoje centrinio gastronomo eilėje, gal sėdėjom prie gretimų staliukų „Neringos“ restorane, bet tada jo nepastebėjau, todėl menininko portretą dabar tenka susikurti iš jo biografinio archyvo fotografijų, užrašų, laiškų, senų publikacijų, artimųjų ir draugų atsiminimų. Taigi koks buvo šis legendinis žmogus ir koks jo likimas?
Tėvai kreipėsi į miliciją, kad padėtų surasti sūnų. Buvo paskelbta visasąjunginė paieška. Milicija jį sulaikė Sevastopolyje ir privertė grįžti namo. Tėvai gavo telegramą rusų kalba: „Nevolnujtes, skoro vernus domoj.“ („Nesijaudinkit, greitai grįšiu namo.“)
Dar vienas dingimas – septyniolikos metų. Vitas žavėjosi Ernestu Hemingway, jo kelionėmis ir tų kelionių aprašymais. Sugalvojęs patirti kažką panašaus, niekam nežinant, pradėjo ruoštis. Beje, pinigų kelionėms užsidirbdavo pats statybose, geležinkelio stotyje iškraudamas ir pakraudamas vagonus. Kai ruošėsi šiai kelionei, uždarbiavo Kauno prieplaukoje, laivų remonto dirbtuvėse. Ten turėjo galimybę pasidaryti baidarę, kurią sugebėjo nugabenti į Baltarusijos pelkes – ten, kur išteka Nemunas. Išplaukė vienas su mūsų mišrūne kalyte Mirta.
Nemunu Vitas išplaukė į Kuršių marias. Pakilo didelė audra, prasidėjo liūtis, griaudėjo perkūnija. Vito baidarę išnešė į atvirą jūrą. Baidarė apvirto. Vandenyje jis plūduriavo apie aštuonias valandas. Šuo nuskendo, o Vitą išgelbėjo pasieniečiai. Po daug metų svečiuodamasi pas Vitą Vilniuje aš prisiminiau šią jo kelionę. Netikėtai Vitas man prisipažino: „Mirta tada nenuskendo, aš ją paskandinau. Kiekvienas šuo moka laikytis vandens paviršiuje, bet ne tiek valandų. Šuo pavargo ir ėmė ropštis ant manęs. Bet ir aš jau buvau pavargęs. Jei to nebūčiau padaręs, tai Mirta būtų paskandinusi mane.“
Žurnalistas Leonardas Grudzinskas: „Vitas pakvietė paiškylauti prie Žaliųjų ežerų. Iš ryto maudėmės. Paskui skynėm miško gėles. Vidurdienį nusidanginom iki Kryžiuočių ežero. Nei mekšrai, nei ešeriai nekibo. Vitas kažkuriam iš draugų pasakė: „Varliausim!“ Girdi, atvažiuoja fotografas iš Prancūzijos. Neprošal svečią varlių kojelėm su burgundišku vynu pavaišinti. Prisėdę pakrantėje suklusome. Šaltiniuotoje paežerės baloje tūtavo didžiosios – žaliosios – varlės. Graibštu prigraibėme gal dešimt kūmučių. Sukišom į drobinę terbą su raisto samanom. Vidurkelyje žaliosios atsigavo. Ėmė spurdėti, kvarkti. Sukluso, subruzdo autobuso keleiviai.
Išlipom netoli „Neringos“ kavinės. Sutikome barzdylą – dailininką. Tas parodė pluoštą banknotų. Sugurnėjom į kavinę. Pasirodo, kol užsisakėm stalelį, Vitas spėjo išvaduoti kurkiančias kūmutes. Atsargiai, niekam nematant, suleido į baseinėlį priešais barą. Tame baseinėlyje tarp vandens lelijų plaukiojo raudonos kaip žarijos kinų žuvelės.
Gurkštelėjom jūreiviško romo. Staiga – savom ausim netikim: „Tu-tū! Tu-tū! Tu-tū-tū!“.
„Nusiriškite, maestro, varlikę! Aš sugaudysiu varles!“, – prisistatė Luckus. Sugaudė varles. Sukišo terbon. Administratorė atsidėkojo. Atnešė butelį brangaus armėniško konjako. Nuo to laiko Luckaus kompanijoje prigijo posakis: „Einam „Neringon“ pavarlinėti“. Tai buvo 1973-iųjų birželį.“
Rašytojas Algimantas Bučys sako, jog „miesčionija arba kitaip tariant – padorioji mūsų visuomenė negalėjo suprasti, kaip puikiu menininku gali būti skandalingas bohemos mėgėjas, atseit „pasileidėlis ir girtuoklis“. Be abejo, ir partinė nomenklatūra, ir gandonešės poniutės mėgdavo pasišaipyti iš siautulingos menininkų buities, pasakodamos būtus ir nebūtus dalykus apie „rubliašūdžio“ paprašiusį Paulių Širvį, apie Augustino Savicko ar Kazio Valaičio pagėrimų odisėjas, Leonido Jacinevičiaus ir kitų „viešosios tvarkos ardytojų“ hepeningus Vilniaus restoranuose ir gatvėse.
Ir visa tai – ne sau, ne fanatiško kolekcionieriaus aistrai tenkinti įtarioje vienatvėje. Luckų butas buvo atviras visiems ir kone visą parą – ir pažįstamiems, ir bičiuliams, ir nepažįstamiems, smalsuoliams, atviliotiems legendų apie Vitą ir jo darbus, nelauktiems atvykėliams iš visų Sovietų Sąjungos kampų ar užsienio. Atrodė, Vitui jokios reikšmės neturi visuomeninė žmogaus padėtis, tai yra moralinė jo kaukė ar socialinis lygis. Sovietmečio bohema iš principo buvo antielitinė. Bet koks išrinktųjų uždarumas mums atrodė tapatus žmogiškos ir kūrybinės menkystos savigynai.
O reikėjo jėgos, netgi agresijos įžūliai akistatai su lygiaviniu skoniu, su kasdieniu kolektyviniu kišimusi į pavienio žmogaus pasaulį. Kažin, ar patiko kaimynams, kad Vitas vietoj įprasto šuns įsigijo tikrą liūtuką ir ėmė vedžioti jį Neries pakrante. Visko būta, bet ir keisčiausi kvailiojimai turbūt turėjo savo prasmę. Iki šiol šiurpoka prisiminti Luckų mansardoje Vito „nupėduotus“ pėdsakus, kurie kilo nuo židinio per lubas ir baigėsi virš lango – tarsi kas būtų lubomis basas išėjęs pro langą...“
Vito žmona Tania Luckienė-Aldag: „Pirmą kartą pamačiau Vitą 1967 m. pavasarį. Studijavau Vilniaus medicinos seserų mokykloje ir ją baigdama atlikau praktiką ligoninėje, kurioje tuo metu gydėsi Vitas. Su ligoniais praktikantės kontakto neturėjo, bet Vitas vis stebėdavo mane iš šalies.
Susituokėm 1969 m. rugsėjo 5 d. <...> Vitui tai buvo antroji santuoka. Su pirmąja žmona Valia jis turėjo dukrytę Indrę, kuri, būdama septynerių, tragiškai mirė – nukritusi nuo dviračio ji susižeidė galvą. Kitos Vito nesantuokinės dukros likimas taip pat nelengvas – ji neįgali. Vito nesantuokiniam sūnui dabar turėtų būti apie 30 metų. Pirmą kartą pamačiau jį, kai jam tebuvo 18 mėnesių. Tą dieną, palikę 4 mėnesių Katrytę pas mano tėvukus, su Vitu nuėjom į kiną. Pasibaigus filmui, nors įprastai namo eidavom, Vitas netikėtai sustabdė taksi: „į Antakalnį“. Paklausiau, kur važiuojam. Vitas neištarė nei žodžio. Eidama laiptais į viršų, paklausiau, pas ką einam, taipogi neišgirdau atsakymo. Duris atidarė man labai gerai pažįstama moteris. Pamenu, galvojau: „Kodėl mes čia?“ Pamačiau vaikelį, viską supratau – jis buvo labai panašus į Vitą. Paklausiau amžiaus. Pastebėjau, kad aš jau laptinėje, einu žemyn. Išėjusi į lauką atsiguliau ant žemės. Vitas atsigulė šalia. Nenorėjau atsimerkti. <...>
Dėl taksoplazmozės kelis kartus patyriau persileidimą, o mano paskutinis nėštumas baigėsi tragiškai – gimdymo metu kūdikis neišgyveno. Ir mes įdukrinom mergaitę, kurią pamačiau tuoj po gimdymo, toje pačioje ligoninėje. Vitas mylėjo ir lepino Katrytę... <...>
Vito zodiako ženklas – dvyniai, ir aš iš tikrųjų matydavau jame dvi labai skirtingas asmenybes. Vieną jų labai mylėjau, ir ja nepaprastai tikėjau. Kita darė viską atvirkščiai. Aš negalėjau pakęsti tos antros asmenybės. Bet juk jos buvo neatskiriamos. Niekuomet nenorėčiau nieko pakeisti mūsų gyvenime, todėl, kad patyriau ir pažinau tiek daug.
