Azerbaidžanas neslepia ambicingų norų pralenkti Jungtinius Arabų Emyratus

Reportažas iš Azerbaidžano sosotinės Baku - kokiomis nuotaikomis kibirkščiuoja ambicingoji Azerbaidžano sostinė Baku.

Per du mėnesius išdygstančios alėjos, parkai, naktinės dangoraižių statybos, į Kaspiją tirštai subridusios naftos pompos. Azerbaidžanas, kitaip – Ugnies žemė, liepsnoja ambicijomis nenusileisti Jungtiniams Arabų Emyratams.

Lenktynės su Dubajumi

Baku lenktynės su Dubajumi siekiant įgyvendinti futuristinės architektūros vizijas net neslepiamos – samdomi tie patys architektai, įgyvendinami panašūs projektai. Trijų aukščiausių sostinės dangoraižių kompleksas „Liepsnos bokštai“ („Flame towers“), atėjus tamsai, sušvinta tarsi trys milžiniški ugnies liežuviai.

3 milijonus gyventojų turinčio miesto simbolis – liepsnas primenantys dangoraižiai. Šalia esanti alėja – mėgstama pasimatymų vieta
Asmeninio archyvo nuotr.
Moderniojo Baku simbolis tarsi sujungia sostinės praeitį ir dabartį: liepsnų formos pastatai primena senovės Azerbaidžano ugnies garbinimo tradicijas, o konstrukcija demonstruoja šiuolaikinės architektūros galimybes. 2012-aisiais baigtos grandiozinio komplekso statybos truko vos šešerius metus, o kainavo 350 milijonų JAV dolerių. Tuoj pat gautas ir svarus tarptautinis apdovanojimas: didžiausioje nekilnojamojo turto projektų parodoje MIPIM 2013 Baku dangoraižių kompleksas įvertintas kaip geriausias viešbučių ir turizmo centras (viename pastate – biurų, kituose dviejuose – gyvenamosios patalpos, viešbučiai).

Violetiniai taksi vadinami euroviziniais, nes jų miestas įsigijo būtent prieš 2012-ųjų „Euroviziją“
Asmeninio archyvo nuotr.
Neseniai stulbinamu greičiu sostinėje išdygo dar vienas modernus pastatas – uždara daugiafunkcė arena „Crystal Hall“ – ta, kurioje vyko 2012-ųjų „Eurovizijos“ dainų konkursas. Beje, aukštalipiai iš Klaipėdos irgi gali pasigirti prisidėję prie to, kad milžiniškas įspūdingos formos statinys pastatytas vos per 9 mėnesius. Jis yra netoli Nacionalinės vėliavos aikštės, kurioje nuo 2010-ųjų kabo vėliava rekordininkė. Futbolo stadiono dydžio, 300 kg svorio Azerbaidžano valstybingumo simbolis Guinnesso rekordų knygoje puikavosi kaip aukščiausiai (162 m aukštyje) iškelta vėliava, kol neseniai Tadžikistanas iškėlė 3 m ilgesnį šalies vėliavos kotą.

Prieš dešimtmetį mirusio Azerbaidžano prezidento Heydaro Aliyevo kultūros centras – irgi moderniosios architektūros pavyzdys. Sakoma, kad pastato linijos, žiūrint į jį iš viršaus, atkartoja politiko parašą.

Šį vienu iš pasaulinės architektūros šedevrų laikomą Heydaro Alijevo kultūros centrą projektavo garsi britų architektė Zaha Hadid
Asmeninio archyvo nuotr.
Artimiausi Azerbaidžano sostinės planai – statyti viešbutį po vandeniu, supilti dirbtines salas. Balu negavo teisės rengti vasaros olimpinių žaidynių, tačiau turės progą atsirevanšuoti – 2015 m. Azerbaidžano sostinėje vyks pirmosios novatoriškos Naujosios Europos žaidynės.

Chanų pėdsakais

Tuo tarpu akmeniniame Baku senamiestyje, išklotame nublukusiais kilimais, laikas tiksi kone taip pat kaip seniau. Gatvelėje, kurioje kadaise filmuota žymi rusų komedija „Briliantinė ranka“, teberūksta paliktas samovaras, saulėkaitoje miega katė.

Baku senamiestis
Asmeninio archyvo nuotr.
Senamiestyje yra išlikę ir paskutiniai Azerbaidžano chanų pėdsakai – XV a. galingojo Širvano chanato valdovų rezidencija – Širvano šachų (Shirvanshah) rūmai. Šalimais – XII a. menantis Mergelių bokštas (Giz Galasi), nuo kurio, pasak legendos, į jūrą kadaise puolė už tėvo tekėti nenorėjusi mergina. Analogų Rytų kraštuose neturintis pastatas laikomas neoficialiu miesto simboliu, o per vestuves būtinai patiekiamas iš ryžių sulipdytas cilindro formos bokštas.

Vieninteliame pasaulyje miniatiūrinių knygų muziejuje šalia pasaulio literatūros šedevrų saugomi degtukų dėžutės dydžio lietuvių kalba išleisti Maironio, Kazio Binkio, Eduardo Mieželaičio, Juliaus Janonio eilėraščių rinktinių egzemplioriai. Muziejaus svečių knygoje puikuojasi Lietuvos prezidentės D. Grybauskaitės parašas.

Vietos turguje
Asmeninio archyvo nuotr.
Vakare, kai prasideda pilvo šokių ir ugnies rijikų programa, atgyja viename iš viduramžių laikų karavansarajų (akmeninis statinys karavanų keliautojams ir jų kupranugariams pailsėti) veikiantis nacionalinių patiekalų restoranas. Naktinis gyvenimas pulsuoja ir gyviausiose senamiesčio vietose – Fontanų aikštėje bei bulvare jachtomis nusagstytoje Kaspijos jūros įlankos pakrantėje.

UNESCO saugomas viduramžius menantis karavansarajus. Čia kadaise apsistodavo pailsėti kupranugarių varovai, o dabar veikia tradicinės virtuvės restoranas
Asmeninio archyvo nuotr.
Uždara teritorija

Pasidairyti po Azerbaidžano gyventojų privačią erdvę kebloka. Jau važiuojant iš oro uosto į Baku centrą, akis užkliūva už masyvių persikų spalvos vadinamojo kriauklakmenio sienų, juosiančių kiemus ar ištisus sklypus.

Baku priemiestyje dominuoja švelnios persikų spalvos mečetės, gyvenamieji namai. Jie nulieti iš vadinamojo kriauklakmenio
Asmeninio archyvo nuotr.
Seniau dažni namai būdavo puošiami gražiausiais šeimininkės indais, vazomis. Tarp jų būdavo ir vadinamoji pirties rankinė – į puodą panaši dėžutė su rankena. Joje moterys laikydavo visas savo brangenybes, o pasipuikuoti šiomis galėdavo tik per vestuves arba pirtyje – susitikusios su kitomis moterimis. Vietos gyventoja pasakojo, kad seniau tradiciniai namai būdavo statomi su dvejomis durimis. Pro vienas įėjus svetimam vyrui, moteris turėdavo pro kitas nepastebėta išeiti. Net belsdavo žmonės sutartinai: atėjusi moteris – vienu ritmu, vyras – kitu.

Prie dažnos mečetės – ir specialus pastatas, kuriame skerdžiami žmonių aukojami avinai
Asmeninio archyvo nuotr.
Net ir dabar musulmoniškojo Azerbaidžano restoranuose, turguose dailiosios lyties atstovės – retos viešnios. Žinoma, Baku centre yra kitaip: moterys ten sėdi lauko kavinėse, lankosi naktiniuose klubuose, jų apranga laisvesnė, atviresnė. O priemiesčių gyventojos ryši skareles, niekada nedėvi kelnių. Pasak vienos Baku gyvenančios lietuvės, vyrai prieš vestuves dažnai uždraudžia būsimosioms žmonoms mūvėti kelnes.

Prie mečečių įrengtose maudyklose, kol vyrai gaivinasi ir prausiasi, moterys turi suskubti įsisupti į savo ar prieigose dalijamas skaras – paslėpti ne tik plaukus, bet ir rankas. Mečetėse vyrai ir moterys meldžiasi atskiruose aukštuose, aplink aptvertus ir kartais net įstiklintus palaikus eina po tris ratus. Prie išėjimo iš šventyklos būtina pasivaišinti saldainiais ar cukraus gabaliukais, paliktais tų, kurių maldos išklausytos, prašymai išpildyti.

Atminties alėja su Amžinąja ugnimi
Asmeninio archyvo nuotr.
Pas ugnies garbintojus

Netoli Baku (pusvalandis kelio) yra vienas lankomiausių objektų – Liepsnojantis kalnas (Yanar Dag). Gamtinės dujos čia susitelkusios taip arti paviršiaus, kad suskeldėjusią žemę nuolat laižo ugnies liežuviai. Apie 50 km nuo sostinės yra išlikusi XVIII a. indų įkurta Ugnies šventykla (Ateshgah). Akmeniniuose sanskritu išmargintuose karavansarajuose atvykėliai zoroastristai ne tik melsdavosi ugniai, bet ir badaudavo, degindavo kūną žarijomis, aukodavo ugniai vaisius, dažniausiai – granatus. Vienas išskirtinių ugnies garbintojų ritualų – palikti mirusiųjų kūnus medyje arba bokšte paukščiams sulesti.

Baku dera praeitis ir dabartis
Asmeninio archyvo nuotr.
Azerbaidžano peizažas nėra toks margas kaip nacionaliniais raštais vilnijantys rankų darbo kilimai. Šioje Užkaukazės regiono valstybėje vyrauja blyškios stepės, bet jų įsčios pritvinkusios naftos ir gamtinių dujų. Kai kur stepėse galima įžiūrėti telkšant juodojo aukso – naftos – balutes. Dažna gyvenvietė apspista vadinamųjų naftos gavybos gervių, šių ypač daug pajūryje. Beje, Azerbaidžane šia veikla XIX a. užsiiminėjo ir garsieji bankininkai Rothschildai, ir švedai broliai Nobeliai.

Azerbaidžaniečiai giriasi, kad pirmosios Nobelio premijos pinigai – būtent iš jų šalies. Tai puiku, bet žemėje, kurioje gausu naftos, dažniausiai trūksta vandens. Net akmeniniuose antkapiuose, eksponuojamuose Qalos kaimelio archeologijos muziejuje po atviru dangumi, būdavo išgremžiamos duobutės: jose susikaupusiu vandeniu troškulį numalšindavo atklydę žmonės ar gyvūnai.

Azerbaidžane yra daugiau nei pusė viso pasaulio šalto purvo vulkanų
Asmeninio archyvo nuotr.
Dar vienas juodasis šalies turtas – vulkanų purvas. Įdomu, kad iš Ugnies žemės vulkanų teka ne ugninė lava, o šaltas purvas. Gobustano (Qobustan) viršukalnės kunkuliuoja ir spjaudo šaltą purvą, asocijuojasi su Mėnulio reljefu. Azerbaidžane yra apie trečdalį visos planetos purvo vulkanų, tarp jų – ir Turaghai bei Boyuk Khanizadagh, vieni didžiausių pasaulyje. Manoma, kad iš žemės gelmių trykštanti purvo masė turi gydomųjų savybių.

Kulinariniai potyriai

Maistas Azerbaidžane labai gardus. Pasak vietinės, dauguma trisdešimtmečių azerbaidžaniečių jau turi pilvuką ir oriai vadina jį balkonu, per kurį smagu pasidairyti aplink.

Turguje – gausus sūrių pasirinkimas...
Asmeninio archyvo nuotr.
Kulinariniai potyriai nuo pat pradžių priverčia išplėsti akis. Priemiesčių pakelėse, dar neapkrautomis arbūzų galvomis, – kibiriukai braškių ir... kabanti avių skerdiena. Kartais net nepridengta.

Pakelėse prekiaujama šviežia avių skerdiena
Asmeninio archyvo nuotr.
„Tiesiai į šašlykinę“, – juokauja vietiniai. Tai primena Baku nugirstą pasakojimą apie turtuolį, kuris norėjo pasistatyti vilą toje vietovėje, kur gryniausias oras. Taigi liepė žmogus keliose pajūrio gyvenvietėse paskersti avis ir jas pakabinti lauke. Ten, kur skerdiena greičiausiai pašvinko, ir iškilo vila. Šalyje, kurios daugumą gyventojų sudaro musulmonai, kiaulės net neauginamos, populiariausi yra avienos, jautienos, vištienos patiekalai. Tiems, kurie trokšta paragauti kupranugarienos troškinio, gali tekti nusivilti – jis restoranuose patiekiamas itin retai, be to, dažnai gaminamas maišant su kita mėsa, nes kupranugarių šalyje auginama nedaug.

Gera šeimininkė turi išraityti tokius miniatiūrinius koldūnus (dushbere), kad jų į šaukštą tilptų bent dvylika
Asmeninio archyvo nuotr.
Daugumoje (net 80 proc.) Azerbaidžano restoranų nėra jokių valgiaraščių, o galutinės vakarienės kainos neįmanoma nuspėti dėl tam tikrų maisto patiekimo ypatumų. Svečiams padavėjai pažongliruoja šašlykų, kebabų, plovo, keliais sriubos pavadinimais ir skuba į stalą tempti padėklus su sūriais, vaisiais, šviežiomis ir marinuotomis daržovėmis, alyvuogėmis, žalumynais, blyneliais, baklažanų suktinukais, malta mėsa įdarytais vynuogių lapais (šis patiekalas vadinamas dolma), padažais, lavašo ir pitos krepšiais...

Žaliąsias slyvas rekomenduojama ragauti pabarstytas druska
Asmeninio archyvo nuotr.
Jei kuri šių šaltųjų užkandžių lėkštė lieka ant stalo, turėsi sumokėti, nors prie patiekalo nebūsi net prisilietęs, todėl geriausia iškart pasakyti, kurias lėkšteles grąžinti į virtuvę. Beje, visai atsisakyti užkandžių nedera. „Toks standartas“, – paaiškina padavėjai, laviruodami su padėklų laivais.

Restoranuose patiekiamoje žalumynų puokštėje – ir vaistinis kietis. Iš jų dar gaminamas ir žalias limonadas
Asmeninio archyvo nuotr.
Įdomu...

Klimatas. Vasarą Azerbaidžane paprastai būna +30–35 °C, o kai termometro stulpelis pasiekia +40 °C, vietiniams leidžiama neiti į darbą ar mokyklą.

Vakarienės kaina Baku restorane. Ji dažniausiai svyruoja nuo 30 iki 60 manatų (1 manatas = 1 euras) vienam asmeniui.

Verta paragauti. Malta jautiena ir granatų sėklytėmis įdarytų blynelių (gutabs), avienos plovo su kaštainiais ir sodraus sultinio su itin mažais koldūnais(dushbere), šių į šaukštą būtinai turi tilpti dvylika.

Geriausios lauktuvės. Chalva, riešutai, džiovinti vaisiai, granatų padažas, prieskoniai, vynas, arbata, uogienė (arbūzų, figų...).

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis