Praėjusieji ir šių metų pradžia Kristupui buvo itin intensyvūs: su režisieriumi Ignu Jonynu kūrė filmą „Lošėjas“, kurio premjera planuojama lapkričio mėnesį, išleista pirmoji K. Saboliaus mokslinė monografija „Įnirtingas miegas. Vaizduotė ir fenomenologija“, vainikuojanti dešimties metų tyrimus. Kai iš už kampo pasirodo garbanotoji Kristupo galva, pagalvoju: „Panašus į antikinės Graikijos filosofą.“
Kristupas – iš Vilniaus. Čia gimė, gyvena, iš čia daug keliauja. Kalbamės apie jo miestą, vaikystę, namų kvapus, migraciją, postūmius, darbus, kūrybą, apie filosofo vaidmenį šiuolaikinėje visuomenėje, apie moteris ( ir vyrus) ir grožį – juk jis išgelbės pasaulį? „Man macchiato kavos“, – paprašo padavėjos jau mums prisėdus kavinėje, itališką žodį tardamas be jokio akcento. Prisimerkiu – panašus ir į italą: tos nelietuviškos garbanos, santūrių, jaukių spalvų drabužiai, akiniai stilingais rėmeliais. O šiaip atrodo, kad Kristupui yra tiesiog jauku būti.
Gimėte, augote ir esate Vilniuje. Ką Jums reiškia šis miestas?
Vilnius turi magijos, ir netgi tie, kurie nėra čia gimę, po kurio laiko ją pajunta. Aš gyvenau Vilniaus rajone, kuris šiais laikais būtų vadinamas „getu“ ar neturtingųjų kvartalu, tai yra Žirmūnų ir Šnipiškių sankirtoje, už Kalvarijų turgaus. Čia gyveno lenkų, rusų, baltarusių, ukrainiečių, čigonų. Turguje sukdavosi ateivių iš Azerbaidžano, kitų šalių. Gimiau kosmopolitiškoje aplinkoje. Tai – Vilniaus ypatybė.
Mano kiemo draugai, o ir priešai, buvo įvairiataučiai. Tautinį atgimimą išgyvenau su grandinėmis ir kumščiais, bet be nacionalizmo priemaišų – tai veikiau buvo identiteto paieškos. Rusų kalbą išmokau smėlio dėžėje ir liūdniausia, kad dabar kalbu prasčiau nei tuomet. Dešimtokas buvau didelis rusų kultūros mėgėjas: patiko M. Lermontovas, A. Puškinas, F. Dostojevskis, M. Bulgakovas... Rusų literatūra, taip pat magiškasis realizmas suformavo mano rašymo stilių.
Mes gyvenome sovietiniame blokiniame dvylikaaukštyje, vaikai vaikščiodavome stogais ir demonstruodavome savo vyriškumą balansuodami ant jų krašto. Iš vaikystės į atmintį man įsirėžęs purvino, nešvaraus, pavojingo miesto jausmas.
Lankiau 31-ąją vidurinę mokyklą, mokiausi sustiprinto dailės mokymo klasėje. Mes buvome akai, o dėkai buvo visai kitos kategorijos vaikai, kai kurie iš jų šiuo metu sėdi kalėjimuose. Mokykloje sukdavosi menininkų su skiauterėmis ir ilgais plaukais, o šalia – kapeikų triosintojų, šiems buvome tarsi bokso kriaušės. Man liko ir toks Vilniaus įspūdis – menas ir nusikalstamumas čia visada šalia.
Iš kiemo ar mokyklos grįždavai namo. Tavo tėvai – intelektualai: teatro ir televizijos režisierius Juozas Sabolius ir filosofė Rita Šerpytytė.
Namuose buitiniai pokalbiai užimdavo tik 30 procentų mūsų laiko. Kalbėdavomės apie filosofus – Platoną ar Martiną Heideggerį. Maniau, kad visi taip gyvena. Išėjęs iš namų suprasdavau, kad žmonės bendrauja visai kitaip. Būdamas vaikas, priemiesčių nusikaltėlių žargoną maišiau su filosofiniais ir literatūriniais viražais.
Kai pradėjau mokytis atkurtoje Jėzuitų gimnazijoje, persikėliau į senamiestį. Iš įtempto priemiesčių gyvenimo patekau į ramią teritoriją. Tiesa, kai mūsų laida baigė gimnaziją, visi atsipūtė – laisvai žiūrėjome į katalikiškos įstaigos taisykles.
Vienas ryškiausių mano jaunystės prisiminimų susijęs su Augustijonų bažnyčia, kurioje sovietmečiu buvo įkurtas sandėlys, viduje įrengtas liftas. Kartą nuėjome ten pasižvalgyti, o gretimos rusų mokyklos mokiniai uždarė duris. Tais laikais mobiliųjų telefonų nebuvo. Patirtis buvo tikrai įdomi – sėdi užrakintas sandėliu paverstoje bažnyčioje. Ji kartu yra ir tavo tvirtovė, apsiausta priešų. Tokį siužetą ne visada pasiūlo net ir labai laki fantazija. Išsikabarojome atsidarę langelį. Matėme ir šešėlių, ir vaiduoklių – nežinau, įsivaizduotų ar tikrų. Vėliau tos bažnyčios kieme su bendraminčiais įkūrėme „Pravdos“ biurą (Kristupas ilgai buvo ir vyriausiasis žurnalo redaktorius – aut. past.). Pastatai Vilniuje stebina paradoksais, mįslėmis, jie pasakoja istorijas, ir kartais grįžta į tavo gyvenimą. Jaunystėje su merginomis eidavome pasivaikščioti į Rasų kapines ar ant Barbakano, kur, sakoma, gyvena Vilniaus drakonas baziliskas. Tada supratau, kad legendas galima pajusti savo oda.
Kas yra likę iš Jūsų miesto? Kokie pastebėjimai Jums aktualiausi šiuo metu?
Lietuviai nėra tokie netolerantiški, tačiau šiandien jie yra provokuojami. Kalbu apie lenkų klausimą.
Esu iš disidentų šeimos ir puikiai žinau visas nuoskaudas, kurias patyrė mano šeima. Kai kurie mano giminės emigravo į užsienį, nemažai buvo išvežtų į Sibirą. Tarp jų – ir mano senelis, jis buvo pavadintas buože, įtarta, kad galėjo dalyvauti pasipriešinime. Senelis Sibire susituokė, čia gimė mano tėtis. Kai senelis grįžo į Lietuvą mirus Stalinui, jam neleido registruotis. Močiutė liko viena su trimis vaikais ant rankų, dar vienas gimė Lietuvoje. Mano tėvas buvo pirmokas, bet turėjo rūpintis šeima kaip tėvas. Jie gyveno labai vargingai. Atrodytų, turėtume nekęsti mus nuskriaudusios tautos. Bet... tame pačiame aukšte, kaip ir mes, gyveno sovietų armijos majoras ar pulkininkas iš Rusijos. Bendravome draugiškai, jie ateidavo druskos ir degtukų. Gal kitos kultūros žmonėms jie būtų neapykantos objektas, bet mums buvo tiesiog mieli kaimynai.
Niekada nekilo noras išvažiuoti kur nors kitur?
Pasakysiu mintį, kuri gal nepatiks daugeliui patriotų. Emigracija yra geriausia, kad nutiko Lietuvai per pastaruosius dvidešimt metų. Šitos šalies neįmanoma pakeisti kitaip – ją reikia išjudinti. Turi įvykti mentaliteto, požiūrio pokytis, atsigauti kultūra, o tai yra dešimtmečiais trunkantis, skausmingas procesas. Emigracija leis Lietuvai tapti modernesnei, atviresnei. Mes galime apgailestaudami skaičiuoti gydytojus, kurie, baigę mokslus Kaune, kokiame nors Mančesteryje uždirba dešimt kartų daugiau. Bet tik nuo valstybės požiūrio priklauso, ar su jais bus išlaikytas ryšys. Reikia stiprinti, vienyti užsienio diasporas. Taip daro žydai, italai, anglai. Turi atsirasti noras tapatintis su šalimi per tam tikras bendras vertybes, pasaulėjautą, pasiekimus. Reikia mąstyti taip: juk ir Žilvinas Kempinas, ir Jonas Mekas, ir Violeta Urmana yra lietuviai, ir jie kuria mūsų simbolinį kapitalą negyvendami čia. Tad liūdna dėl to, kad, didėjant emigracijai, trūksta kultūros politikos. Aš nematyčiau jokios problemos dėl emigracijos, jeigu kas nors suprastų, kad tai nėra baigtinis procesas. Pirmiausia reikia išspręsti dvigubos pilietybės problemą.
Savo šviežiausią kraują išdalinome kaip kraujo donorai. Paradoksalu, tačiau visada išlikdavo žemdirbys: jis padėjo mums išsaugoti laisvę, kalbą. Tačiau atėjo laikas keistis. Emigracija yra vienas tų būtinų procesų, padėsiančių transformuotis, tapti miestietiška kultūra. Jeigu lietuviai nepradės teigiamai žiūrėti į ateivius, jie bus priversti taip padaryti. Gali būti, kad po 30–40 metų nebus lietuvių, kurie galės uždirbti pensijas dabartiniams jauniems žmonėms. Emigrantai iš Kinijos ar Baltarusijos kurs didelę dalį mūsų gerovės. Mes privalėsime su tais žmonėmis gyventi.
Gerai, kad įvyko tautinis sąjudis, nes mes išsaugojome savo beišnykstančią kalbą. Turime būti dėkingi Jonui Basanavičiui, Vincui Kudirkai, Maironiui, bet negrįškime prie to, kas buvo. Jau kalbame kitaip nei knygnešių laikais. Mąstykime, ką kalba galime sukurti, nekonservuokime jos. Kalba turi tapti žaidimo lauku, o ne galvijų aptvaru, kuriame galima vaikščioti tik tam tikromis trajektorijomis ir iš jo neišeiti. Kalba yra pirmoji kūrybos priemonė, poezija yra pirmasis menas, o kas yra poezija, jeigu ne ribų peržengimas ir ne kalbos kūrimas.
Kodėl nusprendėte tapti filosofu? Tai reikalinga specialybė šiais laikais, tačiau kartu – ir romantiška.
Manau, kad visada buvau filosofas. Draugai iki šiol ateina pas mane spręsti filosofinių klausimų. Jos nesirinkau, domėjausi ir kitomis sritimis. Visada norėjau kurti.
Papasakosiu tokią istoriją: man buvo šešeri, laikiau egzaminą į vitražistės ir televizijos laidų vedėjos Aistės Mažutytės amžinątilsį mamos dailės klasę. Buvau intravertiškas berniukas, nelankęs daželio. Jeigu tuo metu būčiau žinojęs prancūzų filosofo Jeano-Paulio Sartre‘o mintį, kad pragaras – tai kiti, tikrai būčiau su tuo sutikęs. Išėjęs iš namų, jausdavausi energetiškai išnaudojamas, kankinamas. Per egzaminą mūsų paprašė nupiešti statybas, kranus. Man nesisekė, o šalia visi paišė lygius, gražius kranus. Jaučiausi blogai. Pro šalį ėjo Aistė, lyg septintokė tuo metu, ir sako: „Mama, šis berniukas taip įdomiai piešia, kitaip.“ Tą akimirką užčiuopiau, ką reiškia būti menininku. Aristotelis yra sakęs: „Kur kas didesnė nesėkmė menininkui yra nutapyti prastą stirnos atvaizdą, negu nežinoti, kad ji neturi ragų.“ Menininkas neturi žinoti, ką turi stirna, jis turi mokėti atverti tai, kas nebuvo pastebėta. Išėjimas už ribų ir yra tikroji kūryba.
Pirmasis mano parašytas kūrinys buvo kopija. Buvau trečiokas, man patiko rašytojas Juozas Erlickas ir jo pjesė apie kiemo gyvūnus. Sumąsčiau, kad geriau nieko nesukursiu, todėl kūrinį perrašysiu. Namie svečiams jį perskaičiau kaip savo. Visiems padarė įspūdį. Kažkada radęs tą kūrinį supratau, kad jis nieko bendra su J. Erlicku neturi – perrašinėdamas pjesę, sukūriau naują kūrinį. Turi mokytis iš meistrų, kurie tau patinka, ir netgi perrašinėti juos, perkopijuoti. Niekada nepadarysi taip pat.
Kodėl tyrinėjate tiek daug sričių: literatūrą, kiną, filosofiją, teatrą, retorikos meną? Ką norite atrasti?
Yra toks rusų filosofas Valerijus Podoroga, jis tyrinėjo menininkus. Jo idėja buvo, kad rusų kino režisierius Sergėjus Eizenšteinas įvairiais savo filmais kūrė vieną totalų meno kūrinį (rus. k. „totalnoe proizvedenie“), tik skirtingų pavidalų. Kūryba yra proto, sąmonės būsena, tai – ne darbas ar užsiėmimas. Tai tas pats, kas būti šventikui ar jogos mokytojui, – negali po jogos pamokų valgyti bulvių traškučių ir žiūrėti televizorių. Kita vertus, kūrybinis impulsas yra tik viena maža kūrybos grandis, toliau yra juodas, ilgas darbas. Daugelis kūrėjų – nuo Eimunto Nekrošiaus iki Stanley'io Kubriko – patvirtintų tą patį.
Mano pirmoji knyga buvo Platono laiškų vertimas, aš parašiau didelį jos įvadą bei komentarus. Platonas Septintajame laiške sakė, kad tikrasis žinojimas yra panašus į ugnies įžiebimą. Imi du pagaliukus ir juos ilgai trini, tas darbas atrodo beprasmis ir beviltiškas. Staiga, kai jau nebeturi vilties, įsižiebia ugnis. Tai yra kūryba. Filosofija ir kūryba yra labai panašūs dalykai: privalai turėti užsispyrimo ir tikėjimo, kad ugnis gali įsižiebti, nors matai tik du pagaliukus. Stebuklas slypi banaliausiame dalyke. Kūryba yra tikėjimas, kad du pagaliukai yra ugnis. Kartu tai yra ir filosofija.
Mano knyga „Įnirtingas miegas. Vaizduotė ir fenomenologija“ yra dešimties metų darbas. Apie 60 puslapių kino scenarijus – jį rašėme kartu su Ignu Jonynu – gimė per ketverius metus, o visam projektui prireikė 5–6 metų.
Esu savikritiškas. Esu sukūręs nelabai gerų pjesių, paskubėjau rašydamas romaną „Bloga knyga“. Ten buvo gerų idėjų, kurias sudeginau kaip petardas. Yra žmonių, kuriems ji patinka, o kiti nekenčia.
Papasakokite, kaip Jūsų gyvenime atsirado kinas.
Pirmasis mano perrašytas kūrinys buvo pjesė. Man visada buvo įdomus naratyvas. Dramaturginį suvokimą paveldėjau iš tėvo. Daug rašiau nuo vaikystės. Gėriau įvairias įtakas ir ieškojau savo stiliaus. Kai pradėjau dirbti su režisieriumi I. Jonynu, suvokiau, kad man reikia pamiršti apie stilius, atsisakyti formos ir įsiklausyti į temą – ji visa padiktuos.
Filmo tema susijusi su moraline kontroversija. Filmo siužeto vieta – šių dienų greitosios pagalbos priimamasis. Herojai – greitosios pagalbos gydytojai, per ekonominę krizę patekę į keblią padėtį: priversti gana makabriškai spręsti savo problemas, kelti klausimą dėl gyvybės kainos. Tai – detektyvinė istorija, turinti melodramos bruožų, trilerio elementų ir paliečianti Larso von Triero nagrinėjamas moralines problemas: kas yra pasirinkimas, moralė, ką darytum tu, jeigu atsidurtum panašioje situacijoje? Ar loštum iš gyvybės? Filme nėra televizijos ekranuose matytų ir žinomų veidų. Pagrindinius vaidmenis atlieka Vytautas Kaniušonis, keturiasdešimtmečių kartos aktorius, bei amerikiečių aktorė Oona Mekas, režisieriaus Jono Meko dukra. Man šis filmas buvo didžiulė pamoka, ji mane labai subrandino. Supratau, kad kuriant reikia įsiklausyti į kitus, kad reikia išmokti atsisakyti savo ego.
Koks yra filosofo vaidmuo šiuolaikinėje visuomenėje?
„Filosofija išveda žmogų iš olos“, – sakė Platonas. Žmonės joje sėdi prirakinti grandinėmis, jų akys yra nukreiptos į vidinę sieną, ant šios jie mato šešėlių teatrą. Filosofas nuima grandines ir išveda žmogų į dienos šviesą: iš pradžių jam skauda akis, nemalonu. Tai kitokio matymo, išėjimo iš stereotipų pasaulio metafora. Tai ir yra pagrindinė filosofo misija, todėl jis privalo dalyvauti visur: nuo socialinio, kultūrinio, politinio gyvenimo iki bioetikos, neuromokslo ar didžiojo sprogimo kontekstų. Filosofas turi nuolat puoselėti žmogaus laisvę, padėti ją atrasti iš naujo, kasdien nuiminėti nuo mūsų sąmonės grandines.
Turbūt vienas stereotipų, su kuriais tenka Jums asmeniškai susidurti, yra amžius. Ar dažnai tenka girdėti, kad esate jaunas, per jaunas, vis dar jaunas?
Rečiau. Dabar dažniau pasako: „Tau – jau 34 metai? Aš maniau, kad mažiau.“ Nemėgstu kalbėti apie išvaizdos ir veiklos santykį. Ilgai kovojau su tuo, kad atrodau vaikiškai. Rakindavau universiteto auditoriją, o man sakydavo: „Iš kokios tu grupės? Kas tau raktus davė?“ Esu privestas įtikinėti, kad nesu tas, kas atrodau.
Kaip manote, ar yra vyriška ir moteriška filosofija ir kodėl moterų filosofių yra tiek nedaug?
Didžiausia tolerancija yra manyti, kad nėra jokios vyriškos filosofijos. Yra feminisčių (pvz., prancūzų filosofė Luce Irigaray), parašiusių veikalų, kuriuose kaltinama visa filosofijos tradicija kaip falocentrinis mąstymas. Tikiu, kad į šį panašiuose veikaluose galima atrasti tai, kas išlaisvina ir atveria akis. Mano tema – vaizduotė – yra labai moteriška. Galbūt galima taip nekorektiškai sakyti, kad aš užsiimu moteriška filosofija. Sakoma, kad dešinysis pusrutulis yra atsakingas už emocijas, kūrybą ir vaizduotę, o kairysis – už kalbą, loginį mąstymą. Filosofija yra kairiojo pusrutulio užsiėmimas, bet paradoksas – kūryba yra dešiniojo. Mane domina jų susitikimas.
Šiais laikais daug kalbama apie grožį. Vilniaus universitete dėstote ne tik filosofijos įvadą, šiuolaikines vaizduotės teorijas, bet ir estetiką. Kas yra grožis?
Problema yra ta, kad grožis neretai yra sutapatinamas su erotizmu. Šių dienų grožio pramonė – tai vartotojiška erotikos pramonė. Man grožio klausimas yra net neskoningas, nes grožiu prekiaujama. Būti gražiam – tai parduoti save. Garsenybių kultas kuriamas retušuojant nuotraukas ir atliekant plastinines operacijas. Tai yra įvaizdžių prekyba. Būti gražiam reiškia atstovauti tam tikrai socialinei, ekonominei pocizijai: tu perki grožį, investuoji į jį. Man kur kas svarbesnė ne grožio, bet įdomumo tema. Žmonės turi stengtis būti įdomūs patys sau, o tada bus gražu.
Žvelgiant į Jus neatrodo, kad gražūs, stilingi daiktai ar išorė nėra svarbūs.
Negaliu išjungti savęs iš sistemos kaip iš matricos. Jeigu gyveni šioje visuomenėje, net antiestetiškas požiūris yra estetiškas. Žaidi. Aš turiu tam tikrą skonį, renkuosi tai, kas man patinka. Telefonas ar akinių rėmeliai transliuoja pranešimą, tai yra kodai. Tačiau reikia nebijoti iš savęs pasijuokti, nefetišizuoti prekių. Laisvė yra didžiausia vertybė.
Ar Jums sunku supykti, prarasti kantrybę? Juk atrodytų, į viską galite pažvelgti filosofiškai, čia pat rasti atsakymus, pateisinimus...
Kai prarandu kantrybę, suprantu, kad esu silpnas žmogus. Tokia situacija mane vėl grąžina prie filosofijos, o ji man padeda keistis, sutelkti dėmesį į save.
Ar lengva gyventi su filosofu?
Manau, kad sunku. Nežiūriu į dalykus paprastai, niekada neapleidžia ta būsena. Nuolat mąstau ir kuriu. Žmonės nori paprastai susitarti, o aš komplikuoju reikalus.
Jūs ko nors bijote? Kuo tikite?
Baimė yra vienintelė būsena, kurios neįmanoma išnaikinti. Įdomu, kur ji nuveda. Aš stengiuosi neturėti baimės iliuzijų, išsivaduoti iš stereotipų, stengiuosi nebijoti kvailų dalykų. Tačiau bijau mirti, bijau nežinomybės – turbūt mes visi jaučiame tą baimę. Kartu mane labai traukia išnykimo, virsmo ir ribos tema.
Tikėjimas yra labai intymus dalykas. Konfesijos kartais viską suprimityvina. Kartu tai yra sudėtingiausia filosofijos tema. Austrų filosofas Ludwigas Wittgensteinas yra sakęs: „Apie ką negalima kalbėti, apie tai reikia tylėti.“ Apie kai kuriuos dalykus reikia išmokti nutilti. Nes niekas nežino, o daug kas šneka. Ir tai yra kvaila.
