Barselonoje apsilankiusi žurnalistė tvirtina, kad La Boqueria puikiai atspindi Katalonijos regiono sostinės gastronomijos sceną. Ji - dosni, chaotiška. Kaip ir šis turgus.
Katalonijos sostinė Barselona tapo privaloma stotele daugeliui pasaulio gurmanų. To priežastis - tapas, tokie nedideli užkandžiai. Jie ypač tinka prie taurės vyno, bet gali atstoti ir sotų valgį.
Pats žodis kildinamas iš ispanų kalbos žodžio „tapar", lietuviškai - uždengti, tačiau niekas tiksliai nežino, iš kur kilo patiekalas. Pasak vienos legendos, XIII amžiuje gyvenęs karalius Alfonsas X, neva išsigydė kažkokią ligą gerdamas vyną ir užkandžiaudamas mažomis maisto porcijomis. Pasveikęs, jis įsakė tavernose prie vyno visada patiekti ir užkandžių. Pasak kitos, tapas kilo iš Andalūzijos, kur užeigose duonos riekele su kumpiu uždengdavo taurę chereso, kad į gėrimą neprikristų musių.
Tiesa, išlepinti gurmanai neskris tūkstančių kilometrų ragauti ispaniškų tapas į paprastą, banalų Barselonos barą. Pastaraisiais metais užkandžių kultūra išgyvena tikrą atgimimą ne tik Barselonoje, bet ir gastronomijos sostinėse Niujorke bei Paryžiuje.
Tapas idėją pamėgo ne vienas garsus šefas. Vienas pirmųjų - prancūzas Joëlis Robuchonas. Paryžiuje jis uždarė savo tradicinį 3 „Michelin" žvaigždučių restoraną ir kairiajame Senos krante atidarė prabangų užkandžių barą „L'Atelier de Joël Robuchon". Apie tai, kad šis virtuvės meistras įkvėpimo sėmėsi iš ispanų kultūros, byloja ir gana liberali tradicinį tapas barą primenanti aplinka, ir atviroje virtuvėje prieš jūsų akis gaminamas maistas. Be to, čia galima paragauti tikros ispaniškos šaltos pomidorų sriubos (gazpacho, tariama gaspačio) ar gilėmis maitinamų juodųjų Iberijos kiaulių kumpio. Štai taip netikėtai sena ispanų užkandžių tradicija virto karščiausia gastronomijos tendencija.
Ar gali kumpis būti toks skanus, kad tektų lyginti jį su tokiais prabangiais maisto produktais kaip juodieji trumai ar ikrai? Geriausiu pripažinto Jamon Iberico de Bellota (bellota - gilės) griežinėliai patiekiami ant kiek pašildytos lėkštės ir valgomi vieni. Šio kumpio nežemiško skonio paslaptis - labai žemiška. Juodosios Iberijos kiaulės yra turbūt laimingiausios pasaulyje: jos nevaržomos laksto ąžuolynuose ir ėda giles. Turtingam kumpio skoniui įtakos turi ir tai, kad mėsa brandinama net 36 mėnesius.
„Cal Pep" yra toks populiarus, kad prie durų neretai laukia visa eilė norinčiųjų paragauti čia garsių šalies užkandžių.
Šiuolaikiniai užkandžiai
Tapas bare „Inopia", kaip ir restorane „Cal Pep", man labiausiai patiko kukliausiai valgiaraštyje skambantis užkandis. Čia siūlomi net kelių rūšių ančiuviai: su alyvuogėmis, artišokais, net su šviežiu baltu sūriu. Iki šiol maniau, kad šiomis mažomis, beveik apgailėtinomis žuvytėmis galima pagardinti nebent „Nicos" salotas ar picas. Pasirodo, klydau. Konservuoti ančiuviai su actu ir aliejumi tikrai nepaprastai skanu. Čia supratau, kokia vertinga ir skani yra ši žuvis.
„Inopia" turbūt yra vienas įdomiausių ir originaliausių šio tipo barų visoje Barselonoje. Jį prieš kelerius metus atidarė molekulinės virtuvės genijaus Ferrano Adrià brolis Albertas. Industrinis baro interjeras ir garsi muzika labiau primena Niujorką nei Barseloną. Niujorko dvasią atspindi ir restorano valgiaraštis. Mažas mėsainis čia - tikras skanumėlis. Traški bandelė, ant keptos maltos jautienos gardžiai išsilydęs sūris ir, žinoma, griežinėlis rauginto agurkėlio. Net Niujorke nesu valgiusi tokio. Gaila, kad buvo vos kąsnio dydžio. Tiesa, nepamirškime, kad tapas ir turi būti kąsnio dydžio. Taip jų galima paragauti daugiau ir įvairesnių.
Beieškant autentikos
Kiekvieną kartą, vykdama į naują miestą, ieškau vietų, kur lankosi tik vietiniai. Juk sakoma: jei restorane daug tos šalies gyventojų, maistas bus geresnis nei turistų pamėgtoje vietoje. Barselonoje ši taisyklė negalioja. Turistų čia yra visur ir visada. Taigi net geri tapas barai čia iš tikrųjų yra turistiniai. Tik vieni jų geri, kiti blogi. Tikrai nerekomenduočiau eiti į esančius aplink Ramblas aveniu, prie kurių kabo iškabos su valgių pavadinimais, išverstais į kelias kalbas. Tik musės žino, kiek laiko ant baro čia guli išdėlioti užkandžiai.
Nors tapas bare „Quimet y Quimet" irgi buvo nemažai turistų, apsilankyti čia tikrai verta. Jis įsikūręs kiek atokiau nuo centro esančiame gyvenamajame rajone ir yra labai mažas - nedidelio kambario dydžio. Be to, „Quimet y Quimet" - ne tik baras, bet ir parduotuvė: lentynos nukrautos buteliais vyno ir konservais. Čia telpa vos du stovimi stalai ir baras, ant šio po stiklu - įvairūs maisto produktai: konservuoti aštuonkojai, šparagai, rūkytos lašišos, sūris. Prie baro sukiojasi ponas Quimetas, jo šeimai ir priklauso ši įstaiga. Galbūt teks kantriai palaukti, kol šeimininkas atkreips dėmesį ir į jus, bet galiausiai stovėsite prie metalinio baro, gurkšnosite raudonąjį vyną ar alų ir mėgausitės „Quimet y Quimet" kūriniais. Ponas Quimeto savo užkandžius daro iš to, kas tuo metu yra po ranka. Tai ir sumuštiniai su krevetėmis, lašiša ar jautiena, tešloje kepti kalmarai, kiti skanėstai.
Paragaukite -šalta pomidorų sriuba (gazpacho)
4 porcijos
Sriubai reikės: 1 kg gražių, prinokusių pomidorų, 1 didelės raudonos saldžiosios paprikos, pusės agurko, pusės galvutės svogūno, kelių skiltelių česnako (galima daugiau, jei mėgstate), ketvirčio puodelio ypač tyro alyvuogių aliejaus (arba pagal skonį), šaukšto balzaminio acto, druskos, pipirų.
Garnyrui reikės: baltos duonos, 1 žaliosios paprikos, pusės galvutės svogūno, pusės agurko.