Lugu ežeras skendi vakaro migloje, Šv. Liūto kalnas (angl. k. Lion Mountain) snaudžia tamsiuose lietaus debesyse, o nedideliame Mažojo Luošui (angl. k. Little Luoshui) kaimelyje purškia lietus. Viešbutį esame užsisakę kaimelio dalyje, esančioje Lige saloje.
Visa tai primena žemiškų geidulių persunktą vadinamąjį raudonųjų žibintų kvartalą. Stebina ir intriguoja laisvai perkamos ir parduodamos meilės atmosfera. „Nepatinka man visa tai, neteisinga taip traktuoti mosuo genties tradicijas... Visos šios merginos – ne gentainės, jos suvažiavusios iš didelių miestų. Kaip matot, vietinių turistų srautu nesiskundžiame“, – kimiu balsu ištaria tamsoje priėjusi gidė Zhema. Į šiose apylinkėse esančią vienintelę Kinijoje moterų karalystę kinai traukia poromis ir po vieną – pasigrožėti ežeru, pajusti laisvos meilės kerų, patirti nuotykių, prisiekti amžinos meilės, susirasti antrosios pusės...
Vaikščiojanti santuoka
„Kodėl vėluojate? – piktokai ankstyvą rytą pasilabina Zhema, ir tai pritemdo mano entuziazmą. – Parodysiu du tradicinius kaimus. Gerbkite mūsų tradicijas, žmones neuždavinėdami kvailų klausimų. Prisiminkite, kad pagrindinės šeimos matronos Motinos (Amos) kambaryje, kuriame yra šventasis aukuras ir ugnies dievo altorius, apie privačius moters santykius ir gyvenimą nekalbame.“ Tokios savimi pasitikinčios ir valdingos moters seniai nebuvau sutikusi, šis rytinis instruktažas atvėsina mano norą seseriškai su ja susidraugauti ir patikslinti, papildyti ilgai mano rinktą informaciją apie šią bendruomenę.
„Aš turiu savo namus, jis – savo. Jis negyvena su manimi, ir aš nesinaudoju jo pinigais. Abu esame laisvi! Mūsų santykiai paremti tik abipuse meile ir geismu. Kai jausmai išsenka, santykiai nutrūksta. Jei su metais jausmai sustiprėja, vyras ir moteris vieno liudininko akivaizdoje gali duoti santuokos įžadus, bet gyvena vis tiek atskirai. Dėl to čia nėra skyrybų, našlių, našlaičių, benamių, taip pat – kivirčų dėl turto. Tai labai harmoninga bendruomenė“, – man, bandančiai suprasti gentainių santykių esmę, jau kelintą kartą tą patį aiškina savimi be galo pasitikinti Zhema.
Mosuo moteris renkasi vyrus ir gali turėti jų, kiek nori. Tik nuo jos norų priklauso, ką ir kiek įsileis į savo geismų pasaulį ir ar stipriai mylės. Tai – moters paslaptis. Ant kablio prie kambarėlio durų kabanti vyriška skrybėlė – ženklas, kad ji tą naktį užsiėmusi. Įšventintos į sijonuotąsias – nesvarbu, kokio amžiaus – trukdyti negali nė vienas šeimos narys. Pavydo, kivirčų, kaltinimų neištikimybe ar paleistuvystės čia beveik nėra.
Šios matriarchalinės šeimos sudėtis priklauso nuo mergaičių kiekio. Kuo jų daugiau, tuo šeima didesnė. Visi vaikai, nesvarbu – kokios lyties, gyvena ir priklauso vienai išplėstinei mosuo šeimai, turinčiai Motinos pavardę. Kitur Kinijoje ne itin laukiama gimstant mergaičių, nes užaugusios jos išteka, palieka šeimą, o senų tėvų prižiūrėti lieka berniukai, nes paveldi tėvų ūkį, todėl garbė yra susilaukti vyriškos lyties kūdikio. Mosuo gentainiai laukia bet kurios lyties mažylių, kiekvienu naujagimiu rūpinasi visa šeima. Nors tėvo vardas čia niekada neminimas, vyriška globa ir auklėjimu užsiima moters broliai, kiti suaugę šeimos vyrai. Auklių kūdikiai turi pakankamai, mat tradiciškai šeimyną sudaro maždaug 10–30 žmonių.
Šiais laikais daug jaunų žmonių, ypač vyrų, palieka Lugu ežero apylinkes – leidžiasi ieškoti geresnių mokslo ar darbo galimybių. Atsiskyrę nuo Motinos šeimos, jie netgi bando kurti gyvenimą su kitos kultūros moterimis, įteisina civilinę santuoką, kuria bendrą finansinį ūkį. Daug ir išsiskiria, nes esame išauklėti gyventi laisvai“, – pasakoja Zhema. Mūsų pokalbio besiklausantis jaunas vyriškis išsitaria, kad tradicijos iš tikrųjų keičiasi. Jis pats gyvena ne su Motinos šeima. Kiekvieną dieną dirba šeimos ūkyje, bet po darbų grįžta į savo namus kitame kaime to pačio ežero pakrašty, kur jo laukia žmona ir sūnus.
Motina, ugnis ir šuo
Pirmo kaimo, kuriame lankomės, Motina pasveikina mus prie savo namų vartelių, nedrąsiai ištiesta ranką parodo, kad galime užeiti, tad netrukus nuo įkyraus lietaus pasislepiame apytamsyje, bet šiltame, laužo dūmais kvepiančiame kambaryje. Eidama jo link spėju pamatyti prieangyje džiūvančią kiaulės galvą, kabančius rūkytus lašinius ir kumpius, džiovinamas vaistažoles ir krepšį grybų. Kambaryje, prie sienos, stovi sena atvira komoda, prikimšta žalvarinių buities rakandų. Paaiškėja, kad šis baldas atstoja ir stalą. Ant sienos – Mao Dzedungo portretas ir šeimos nuotraukų koliažas. Kambario centre stovinčiame kvadratiniame aukure smilksta anglys. Pro nedidelę medinėje sienoje iškirstą angą krentantys spinduliai išryškina vaisiais, maistu, tradicinio vyno buteliais ir pinigais nukrautą nedidelį ugnies dievo altorių ir Motinos lovą – senovinę, medinę, su raižytais rėmais ir baldakimu.
Šeimos galva palinksta prie aukuro įžiebti stipresnės ugnies ir paaiškina, kad ši yra jungiamoji grandis su ugnies dievu, o jos pareiga yra rūpintis, kad aukuras nesiliautų liepsnoti. Susėdame ant grindų svečiams skirtame kampe. Esame pagrindiniame ir svarbiausiame visos šeimos susirinkimų ir maldų kambaryje. Čia diskutuojama, tariamasi, sprendžiamos problemos, priimami svečiai ir dovanos, čia miega tik Motina (atskiras miegamasis dar yra šeimos vyrams ir vaikams, o tos, kurios vilki ilgus klostuotus sijonus, miega antrame aukšte).
Mums klausantis Motinos pasakojimo, į centrinį kiemą po darbų ima rinktis šeimynykščiai. Kiemas atgyja. Net šuo, visą pokalbį ramiai snūduriavęs prie besikūrenančios ugnies, staiga pradeda loti. Atvažiavo svečių – grįžo du šeimos vienuoliai lamos! Motina palieka mus sėdėti prie aukuro. Beje, gentainiai turi labai gražų padavimą apie tai, kodėl šunys čia yra išskirtinai mylimi. Esą kažkada labai seniai mosuo genties protėviai gyveno tik 13, o laukiniai šunys – net 60 metų. Ir pastarieji vis skundėsi, kad jiems per sunku ir per ilgu būti šoje žemėje. Ilgainiui mosuo gentainiai išsiderėjo, kad šunys pasikeistų su jais gyvenimo trukme, o mainais pažadėjo leisti gyventi savo namų viduje, prižiūrėti ir maitinti. Šunys sutiko, ir nuo tada mosuo žmonės gyvena 60 metų, o šunys – tik 13, bet yra labai gerbiami, jiems leidžiama miegoti drauge su šeimos nariais. Naujų metų rytą jiems net meldžiamasi! Ir čia, priešingai nei kituose Azijos regionuose, šių keturkojų niekas nevalgo!
Kitame kaime Zhema iš vietos žiniuonės, beveik aklos senos Motinos, mums nesuprantama mosuo kalba stengiasi iškvosti savo ateitį, o mes apžiūrinėjame vadinamuosius žydėjimo kambarius. Galvoje sukasi daugybė moteriškų klausimų. Iš 2003-iaisiais mosuo genties tradicijas aprašiusios prie Lugu ežero gimusios ir augusios Yang Erche Namu – skandalingos asmenybės, mosuo folkloro atlikėjos, modelio, rašytojos – autobiografinės knygos žinau apie čia egzistuojančias biologinio tėvo funkcijas. Autorė rašo, kad beveik kiekviena gentainė žino, kas yra jos vaikų tėvai.
Šie, nors tiesiogiai nedalyvauja atžalų auklėjime, jas lanko, dovanoja dovanas didžiųjų švenčių ar šeimos apeigų progomis, kartais trumpai pagyvena drauge po vienu stogu, padeda nudirbti ūkio darbus. Tad vaikai neoficialiai žino, kas yra kas. Jeigu motinos ir biologinio vaikų tėvo santykiai rimti, ilgalaikiai, šis kviečiamas į vaiko iniciacijos ceremonijas, atžala retsykiais lankosi ir tėvo namuose. Noriu paklausi Zhemą, ar tiesa rašoma šioje pirmą kartą angliškai išleistoje autobiografinėje knygoje, papildytoje antropologės Christine Mathieu mosuo genties kultūros ir tradicijų tyrinėjimo aprašymais (apskritai apie mosuo genties išskirtinumą pasaulis sužinojo tik XX a. pabaigoje).
„Kiek tau metų?“ – nedrąsiai klausiu Zhemą. „Dvidešimt treji.“– „Kiek meilužių turėjai?“ Ji, skardžiai nusijuokusi, parodo vienos rankos plaštaką. „O ar tavo dukra žino, kas yra jos biologinis tėvas?“ Zhema staiga suirzta ir mesteli, kad nori valgyti ir kad privalome parvežti ją atgal į miestelį. Tuo mūsų pokalbis ir baigiasi.
Negalėjau atsistebėti, kokios dvasiškai orios, stiprios ir išdidžios, savimi pasitikinčios ir patenkintos yra mosuo moterys. Tik apsilankiusi šiame dukterų ir seserų krašte supratau, kaip knygos „Paliekant Motiną – ežerą“ autorė Y. E. Namu per Prancūzijos prezidento N. Sarkozy (tada jis buvo išsiskyręs su pirmąja žmona) vizitą Kinijoje galėjo pagirti jo odos spalvą ir... viešai pasipiršti! Štai kokios laisvos ir drąsios yra mosuo moterys!