Nesigailiu absoliučiai nieko, kas atsitiko mudviejų su Vitu gyvenime. Nors tai buvo nelengva, mes visada įveikdavome sunkumus, rasdavom sprendimą ir tęsdavom tik mums suprantamą gyvenimą. Vito nemylėti buvo neįmanoma. Kartais priekaištaudavau jam dėl to jo „antro žmogelio“ – dėl tų jo visų nuklydimų, bet jis sakydavo: „Ne, ne, niekas neegzistuoja, tik tu ir aš.“ Iš tikrųjų taip ir buvo.
Kartą, po eilinės Vito „nuodėmės“, nusprendžiau išvažiuoti, kad pabūčiau viena. Nusipirkau bilietą ir mėnesiui išvažiavau į Krymą. Vitas kiekvieną dieną rašydavo man laiškus, o aš jau po savaitės norėjau grįžti namo. Mes supratome, kad negalim gyventi vienas be kito. Tad priėmiau jį tokį, koks yra. O jis mane – tokią, kokia esu.
Praėjo daug metų nuo lemtingos kovo 16-osios, bet yra nelengva grįžti į tos dienos prisiminimus... – sako Tatjana. – Kaip pasaulio pabaiga. Buvo aišku, kad Vito nėra, nėra su manim... Tai buvo pirmadienis. Dieną prieš tai, su bendrakurse ruošėmės egzaminui. Vitas mums darė kavą ir sumuštinius, kartais pajuokaudavo. Tuo metu studijavau žurnalistiką Vilniaus universitete.
Vakarop daug kas išėjo. Išėjo ir Bronius [žurnalistas Krakauskas]. Jo draugai turėjo jį nuvežti į Kauną, bet jis keliomis minutėmis pavėlavo su jais susitikti. Grįžęs pas mus, uždusęs ir nepatenkintas, pasakė, kad matė kaip mašina pradėjo važiuoti, jis bėgo iš paskos, bet jie nesustojo. Paėmus nuo stalo kavinuką, nuėjau į virtuvę daryti kavos. Įeina Vitas. Rankos kišenėse. Paima peilį. Galvoju, ką jis pjaustys, juk tarsi viskas supjaustyta.
Nepraėjo ir minutė – girdžiu riksmą. Įbėgu į kambarį ir matau siaubingą vaizdą. Kaip sulėtintame kine. Vitas deda peilį ant stalo, matau moteris išbalusiais veidais. Vitas – kambario viduryje, rankos kišenėse. Ir nepaprasta tyla kambaryje. Paprašiau, kad visi kuo greičiau išeitų iš buto. Susidarė maišatis prie paltų – surinkau juos visus į glėbį, išmečiau į laiptinę.
Skubėjau, žinojau, kad reikia kuo greičiau skambinti į greitąją pagalbą – gal įvyks stebuklas, gal Bronius išgyvens. Paskambinus į greitąją pagalbą paprašiau, kad atvažiuotų kuo greičiau. Jie paklausė, kas įvyko. Praradau balsą. Vitas stovėjo šalia ir žiūrėjo į mane. Negalėjau pasakyti, kas įvyko. Mano žodžiai būtų kaip nuosprendis. Pasakiau: „Jūs turite atvažiuoti.“
Greitoji atvažiavo labai greitai, įėjo dvi moteriškės su lagaminukais, ir jų pirmas klausimas buvo: „Eto ubijca?“ (Tai žmogžudys?). Nuskambėjo kaip verdiktas. Mane tai labai paveikė, galvoju, Vitą taip pat. Skubėjau – gal dar galėtume suteikti Broniui pagalbą. Sakau: „Reikia kažką greičiau daryti, kad žmogus gyventų.“ O man atsako: „Ne, jau jokia pagalba nepadės.“ Jutau, kaip Vitas lėtai praėjo į miegamąjį kambarį ir uždarė duris. Pagalvojau, kodėl jis ten eina? Durys į miegamąjį prasivėrė... nuo skersvėjo. Įėjau į kambarį. Matau atidarytą langą, tamsų dangų, o kambaryje tvyro kažkokia šalta tuštuma. Nieko neprisimenu, kas įvyko vėliau.“
Post Scriptum
Labai ilgai užtrukome bandydami suvokti ir įprasminti savitą neeilinio žmogaus pasaulėraišką. Jau prieš pusę amžiaus, kai fotografas atsirado lietuvių profesionalaus meno padangėje, buvo aišku, kad jis turi ką mums pasakyti, o šio kūrėjo meninio pranešimo jėga sukelia neprognozuojamą rezonansą. Gal tai ir buvo pagrindinė priežastis, kodėl Luckaus kūryba visuomenę pasiekdavo taip dozuotai. Juk jis siūlė naują pasaulį, bet šį esame pasirengę pažinti ir priimti tik dabar.
Nacionalinėje dailės galerijoje vyksta retrospektyvinė V. Lucko darbų paroda - 2013 12 06 - 2014 02 16.