Kokie būna vyriški žaidimai

Sako, kad vyrai yra dideli vaikai. Tik jų žaislai laikui bėgant auga – mažas mašinytes keičia didelės, vaikiškas lažybas iš sprigtų – solidžios statomosios sumos lažybų bendrovėse, o „Kvailį“ prie kortų stalo – komercinis pokeris. Ar verta dėl to nerimauti?

Vakaras kazino atrodo kaip visada. Prie lošimo automatų – būrelis studentų. Merginos krykštauja dėl kiekvieno laimėto euro, vaikinai jas stebi siurbčiodami alų, – čia jis pigesnis nei daugumoje miesto barų. Juodu kostiumu vilkintis patrauklus vyrukas zuja nuo vieno ruletės stalo prie kito. Visą vakarą jis stato ant nulio ir galiausiai jo pastangas vainikuoja sėkmė – pastatęs šimtą laimi du tūkstančius eurų. Tiesa, nežinia, kiek pinigų prarado iki tol... Baltus marškinius paraitotomis rankovėmis vilkintis gerokai įkaušęs pusamžis vyras čia, regis, – senbuvis, kortų dalintojus jis vadina vardais. „Nežinai, Monikute, ką man pasakys žmona?“ – kreipiasi į krupjė ir, traukdamas iš piniginės galbūt paskutinį 50 eurų banknotą, eina papildyti sąskaitos.

Elegantišką, prabangiai vilkinčią porą salės administratorius kviečia prie išskirtiniams klientams skirto stalo išbandyti naujųjų jūrų gėrybių patiekalų. Prabanga tviskančioje lošimo namų erdvėje svetingai priimami visi – ir tie, kurie čia kartais užsuka tiesiog smagiai praleisti laiko, ir tie, kuriems kazino jau – kone antrieji namai.

Visuomenė lošėjus vertina taip pat įvairiai: vieni smerkia, kiti žavisi, treti pavydi. Vis dėlto neigiamas požiūris į juos pamažu keičiasi. Tarkim, pokeris jau seniai veržiasi iš jam priskirtų azartinio lošimo rėmų. Neseniai Lietuva tapo viena iš nedaugelio šalių, kurioje šis žaidimas pripažintas sportu, įsteigta netgi legali Lietuvos sportinio pokerio federacija. Pastaruoju metu siekiama legalizuoti ir komercinį pokerį. Daugėja žmonių, kuriems šis žaidimas tampa nuolatinių pajamų šaltiniu. Štai didžiulį kapitalą iš pokerio, o vėliau iš savo įsteigtų lažybų bendrovių susikrovęs Antanas Guoga ne tik pagarsėjo kaip didžiausias Lietuvos sporto bei kitų labdaros fondų mecenatas, bet ir padarė neblogą politinę karjerą – buvo išrinktas į Europos parlamentą. O televizorių ekranuose kaip tik sukasi to paties A. Guogos inicijuoto socialinio projekto „Nebenoriu lošti“ reklama apie praloštą gyvenimą. Kur ta pavojinga riba, skirianti paprastą žaidimą nuo pražūtingos aistros?

Tik darbas, ir nieko daugiau

22-ejų metų ekonomikos studentas Augustas pokerį internetu žaidžia dar tik kelis mėnesius, bet per tą laiką savo kapitalą sugebėjo padidinti 5 kartus. „Pokeris yra mano darbas, – ramiai sako Augustas. – Pradėjau jį žaisti, nes reikėjo susitaupyti pinigų kelionei į JAV. Grįžęs vėl ketinu imtis šio žaidimo.“ Jo draugė Ugnė jam šiek tiek pavydi, sako, kad mėnesį triūsdama parduotuvėje uždirba tiek, kiek jis gali laimėti per vieną turnyrą. Tiesa, tas 180 eurų laimėjimas buvo vienintelis toks didelis. Prasilošti Augustas nebijo – yra įsitikinęs, kad protingai žaidžiant tai beveik neįmanoma. Apie pokerį žinantieji tik iš kino filmų turėtų nusivilti – jokių nuolat didinamų beprotiškų sumų, ant stalo metamų „Rolex“ laikrodžių ar mašinos raktelių nei žaidžiant virtualiai, nei gyvai paprastai nebūna. Žaidimo pradžioje visi lošėjai stato vienodą sumą, ji vadinama įpirka. Ši suma nėra didinama, o pergalę švenčia tie, kurie pasiekia finalą. Pradinis Augusto įnašas į elektroninio žaidimo „PokerStars“ sąskaitą buvo 200 dolerių (175,64 Eur), o pirmosios įpirkos siekė vos pusę dolerio. Tai didžiausia suma, kurią jis pralošdavo vieno turnyro metu. Praradimas juokingas, o išlošti galima visai nemažai, nes turnyre gali žaisti tūkstantis ir daugiau žaidėjų. Augant pajamoms, didėjo ir įpirkos. Dabar jos siekia „net“ du dolerius. Kuo daugiau žmonių dalyvauja, tuo ilgiau turnyras tęsiasi. Štai kodėl dauguma pokerio lošėjų yra tokie naktiniai paukščiai – pradėję žaisti vakare, jie atsitraukti gali tik švintant.

Vienas svarbiausių dalykų – nesusinervinti, kai pradedi pralošti, ir nepasiduoti euforijai, kai išloši.

„Azarto virtualiuose pokerio kambariuose kur kas mažiau nei žaidžiant prie stalo su gyvais žmonėmis, bet prasilošti galima ir čia, – sako Augustas. – Vienas svarbiausių dalykų – nesusinervinti, kai pradedi pralošti, ir nepasiduoti euforijai, kai išloši. Pasidavęs emocijoms, imi žaisti rizikingai ir dažniausiai viską prarandi. Aišku, man gerai, kai atsiranda tokių azartiškų žaidėjų, – jie mus maitina.“ Vaikinas neslepia, kad ir jis kartais pasiduoda emocijoms, bet sako niekada nepralošęs daugiau nei nusistatytas dienos limitas – 50 dolerių (44 Eur). Augustas prisipažįsta dažnai susiduriantis su skeptišku aplinkinių požiūriu į tokį būdą uždirbti, tačiau vis tiek norėtų, kad pokeris taptų nuolatiniu jo pajamų šaltiniu.

Be pinigų neįdomu

Nors išloštos ir praloštos sumos įspūdingos, diskusijos, ar verta laikyti pokerį azartiniu lošimu, nerimsta. Aktyviai už sportinio pokerio įteisinimą kovojęs žurnalistas Andrius Tapinas ne sykį teigė, kad tai veikiau įgūdžių nei sėkmės žaidimas, todėl jį reikėtų lyginti ne su rulete, o su šachmatais, bridžu ar kitais intelektiniais užsiėmimais.

Pasak Tapino, šis žaidimas lavina matematinius gebėjimus, loginį mąstymą, reikalauja psichologinių žinių, gebėjimo bendrauti. Vienu didžiausios sėkmės Lietuvoje sulaukusių žaidėjų laikomas 23 m. Laurynas Levinskas televizijos laidoje „Gyvenimas“ nurodė ir daugiau svarbių, su šiuo žaidimu, regis, visai nesietinų dalykų. Pasak jo, svarbi ir ištvermė, fizinis pasiruošimas, netgi – mityba. Laurynas ne kartą matė, kaip nesveiko maisto prisikimšę žaidėjai ima snūduriuoti prie stalų ir priima kvailus sprendimus. Žinant, kad kai kurie turnyrai tęsiasi net 17 valandų, tai galima suprasti. Rizika, įtampa ir begalinis nuovargis – toks, pasak Lauryno, yra tikrasis pokerio veidas, vis dėlto jis nė už ką nesutiktų iškeisti šio žaidimo į nuobodų, stabilų darbą kokioje nors įmonėje. Sėkmė irgi svarbi – juk niekada nežinai, kokios kortos tau iškris, bet dauguma kalbintų pokerio žaidėjų sako, kad ji lemia ne daugiau kaip 30 proc. žaidimo baigties.

Vis dėlto griežtai atskirti sportą nuo komercijos turbūt nepavyktų. Ir A. Tapinas yra susižėręs nemenkų piniginių prizų. Neseniai 25 dolerių įpirkos turnyre, „PokerStars“ kambaryje, jo laimėtas sidabras jam pelnė 2927 eurų prizą, o prieš 5-erius metus pokerio čempionate „Unibet Open“ užėmęs 4-ąją vietą gavo dar daugiau – 52 tūkst. eurų. Aišku, galime kalbėti apie tai, kad pinigai čia niekuo dėti, o azartą gali jausti net ir žiūrėdamas krepšinio rungtynes, tačiau nepaneigsi – galimybė išlošti gerokai padidina adrenalino kiekį kraujyje. Klinikos „Neuromeda“ gydytojui psichiatrui Vytautui Tarandai teko gydyti ne vieną nuo azartinių lošimų priklausomą žmogų. „Pinigų vertę suvokia visi, – sako jis. – Paklausti, dėl ko lošia, visi mano pacientai atsako: „Nes noriu išlošti.“ Jei pasiūlau azarto poreikį patenkinti virtualiais žaidimais, kuriuos žaidžiant nereikia tikrų pinigų, atsako, kad tai neįdomu. Aišku, masina ir rizikos teikiamas adrenalinas, traukia kazino aplinka.“

Psichiatras nemano, kad lošti yra tinkamas būdas užsidirbti. „Neteko matyti, kad lošimas padėtų išspręsti finansines problemas, dažniau atvirkščiai – jų sukelia. Skolos, greitieji kreditai, praloštas šeimos turtas ar netgi ištuštintos darbovietės sąskaitos – tokia yra lošėjų kasdienybė“, – sako jis. Paklaustas, ar išties egzistuoja mažiau ir labiau rizikingi žaidimai, V. Taranda tvirtai laikosi savo – tai, ar lošėjas įsmuks į priklausomybės liūną, visiškai nepareina nuo žaidimo rūšies, veikiau – nuo asmeninių savybių.

Vida Press

Praloštas gyvenimas

Su lošėju Tadu (vardai pakeisti) 5-erius metus pragyvenusi 30-metė Silvija sako, kad jos mylimasis taip pat buvo įsitikinęs, jog gali save kontroliuoti. Kai jiedu susipažino, Tadas buvo klestintis verslininkas. „Lošti jam patiko jau tada. Kaskart, kai su draugais išeidavome į miestą, Tadas vis pasiūlydavo užsukti į kazino, – prisimena moteris. – Nekreipiau dėmesio į tai, kad savaitgaliais ištrūkdavo palošti vienas ar su draugais – juk visi turime pomėgių. Be to, išlošęs tapdavo itin romantiškas – pirkdavo man brangias dovanas, skrisdavome į Paryžių. Pralošęs būdavo irzlus. Stengdavausi nelįsti į akis, kol atsiloš.“

Daugumai patologiškų lošėjų būdingi narciziškos asmenybės bruožai. Jie linkę laikyti save pranašesnius už kitus.

Pamažu euforijos periodai darėsi retesni, o niūrieji dažnėjo. Tadas dingdavo iš namų ne tik savaitgaliais, bet ir vidury savaitės, grįžęs po audringų naktų visą dieną miegodavo. Sunerimusią Silviją mylimasis ramino, kad jo verslas gerai įsuktas, tad darbuotojai susitvarko patys. Vieną dieną sumaniusi padaryti staigmeną, Silvija užsuko į jo biurą ir sužinojo, kad įmonei vadovauja visai kitas žmogus. „Užpultas Tadas pradėjo suokti, kad verslą pardavė, kad tai buvo labai pelningas pasiūlymas, o gautus pinigus galėsime investuoti į kaimo turizmo sodybą ir gyventi toli nuo miesto triukšmo, kaip visada svajojome“, – atsidūsta ji. Deja, netrukus paaiškėjo, kad 80 proc. šio pelningo sandėrio pinigų nukeliavo skoloms padengti, o kiti netrukus buvo pralošti. Kai visi pažįstami atsisakė Tadui skolinti, jis pradėjo imti vartojamąsias paskolas. Netrukus į vyruko prabangaus buto duris pasibeldė antstoliai.

„Džiaugiuosi, kad nebuvome susituokę, neturėjome nei vaikų, nei bendro ūkio, – ko gero, būtų pralošęs mus visus“, – liūdnai juokauja Silvija. Moteris nežino, kaip toliau klostėsi Tado gyvenimas, bet ilgesingai atsidususi sako: „Kol nepradėjo lošti, jis buvo tikrai ypatingas – žavus, charizmatiškas, nenuspėjamas.“

Pasak psichiatro V. Tarandos, lošėjai iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti išties ypatingi. Nustatyta, kad daugumai jų būdingi narciziškos asmenybės bruožai. Lošėjai linkę išaukštinti savo pasiekimus, laikyti save pranašesnius už kitus. Fantazijomis apie savo išskirtinumą, didingumą neretai dangstomas menkavertiškumo kompleksas. Manoma, kad nemažą įtaką priklausomybei išsivystyti turi ir šalti santykiai su tėvais. Nustatoma ir tam tikrų fiziologinių pokyčių smegenyse, sutrikusi neuromediatorių apykaita. Lošiant savęs apdovanojimo sistema nuolat perdirginama, todėl smegenyse sutrinka reguliaciniai procesai, suprastėja natūralus atsakas į dirgiklį, skatinama didinti sumas lošiant. Deja, ši priklausomybė (dar vadinama „ludomanija“) nėra labai gerai ištirta. Nors visi esame girdėję apie bajorų praloštus dvarus ir net žmonas, liga tai laikoma vos porą dešimtmečių. „Ludomanija pastebima ne iš karto, todėl rečiau užfiksuojama. Alkoholiką ar narkomaną pažinsi iš toli, o patologinį lošėją atskirti nuo kitų žaidėjų ne taip jau paprasta“, – sako V. Taranda.

Pasak gydytojo, yra trys lošėjų grupės. Pirmajai priklauso tie, kurie žaidžia retai, tik norėdami prasiblaškyti. Antroji grupė – tai probleminiai lošėjai. Šie kartais pameta galvas, lošia iš didelių sumų, bet žaidimui pasibaigus atsipeikėja ir daugiau to nebedaro. Po kiek laiko, kai nesėkmė užsimiršta, gali ir vėl surizikuoti. Jei nesėkmę lydi noras atsilošti, – tai jau ženklas, kad artėjama prie pavojingos ribos. Panašiai kaip alkoholiką nuo saikingai geriančio žmogaus skiria noras pagiriojantis čiupti stikliuką. „Trečiajai grupei priklausantys patologiški lošėjai nebegali kontroliuoti nei žaidimo pradžios, nei pabaigos, nei statomų sumų. Jie gali praleisti kazino ištisas paras, skolintis pinigų negalvodami, ar turės iš ko atiduoti. Net tada, kai nelošia, šių žmonių mintys sukasi vien apie tai, interesų ratas siaurėja. Visa tai lydi melas, alkoholis, prasideda pravaikštos darbe, konfliktai su artimaisiais, nekontroliuojami nuotaikos svyravimai“, – ne itin smagų vaizdelį piešia psichiatras. Kaip tik tada žmonės griebiasi įvairių priemonių, kad sustotų: reikalauja artimųjų neskolinti pinigų, rašo Lošimų priežiūros tarnybai prašymus, kad jų neįleistų joks kazino, bet ne visada tai duoda norimų rezultatų. „Aišku, prašymas neįleisti į lošimo namus jau yra svarbus žingsnis, – patvirtina V. Taranda. – Tai rodo žmogaus apsisprendimą atsikratyti šios priklausomybės. Deja, ne visada tai suveikia, nes ne visos įstaigos linkusios atidžiai tikrinti klientus. Be to, lošti galima ne tik kazino, bet ir prie kompiuterio, o čia jokios kontrolės nėra.“

Paklaustas, ar nuo azartinių žaidimų priklausomas žmogus pajėgus susitvarkyti pats, vien valios pastangomis, gydytojas atsako: „Ar gali savo jėgomis sustabdyti viduriavimą? Gal ir gali, iki nueisi iki tualeto. Tas pats ir su patologiškais žaidėjais. Regis, mėnesiui kitam atsitraukia, bet užtenka praeiti pro kazino, gauti atliekamų pinigų, ir vėl viskas iš naujo.“ Beje, nereikia manyti, kad lošimas, skirtingai nei kitos priklausomybės, fizinės grėsmės nekelia. Statistikos duomenimis, apie 25 proc. patologiškų lošėjų yra bandę žudytis.

Karlsonas žaidžia karą

Praloštų dvarų ir verslų fone atrodo menka kalbėti apie dar vieną vyrų aistrą – kompiuterinius žaidimus. Juk tai jie turėjo išaugti kartu su spuogais paauglystėje. Deja, deja... Ne viena moteris atvirai prisipažįsta, kad net žili vyro smilkiniai netrukdo jam žaisti karą. Vos grįžęs namo, brangiausiasis sėda prie kompiuterio ir pakyla nuo kėdės nebent užsimanęs į tualetą ar užkąsti. „Maniškis net svečiuose įsigudrina trumpam pasprukti nuo stalo, kad atsidaręs nešiojamąjį kompiuterį galėtų pastumdyti savo kariuomenę“, – atsidusdama sako kolegė.

Nuolatinis žaidimas kompiuteriu gali sukelti smegenyse tokius pat pokyčius kaip alkoholizmas ar priklausomybė nuo narkotikų.

Pasak psichiatro V. Tarandos, polinkis į kompiuterinius žaidimus dar nėra laikomas priklausomybės liga, bet problemų gali kelti ne mažiau nei azartinis lošimas. Įrodyta, kad nuolatinis žaidimas kompiuteriu gali sukelti smegenyse tokius pat pokyčius kaip alkoholizmas ar priklausomybė nuo narkotikų. „Nieko baisaus, jei vyras trumpam prisėda pastumdyti mašinėlių ar pasprogdinti burbuliukų, – tai padeda atsipalaiduoti. Blogiau, jei į žaidimus jis įsitraukia taip, kad visa kita tampa neįdomu, jei atsisako anksčiau mėgtos veiklos, sekso, vengia bendrauti su šeima ar draugais, sėdi prie žaidimo per naktis, dėl to krenta jo darbo našumas, prasideda nuotaikų svyravimai“, – sako gydytojas.

Priežasčių, kodėl vyrai tai daro, gali būti daug, bet esminis atsakymas šiuo atveju yra vienas – kuo mažiau žmogų džiugina realus pasaulis, tuo labiau žavi virtualus. Ir atvirkščiai – kuo labiau įtraukia virtualus, tuo labiau tolstama nuo realaus. Tai – tarsi užburtas ratas. Kaip yra pastebėjęs psichologas Tomas Lagūnavičius, kompiuteriniai žaidimai ateityje pasiglemš vis daugiau žmonių, nes tai itin saugus ir patogus būdas tapti tuo, kas nesi, ir patenkinti primityviausius malonumo poreikius.

Psichologas Andrius Kaluginas teigia, kad tai – infantilumo požymis, ir tokiems nuo žaidimų priklausomiems vyrams diagnozuoja Karlsono kompleksą. „Šie žmonės yra fiziškai ir intelektualiai išsivystę, bet emociškai – įstrigę vaikystės ar paauglystės laikotarpyje. Jiems būdingas eskapizmas – siekimas atitrūkti nuo gyvenimo realybės ir pasinerti į fantazijas sąmoningai norint išvengti aktualių problemų, – teigia jis. – Būti vaiku patogu, nes nereikia prisiimti atsakomybės. Tokiam vyrui net seksas neretai atrodo tik tuščias laiko gaišimas. Kur kas patogiau kilusius impulsus numalšinti masturbacija – viens du, rankas nusiplovei ir vėl gali grįžti prie kompiuterio.“

Įdomu tai, kad moterų, kurioms būdingas polinkis į infantilumą ar priklausomybė nuo azartinių žaidimų, yra kur kas mažiau nei vyrų. Deja, nė vienas psichologas nesugebėjo įvardinti konkrečios priežasties, kodėl taip yra. Gali būti, kad rizikuoti vyrus verčia agresijos ir konkurencijos hormonas testosteronas. O gal, vykstant evoliucijai, jie pernelyg įprato būti atsakingi tik už save, tad rečiau susimąsto apie savo elgesio padarinius? Kad ir koks stiprus azartas apimtų moterį, jis retai kada bus stipresnis už motinystės instinktą ir baimę atimti iš savo vaikų paskutinį duonos kąsnį bei pastogę.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis