Populiariausi straipsniai:
- Madingiausi 2014 metų vasaros kirpimai (FOTO)
- Horoskopas rugpjūčio mėnesiui - sėkmė visai čia pat
- Baltymų dieta: -7 kg per 10 dienų
- Karalienė Marija Antuanetė – despotės motinos ir paskalų auka (FOTO)
- Figūrą koreguojančios suknelės iki 100 Lt (FOTO)
- Aštriai marinuoti agurkėliai
„Ką man daryti?“ – dažnas, gyvenimiškas klausimas. Manojo klausimo kontekstas – ne konkretaus įgūdžio tobulinimas (kaip iškepti morkų pyragą ar atsisiųsti telefono programėlę), bet klausimas, iškylantis iš gyvenimiškų situacijų.
Dar dažiau už klausimą galime išgirsti atsakymą su „gatavais“ receptais, net nepaprašius patarimo ir neuždavus klausimo. Iš draugų, kolegų, giminių, pažįstamų sulaukiame pasiūlymų, ką reiktų daryti mums ar situacijos herojui – receptų ir nurodymų gyventi gauname kiekvieną dieną.
Jei maža, patarimais kiekvienai gyvenimo situacijai dalinamasi per knygas, kursus, mokymus, technikas, metodikas, strategijas. Jos „efektyviausios“, „geriausios“, „greičiausios“ ir visaip kaip „-iausios“, mokančios rasti gyvenimo prasmę, būti laimingu, integruotis į visatą ir tapti XXI amžiaus šviesuoliu, prilaikančiu milijoną kitą banke.
Jei aplink mus zuja tiek informacijos, kodėl vis dar klausiame – „ką man daryti?“ Atsakymas nedžiuginantis. Klausimas kyla iš kelių baimių: baimės klysti, baimės prisiimti atsakomybę, baimės pripažinti realybę.
Klausydami kito duotų patarimų, atsakomybę už pasekmes galime perkelti patarimus davusiajam – taip išvengiame nemalonaus kaltės jausmo, kad mums nepavyko kaip tikėjomės.
„Jei tai ne mano klaida, aš ir neatsakingas už pasekmes“ – vienu šūviu nušauname du zuikius (klaidos ir atsakomybės baimės) plius prisidedame prie iliuzijos apie puikų mūsų gyvenimą – jei nepavyko, vadinasi, blogas patarėjas, o jei pasisekė, – tai jau mano nuopelnas. Viso šio psichologinio teatro režisūra glūdi giliai vaikystėje, kuomet tėvai labiau orientuojasi į vaiko ugdymo rezultatus, nei į procesą, kai tuo tarpu turėtų būti atvirkščiai: išmokęs klysti vaikas nebijo nesėkmių, nes už jas nebaudžiama, todėl nebijo ir atsakomybės prisiimti, o nebijodamas atsakomybės, gali gyventi nemeluodamas nei sau, nei tėvams.
Grįžkime prie praktinės šio straipsnio dalies, kodėl patarimai (dažniausiai) nenaudingi? Patarimus duodantys žmonės turi kitą gyvenimišką patirtį, gebėjimus, emocinius ir psichologinius resursus, nei jūs. Duodami patarimai tinka jiems patiems, tačiau jums gali visiškai netikti. Net ir tinkant, kyla keletas kitų, su patarimais susijusių, bėdų.
Mano akimis, svarbiausias patarimų minusas – jie silpnina gebėjimą savarankiškai mąstyti ir spręsti problemas patiems. Patarimas tarytum sukuria komforto zoną, kurioje, ieškant atsakymo, nebereikia stengtis. Naudodamiesi kito žmogaus patarimu, įgyjame „imunitetą“ atsakomybės prisiėmimui: nepavyko – kaltas patarimo davėjas, ne aš.
Klausdami patarimų kenkiame savo savarankiškumui – galime tapti priklausomi nuo patarėjų, o ne nuo savęs pačių.
Neretai būna, kad patarėjai laikosi taisyklės „one size fits all“ (vienas dydis, o tinka visiems - angl.), visiems patardami tą patį, dažnai net nesigilinant į kontekstą.
Yra daugybė „ekspertų“ visiškai nenutuokiančių apie sferą, kurioje duoda patarimą. Netikit? Paskaitykit bet kurio rimtesnio straipsnio komentarus, pilnus „ekspertų“ išvadų.
Patariantys be prašymo dažniausiai visiškai nesidomi jumis ir jūsų problema. Jiems svarbiausia – jų pačių nuomonės išsakymas. Nuo tokių patarėjų bėkite neatsisukdami.
Tačiau o ką daryti, kai patarimo vis dėl to reikia? Paradoksalu, bet pats parašysiu keletą patarimų.
Atsakymo į klausimą ieškokite patys, savarankiškai. Google dažnai turi daugiau ir geresnių atsakymų, nei tikimasi.
* Pasitikrinkite, ar tai, kas siūloma, jums priimtina. Priimtina ≠ lengva padaryti. Priimtina = nesipjauna su jūsų galimybėmis ir tikrove.
* Patikrinkite patarimo patarimo logiką, davėjo kompetenciją, jei nurodomi informacijos šaltiniai, pasitikrinkite, kad tai nebūtų apgaulė ar mistifikacija.
* Kritiškai pagalvokite, kodėl žmogus jums duoda patarimą, kokie jo motyvai?
Pabandėte? Veikia? Valio! Jei suprasite, kaip ir kodėl patarimas veikia, būsite atradę kažką naujo sau.
Neveikia? Pagalvokite ką galite daryti kitaip, kaip gautą strategiją, elgesio modelį ar techniką labiau pritaikyti jūsų situacijai. Prisiminkite: komforto zonoje pokyčiai nevyksta, kartais reikia laiko ir pastangų. Jei patarimas vis viena neveikia, grįžkite į pirmą punktą.
P.S. Būna, ir neretai, kad klausimas „ką man daryti?“ tėra retorinis, panaudojamas išsakyti kitą žinią: „tu tiesiog leisk man pasikalbėti su savimi garsiai, išklausyk mane ir tiek.“ Tada geriausias patarimas, kurį galime duoti – tikrai neduoti jokio patarimo.
Klausk Juliaus: julius@tilvikas.lt
