Pirmyn į Barseloną, kur vyksta nesibaigianti užkandžiavimo šventė

Jei nebuvote La Boqueria, nebuvote Barselonoje. Aštuonis šimtus metų gyvuojantis turgus - tikra maisto produktų ekstravagancija. Prekystaliai nukrauti vaisiais, daržovėmis, jūrų gėrybėmis. Virš pardavėjų galvų kabo kiaulių kojos, kumpiai, dešros. Čia galima atsigerti, išgerti, užkąsti, pavalgyti ar tiesiog pasivaikščioti tarp nesibaigiančių maisto produktų alėjų.

Barselonoje apsilankiusi žurnalistė tvirtina, kad La Boqueria puikiai atspindi Katalonijos regiono sostinės gastronomijos sceną. Ji - dosni, chaotiška. Kaip ir šis turgus.

Asmeninio archyvo nuotr.
Užkandžių kultūra
Katalonijos sostinė Barselona tapo privaloma stotele daugeliui pasaulio gurmanų. To priežastis - tapas, tokie nedideli užkandžiai. Jie ypač tinka prie taurės vyno, bet gali atstoti ir sotų valgį.

Pats žodis kildinamas iš ispanų kalbos žodžio „tapar", lietuviškai - uždengti, tačiau niekas tiksliai nežino, iš kur kilo patiekalas. Pasak vienos legendos, XIII amžiuje gyvenęs karalius Alfonsas X, neva išsigydė kažkokią ligą gerdamas vyną ir užkandžiaudamas mažomis maisto porcijomis. Pasveikęs, jis įsakė tavernose prie vyno visada patiekti ir užkandžių. Pasak kitos, tapas kilo iš Andalūzijos, kur užeigose duonos riekele su kumpiu uždengdavo taurę chereso, kad į gėrimą neprikristų musių.

Asmeninio archyvo nuotr.
Dabar nesvarbu, kuri legenda yra arčiau tiesos, tapas tradicija yra giliai įaugusi į ispanų valgymo kultūrą. Ispanijoje vakarieniauti vienuoliktą valandą vakaro - įprastas dalykas. O kaip tada iki jos ištempti? Užkąsti su draugais ar bendradarbiais vadinamuosiuose tapas baruose. Užsukę į tokį Barselonoje, būtinai rasite daugybę užkandžių - baltos duonos riekelių su kumpiu, pomidorais, keptais kalmarais ar kitais skanėstais. Ir šaltų, ir karštų.

Asmeninio archyvo nuotr.
Ispanija garsi ne tik savo istorija, bet ir įvairiais patiekalais. Vienas jų - tapas: tai ir jūrų gėrybės, pavyzdžiui, konservuoti ančiuviai, krevetės su česnakais, tešloje kepti kalmarai; ir su sidru troškinta kiaulienos dešra (chorizo, tariama čorizo), omletas su bulvėmis; ir tiesiog duonos riekelė su garsiuoju Iberijos kumpiu...

Tiesa, išlepinti gurmanai neskris tūkstančių kilometrų ragauti ispaniškų tapas į paprastą, banalų Barselonos barą. Pastaraisiais metais užkandžių kultūra išgyvena tikrą atgimimą ne tik Barselonoje, bet ir gastronomijos sostinėse Niujorke bei Paryžiuje.

Tapas idėją pamėgo ne vienas garsus šefas. Vienas pirmųjų - prancūzas Joëlis Robuchonas. Paryžiuje jis uždarė savo tradicinį 3 „Michelin" žvaigždučių restoraną ir kairiajame Senos krante atidarė prabangų užkandžių barą „L'Atelier de Joël Robuchon". Apie tai, kad šis virtuvės meistras įkvėpimo sėmėsi iš ispanų kultūros, byloja ir gana liberali tradicinį tapas barą primenanti aplinka, ir atviroje virtuvėje prieš jūsų akis gaminamas maistas. Be to, čia galima paragauti tikros ispaniškos šaltos pomidorų sriubos (gazpacho, tariama gaspačio) ar gilėmis maitinamų juodųjų Iberijos kiaulių kumpio. Štai taip netikėtai sena ispanų užkandžių tradicija virto karščiausia gastronomijos tendencija.

Asmeninio archyvo nuotr.
Pas Pepą
Ar gali kumpis būti toks skanus, kad tektų lyginti jį su tokiais prabangiais maisto produktais kaip juodieji trumai ar ikrai? Geriausiu pripažinto Jamon Iberico de Bellota (bellota - gilės) griežinėliai patiekiami ant kiek pašildytos lėkštės ir valgomi vieni. Šio kumpio nežemiško skonio paslaptis - labai žemiška. Juodosios Iberijos kiaulės yra turbūt laimingiausios pasaulyje: jos nevaržomos laksto ąžuolynuose ir ėda giles. Turtingam kumpio skoniui įtakos turi ir tai, kad mėsa brandinama net 36 mėnesius.

Asmeninio archyvo nuotr.
Atvykus į Barseloną, tikra nuodėmė būtų neparagauti šio skanėsto. Nusikalsti aš nemėgstu, todėl pirmiausia užkandžių restorane „Cal Pep" užsisakau lėkštę garsiojo kumpio. Be jo, mėsos patiekalų vienoje žymiausių tapas vietų Barselonoje beveik nėra. Čia karaliauja jūros tą dieną padovanotos gėrybės, o šias savo svečiams dosniai dalija kalbėti labai mėgstantis savininkas Pepas Manubensas. Jis spėja ir aprėkti nepakankamai greitai dirbančius padavėjus, ir pasikalbėti su dažnai restorane besilankančiais klientais, ir pasilabinti su atvykusiais turistais. Skardus savininko balsas beveik poetiškai susimaišo su tiesiai prieš jus keptuvėse čirškinamo maisto skambesiu.

„Cal Pep" yra toks populiarus, kad prie durų neretai laukia visa eilė norinčiųjų paragauti čia garsių šalies užkandžių.

Asmeninio archyvo nuotr.
Jokie katalonietiški pietūs neapsieis be alyvuogių aliejumi apšlakstytos ir česnakais įtrintos baltos duonos su šviežiais pomidorais. Tiesą sakant, beveik joks Iberijos pusiasalio patiekalas neapsieis be alyvuogių aliejaus, česnakų ir pomidorų. Ispanijos virtuvėje gausu skonio, charakterio ir saulės, tokie ir restorano „Cal Pep" patiekalai. Moliuskai čia troškinami sultinyje su pomidorais ir petražolėmis, o avinžirniai verdami su sepijomis bei kumpio gabalėliais. Nors tapas laikomas nedideliu valgiu, viena jo lėkštė restorane „Cal Pep" gali reikšti visą patiekalą. Tradicinės ispanų tortiljos - omleto su virtomis bulvėmis ir svogūnais - tikrai nepavadinčiau mažu užkandžiu. Labiausiai čia man patikęs patiekalas - aliejuje virti ir rupia druska apibarstyti žalieji pipiriukai. Ne paslaptis, kad dažnai didžiausią įspūdį padaro paprasčiausi dalykai.

Šiuolaikiniai užkandžiai
Tapas bare „Inopia", kaip ir restorane „Cal Pep", man labiausiai patiko kukliausiai valgiaraštyje skambantis užkandis. Čia siūlomi net kelių rūšių ančiuviai: su alyvuogėmis, artišokais, net su šviežiu baltu sūriu. Iki šiol maniau, kad šiomis mažomis, beveik apgailėtinomis žuvytėmis galima pagardinti nebent „Nicos" salotas ar picas. Pasirodo, klydau. Konservuoti ančiuviai su actu ir aliejumi tikrai nepaprastai skanu. Čia supratau, kokia vertinga ir skani yra ši žuvis.

Asmeninio archyvo nuotr.
Užkandžių baruose visai nesigėdijama reikiamų produktų išsitraukti tiesiog iš konservų dėžių. Žinoma, jie turi būti labai aukštos kokybės. Ispanijoje gaminami konservai - vieni geriausių pasaulyje, jie net laikomi gurmaniškais produktais.

„Inopia" turbūt yra vienas įdomiausių ir originaliausių šio tipo barų visoje Barselonoje. Jį prieš kelerius metus atidarė molekulinės virtuvės genijaus Ferrano Adrià brolis Albertas. Industrinis baro interjeras ir garsi muzika labiau primena Niujorką nei Barseloną. Niujorko dvasią atspindi ir restorano valgiaraštis. Mažas mėsainis čia - tikras skanumėlis. Traški bandelė, ant keptos maltos jautienos gardžiai išsilydęs sūris ir, žinoma, griežinėlis rauginto agurkėlio. Net Niujorke nesu valgiusi tokio. Gaila, kad buvo vos kąsnio dydžio. Tiesa, nepamirškime, kad tapas ir turi būti kąsnio dydžio. Taip jų galima paragauti daugiau ir įvairesnių.

Asmeninio archyvo nuotr.
Baro „Inopia" šefai kitaip interpretuoja ir česnakais bei pomidorais įtrintą skrudintą duoną. Čia ant riekelės dedama nesaldaus jogurto, rūkytos lašišos ir skysto medaus. Tikrai verta pamėginti. Kiti patiekalai patiko ne taip. Niekada nemėgau valgyti šlamšto, net jei jis pagamintas virtuvės genijaus F. Adrià brolio restorane.

Beieškant autentikos
Kiekvieną kartą, vykdama į naują miestą, ieškau vietų, kur lankosi tik vietiniai. Juk sakoma: jei restorane daug tos šalies gyventojų, maistas bus geresnis nei turistų pamėgtoje vietoje. Barselonoje ši taisyklė negalioja. Turistų čia yra visur ir visada. Taigi net geri tapas barai čia iš tikrųjų yra turistiniai. Tik vieni jų geri, kiti blogi. Tikrai nerekomenduočiau eiti į esančius aplink Ramblas aveniu, prie kurių kabo iškabos su valgių pavadinimais, išverstais į kelias kalbas. Tik musės žino, kiek laiko ant baro čia guli išdėlioti užkandžiai.

Asmeninio archyvo nuotr.

Nors tapas bare „Quimet y Quimet" irgi buvo nemažai turistų, apsilankyti čia tikrai verta. Jis įsikūręs kiek atokiau nuo centro esančiame gyvenamajame rajone ir yra labai mažas - nedidelio kambario dydžio. Be to, „Quimet y Quimet" - ne tik baras, bet ir parduotuvė: lentynos nukrautos buteliais vyno ir konservais. Čia telpa vos du stovimi stalai ir baras, ant šio po stiklu - įvairūs maisto produktai: konservuoti aštuonkojai, šparagai, rūkytos lašišos, sūris. Prie baro sukiojasi ponas Quimetas, jo šeimai ir priklauso ši įstaiga. Galbūt teks kantriai palaukti, kol šeimininkas atkreips dėmesį ir į jus, bet galiausiai stovėsite prie metalinio baro, gurkšnosite raudonąjį vyną ar alų ir mėgausitės „Quimet y Quimet" kūriniais. Ponas Quimeto savo užkandžius daro iš to, kas tuo metu yra po ranka. Tai ir sumuštiniai su krevetėmis, lašiša ar jautiena, tešloje kepti kalmarai, kiti skanėstai.

Asmeninio archyvo nuotr.
Dažnai į tapas barą užsukama tik užkąsti, bet nejučia pasisotinama. Užkandžių kultūra Barselonoje - lyg nesibaigianti šventė. Išėjus iš vieno baro, jau norisi sukti į kitą.

Paragaukite -šalta pomidorų sriuba (gazpacho)

4 porcijos
Sriubai reikės: 1 kg gražių, prinokusių pomidorų, 1 didelės raudonos saldžiosios paprikos, pusės agurko, pusės galvutės svogūno, kelių skiltelių česnako (galima daugiau, jei mėgstate), ketvirčio puodelio ypač tyro alyvuogių aliejaus (arba pagal skonį), šaukšto balzaminio acto, druskos, pipirų.
Garnyrui reikės: baltos duonos, 1 žaliosios paprikos, pusės galvutės svogūno, pusės agurko.

Asmeninio archyvo nuotr.
Pomidorų apačią aštriu peiliu įpjaukite kryžmai, sudėkite į indą, užpilkite verdančiu vandeniu ir kuriam laikui palikite. Tada nulupkite odelę, o pačius pomidorus perpjaukite per pusę ir išimkite minkštimą su sėklomis (jo nereikės). Likusias daržoves taip pat nulupkite ir supjaustykite stambiais gabalais. Orkaitėje padžiovinkite kubeliais supjaustytą baltą duoną. Į plakiklį sudėkite visas sriubai skirtas daržoves, įpilkite aliejaus, balzaminio acto, įberkite druskos, pipirų ir viską suplakite į vienalytę masę. Ją perpilkite per sietelį į puodą ir įdėkite bent valandai į šaldytuvą. Patiekite šaltą, pabarstytą smulkiai kapotu agurku, svogūnu, žaliąja paprika ir džiovintos duonos kubeliais.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis