Po kelių dešimtmečių pasaulis bus pasikeitęs neatpažįstamai, tikina mokslininkai

Smegenyse implantuotos mikroschemos, virtualus seksas, senelius slaugantys ir vaikus prižiūrintys robotai, atauginami organai, genetiškai modifikuoti žmonės... Gali būti, kad visa tai mes dar spėsime išvysti. Bent jau tuo tiki kai kurie ateities prognozuotojai.

Šiuolaikiniai pranašai nedėlioja kortų ir nebando įžvelgti padūmijusio ateities krištolo rutulio gelmėje – apie mūsų laukiančius globalius pokyčius vis dažniau prabyla rimti specialistai: mokslininkai, sociologai, psichologai, bet jų prognozės neretai skamba taip neįtikėtinai, kad primena fantastinių filmų scenarijus. Psichologas, socialinių mokslų daktaras Tomas Lagūnavičius, savo knygoje „Kaip išgyventi XXI amžiuje“ (leidykla „Alma littera“) pažėręs nemažai netolimos ateities fragmentų, sako, kad nė viena jo prognozė nėra laužta iš piršto – viskas pagrįsta moksliniais tyrimais ir atradimais. Kalifornijos universiteto (JAV) mokslininkas biofizikas, neurobiologijos mokslų daktaras Giedrius Tomas Buračas kiek nuosaikesnis, bet ir jis neleidžia abejoti, kad po kelių dešimtmečių daugybė dalykų pasaulyje bus pasikeitę neatpažįstamai.

Robotai ateina

Pasaulį valdantys neįveikiami robotai ir bevaliais kokonais paversti žmonės, naudojami tik kaip energijos šaltinis... Ar gali būti, kad šis filmo „Matrica“ kūrėjų išpranašautas ateities scenarijus jau įgyvendinamas? Robotai atlieka vis daugiau mechaninių darbų. Jau yra gamyklų, kuriose vienintelis gyvas žmogus – operatorius, kompiuteryje stebintis darbų eigą. Ir ne tik mechaninių. Štai robotai gydytojai „Da Vinci“, valdomi tikrų žmonių, kasdien atlieka apie 1200 chirurginių procedūrų (skrandžio šuntavimo, blužnies, prostatos, organų persodinimo ir kt.) daugiau kaip 40 pasaulio šalių. Nors broko pasitaiko, dažnai tvirtinama, kad jų darbo kokybė pranoksta gyvųjų kolegų. Ko norėti – juk žmogus yra tik žmogus: ranka, laikanti skalpelį, visada gali sudrebėti ir slystelėti į šalį.

Pasak T. Lagūnavičiaus, šie bemaž neklystantys mechanizmai ilgainiui turėtų pakeisti mus daugelyje sričių – juk robotizuotos auklės, sekretorės, slaugės, mokytojai niekada nepavargsta, nevėluoja ir nemeluoja, nebūna blogos nuotaikos, nepamiršta laiku paduoti vaistų, nesupainioja gliukozės su kalio cianidu. „Prieš 30–40 metų maždaug 70 proc. žmonių dirbo gamyboje, dabar – perpus mažiau. Technologinė revoliucija atlaisvino daugybę žmonių. Jiems pasiūlyta eiti į aptarnavimo sferą, bet ir ši prisipildė. Tada mums rekomendavo imtis kūrybos. Manau, visa tai – tik bandymas kažkur padėti nereikalingus žmones, tokių dabar jau yra ne mažiau kaip penktadalis populiacijos“, – įsitikinęs T. Lagūnavičius. 

Neurobiologas, biofizikas Giedrius Buračas priduria, kad netrukus mūsų sukurti tarnai pajėgs atspėti šeimininko norus jam net neprasižiojus. „Aš šiuo metu darbuojuosi prie žmogaus intencijų atpažinimo projekto, – pasakoja jis. – Modernūs kompiuteriai iš tikrųjų yra pakankamai galingi, kad galėtų suprasti savo šeimininkų norus ir laiku pasitarnauti net neprašomi. Dirbtinis intelektas (DI), neuromorfinės sistemos („dirbtinės smegenys“) po truputį įveikia tai vieną, tai kitą žmogaus veiklos sritį. XX amžiuje pramoniniai robotai išstūmė darbininkus iš automobilių gamyklų, o mano dantų gydytojos kabinete atsiradusi balso atpažinimo sistema išstūmė asistentes, tačiau tikiu – kad ir kiek vystysis dirbtinis intelektas, visada egzistuos jam neprieinama žmogaus veiklos ir raiškos sfera. DI sistemoms po truputį perėmus mažai kvalifikuotus darbus, žmonėms liks vis daugiau laisvės reikštis kūrybiškai, jų darbo pobūdis bus intelektualesnis, estetiškesnis ir žmogiškesnis.“

Mintis, kad dirbtinės smegenys galėtų visiškai atstoti tikrąsias, neatrodo reali nei T. Lagūnavičiui, nei G. Buračui. Pasak psichologo, nors dirbtinis intelektas pranoksta tikrąjį daugeliu atvejų (tarkim, sisteminant gautą informaciją ar ieškant geriausio sprendimo iš milijono galimų), tikrasis kūrybiškumas, gebėjimas kurti visiškai naujus dalykus vis dėlto būdingas tik žmogui. „Mes, palyginti su kompiuteriu, negalime vienu metu išlaikyti galvoje daug informacijos, užtat pasitelkdami turimą informaciją galime kurti naujas idėjas. Derindami tai, galim pasiekti puikių rezultatų“, – teigia T. Lagūnavičius.

G. Buračas sako, kad sąvoka „intelektas“, kalbant apie dirbtines sistemas, yra labai sąlyginė: „DI geba sudaryti protingos sistemos įspūdį, bet tai nereiškia, kad ji sugeba mąstyti. Iš tiesų ji pajėgi tik atlikti tam tikras tikrųjų smegenų funkcijas: spręsti uždavinius, žaisti šachmatais, atpažinti balsą, kalbą ir pan. Žmogaus smegenys yra sudėtingiausias mums žinomas objektas visatoje. Jas galime įsivaizduoti tarsi svogūną: kai jau atrodo, kad nulupome vieną sluoksnį paslapčių arba kažką supratome 100 procentų, paaiškėja, kad po juo slypi kitas.“
Nepakeičiamosios smegenys – štai mūsų bilietas į laimingą ateitį. Tiesa, jei nenorite užstrigti, reikia jas intensyviai lavinti. Manote, jūsų įgimti intelektas bei talentai ir taip atvers visas duris? Oi, kaip klystate! Kol miegosite ant laurų, gudresni jus aplenks. „Norint tapti ateities superžmogumi, reikia labai daug į save investuoti, – tikina T. Lagūnavičius. – Mitas, kad labai daug lemia asmeninės savybės, įgimti talentai, – šiuo požiūriu mažai kuo skiriamės vieni nuo kitų. Svarbiausios yra technologijos, padedančios tuos talentus lavinti, greičiau išmokti tai, kam kiti skiria daug laiko.“

Ateities runkeliai ir elitas

Pasak T. Lagūnavičiaus, būtent saujelė superžmonių, o ne robotai, ir valdys ateities pasaulį. „Segregacija didėja, vidurinis sluoksnis po truputį nyksta. Prognozuojama, kad vos po poros dešimtmečių viską spręs maždaug 13 proc. išrinktųjų. Jų rankose bus valdžia, pinigai, gamyba, technologijos, o likusieji visa tai tik vartos ir tyliai vegetuos“, – įsitikinęs jis. Tokią pat visuomenės vystymosi tendenciją įžvelgia ir garsus lenkų sociologas profesorius Zygmuntas Baumanas. Pasak jo, žemiausia socialinė klasė jau yra numesta už sistemos ribų ir neturi jokių kopėčių užlipti atgal. Tik ką reikės daryti su ta vis gausėjančia armija nereikalingų žmonių? „Kad jie nemaištautų, teks patenkinti svarbiausius jų poreikius – pririšti pašalpų sistema, pamaitinti ir suteikti malonumų, – sako T. Lagūnavičius. – Svarbu duoti žmogui tai, ko reikia, ir nekils jokių konfliktų. O suformuoti jo troškimus jau dabar uoliai padeda reklama, žiniasklaida, filmai ir kiti kultūros produktai – bandoma įtikinti, kad laimę teikia vartojimas. Suteikime žmogui galimybę daryti tai nevaržomai, ir jis nurims.“

Kad vis mažiau būtų tokių, kuriems norisi ką nors daryti ir jaustis svarbiems, pasak psichologo, reikia sukurti tokią gyvenimo filosofiją, kuri vegetavimą pateiktų kaip tobulą ir teisingą gyvenimo būdą, skirtą išrinktiesiems – juk dar senovės graikai sakė, kad dirba tik vergai. Tokia kryptimi judama ir dabar: darboholizmas darosi nebemadingas, svarbiau – būti čia ir dabar, mėgautis geru maistu, poilsiu, nesureikšminti pinigų ir socialinių pasiekimų. „Garbingo buvimo niekuo filosofija smelkiasi į visuomenės sąmonę, ji perduodama iš kartos į kartą, daugėja žmonių, kurie didžiuojasi per visą gyvenimą nedirbę nė dienos“, – teigia T. Lagūnavičius. Labiausiai nerimstantiems, pasak psichologo, bus suteikta kūrybinės veiklos iliuzija: „Atsiras darželių nedirbantiems žmonėms. Čia jie galės žaisti gyvenimą, kaip žaidžia vaikai. Tokių netrūksta ir dabar: visokie dekupažo kursai, ikebanų kūrimas, moteriškumo mokyklos – visa tai skirta žmonėms, kurie nieko nedirbdami nori kaip nors įprasminti savo buvimą. Bet iš tikrųjų šita jų „kūryba“ nuo tikrosios skiriasi taip, kaip penkiametės strypčiojimas vaidinant baleriną – nuo tikrojo baleto. Norint tapti profesionalu, reikia tikro kūrybiškumo ir puikiai valdyti technologijas.“

Pasak psichologo, po poros dešimtmečių bus galima versti žmones zombiais ir tiesiogiai veikiant centrinę nervų sistemą: „Pasinaudojus farmakologiniu ir neuroniniu stimuliavimu, bus galima padaryti nekenksmingus agresyvius nusikaltėlius, nuraminti maištininkus, priversti vartotojus įsimylėti tam tikrą prekę ar paslaugą.“ G. Buračas sutinka, kad tam tikra invazija į smegenis galima, tačiau tai turėtų būti daroma tik išimtiniais atvejais – sunkioms ligoms gydyti. „Iki tam tikro lygio jau įmanoma skaityti žmogaus mintis (pvz., branduoliniu magnetiniu rezonansu), net veikti jo pojūčius, impulsus implantuotais elektrodais, bet homo sapiens, manau, yra gana atsparus tokioms manipuliacijoms. Štai neseniai užplūdusi vakarietiško merkantilizmo ir vartotojiškumo banga ne vieną pavertė prekių ženklų vergais, bet ilgainiui visi išsiugdė atsparumą rinkodaros triukams. Tas pats bus ir su neurorinkodara. O farmakologiniai manipuliavimai, manau, niekada nebus įteisinti.“

Neurobiologas nelabai linkęs sutikti ir su tuo, kad dauguma žmonių ateityje atsidurs visuomenės užribyje. „Neaišku, kuo pagrįsti tie 13 proc., bet naujas technologijas kuria tikrai nedidelė žmonijos dalis. Kita vertus, tikiu, kad tokių daugėja, nes internetas suteikia daugiau masinio išsilavinimo galimybių. Stanfordo profesorius Andrew Ng įsteigė kompaniją „Coursera“, leidžiančią milijonams (ypač Kinijos ir Indijos) jaunuolių virtualiai lankyti aukščiausio lygio paskaitas, skaitomas geriausiuose pasaulio universitetuose. Taigi reikia tikėtis, kad ilgainiui vegetuojančiųjų tik mažės“, – teigia G. Buračas.

Meilė, motinystė, šeima pamažu taps nereikalingais reliktais, – sako psichologas. Meilė, vaikai atima daug laiko ir energijos, kuriuos galėtum skirti sau – lavintis ir kopti į socialines aukštumas.T. Lagūnavičius

Dirbtiniai malonumai

Jei manote, kad valandų valandas prie kompiuterio sėdinti jūsų atžala uoliai ruošiasi tapti elito dalimi ir užkariauti pasaulį, labai klystate. Pasak T. Lagūnavičiaus, iš tikrųjų ji visu greičiu čiuožia į lysvę, kurioje galės vegetuoti kartu su kitomis daržovėmis. Mat toks kompiuterio naudojimas, kokį yra pamėgę 90 proc. žmonių, ne ugdo, o bukina. „Virtualūs malonumai yra prieinamiausi. Jau dabar auga karta žmonių, kuriems, kad jaustųsi laimingi, užtenka kompiuterio. Šis puikiai patenkina jų bendravimo, valdžios, kitus svarbius poreikius ir apsaugo nuo realybėje kartais nutinkančių nemalonių dalykų – žmogus gali valdyti ištisas armijas nerizikuodamas netekti galvos, gali apsimesti tobula asmenybe, o išdrįstančius tuo abejoti – išmesti iš draugų vienu klavišo paspaudimu, – įsitikinęs T. Lagūnavičius. – Technologijos vis labiau tobulės: veikiant tam tikrus smegenų centrus, bus galima padovanoti sau aibę orgazmų ir laimės jausmą arba suteikti kvapą ir skonį net visiškai prėskam maistui. Žaidimai išstums kiną, knygas, teatrą, nes maloniau yra pačiam būti herojumi, nei skaityti ir žiūrėti apie kitus. Pridėjus papildomų virtualių efektų, žaidimu bus galima paversti ir mokymąsi ar darbą – pavyzdžiui, tu ne šiaip statysi sieną, o statysi ją norėdamas apsiginti nuo ugnimi spjaudančio drakono.“

Pasikeis ir santykiai. Pasak T. Lagūnavičiaus, naujajai kartai bus sunku suprasti, kodėl dėl sekso žmonės atlikdavo žygdarbius ar net mirdavo, juk seksualinę energiją galima sėkmingai sublimuoti nukreipiant į kur kas svarbesnius dalykus. Pasimylėti iš tikrųjų rūpės nebent bręstantiems paaugliams arba aštresnių pojūčių ieškantiems žmonėms. „Jei virtualus seksas siųs į smegenis tokį pat malonumą sukeliančius impulsus, kodėl reikėtų jo atsisakyti? Meilė, motinystė, šeima pamažu taps nereikalingais reliktais, – sako psichologas. – Šeima, vaikai atima daug laiko ir energijos, kuriuos galėtum skirti sau – lavintis ir kopti į socialines aukštumas. Be to, mylint laimės jausmas neatsiejamas nuo kančios, baimės prarasti. Tapę laisvi nuo meilės, išsilaisvinsime ir iš ją lydinčių nemalonių pojūčių.“ Beje, labai taikliai naujuosius virtualius santykius yra apibūdinęs ir filosofas Z. Baumanas: „Kontaktas be sandorio, įsipareigojimų.“ („Contact without contract“).
Norinčiosios patirti motinystės malonumą, aišku, galės gimdyti, bet išgyventi panašius pojūčius, anot T. Lagūnavičiaus, bus galima ir naudojantis specialiomis virtualios tėvystės programomis ar tiesiog įsigyjant vaikų robotų – šiuos įjungti ir išjungti bus galima vos užsigeidus. „Vaikai nebebus laikomi saugios senatvės garantu. Pragmatiškėjant žmonių santykiams, pinigus labiau vertės investuoti ne į vaikus, o į slaugos robotus. Šie bent jau neskubės marinti našta tapusio senolio, kad gautų jo palikimą. Suvokimas, kad vaikai yra gyvenimo įprasminimas, jau dabar kelia abejonių – nereikia painioti prasmės su biologine funkcija. Prasmė yra kūryba, o ne dauginimasis. Todėl mums visiškai nereikia bijoti demografinio sprogimo – pasiekęs apie 10 milijardų, žmonių skaičius stabilizuosis“, – tikina psichologas.

Galėtume vadinti tokias prognozes absurdiškomis, bet pavojaus varpais skambinama jau šiandien. Japonijoje atlikta apklausa parodė, kad trečdalis 30-ies metų dar nesulaukusių japonų niekada nėra susitikinėję su priešingos lyties atstovais, o savo geismą vis daugiau vienišių patenkina naršydami pornografinius tinklalapius. Japonė sekso konsultantė Ai Aoyama teigia, kad kai kurie jos klientai jau yra pamiršę, kaip atrodo nuoga gyva moteris, o vienas jų negali susijaudinti nepamatęs moteriškos lyties robočių iš mėgstamo kompiuterinio žaidimo. Tad nenuostabu, kad 2012 m. Japonijoje gimė mažiausiai vaikų nuo pat XX a. pradžios, o sauskelnių senoliams parduodama daugiau nei kūdikiams. Panaši padėtis ir kitur – štai JAV net 75 proc. antrosios pusės neturinčių žmonių jos ir neieško.

Negi negrįšime prie tikrų jausmų ir santykių? „O kas yra tikri jausmai? – klausia T. Lagūnavičius. – Nėra savaime egzistuojančių jausmų. Jei žmogus nuo gimimo augtų ne visuomenėje, o džiunglėse, jis vadovautųsi tik instinktais – kaip paprasčiausias žvėris. Visos vertybės ir jausmai sukuriami ir mums įskiepijami visuomenės, taigi viskas yra dirbtina. Kas yra žmogus? Tai jo atliekamų socialinių vaidmenų visuma. Kuo geriau tuos vaidmenis atlieki, tuo aukščiau kopi socialiniais laiptais.“

Nemirtingieji

Pasak T. Lagūnavičiaus, XXI a. pabaigoje mirtis taps retu įvykiu. Kamieninių ląstelių technologijos jau dabar suteikia galimybę atauginti bet kurį organą. Ir šie bus netgi tobulesni. Tarkim, pagerintomis akimis matysime ir tamsoje, nardyti galėsime be specialios įrangos, nes dirbtinės žiaunos filtruos deguonį iš vandens. Atsiras galimybė keisti savo kūną pagal poreikius. Dauguma žmonių tai darys tik tam, kad priartėtų prie grožio idealo. Sergama bus kur kas rečiau, nes specialūs drabužiuose įmontuoti siųstuvai apie kiekvieną virusą, pakilusį kraujospūdį ir kt. įspės sveikatos priežiūros sistemą, o ši pasiūlys, kaip įveikti problemą: primins, kada reikia išgerti vaistus, pati galės iškviesti greitąją pagalbą. Specialūs drabužiai saugos ir nuo sužeidimų. Dėl sėslaus gyvenimo būdo, pasak psichologo, artimiausius 20 metų antsvorį turinčių žmonių padaugės nuo 20 iki 60 procentų, bet jau nuo 2020-ųjų hormonų ir genetinė terapija antsvorį padės reguliuoti – kiekvienas žmogus galės pasirinkti tokį svorį, kokio norės, o sportuos tik dėl pramogos ar naujos patirties. Taip pat lengvai bus galima keisti ir lytį, nors norinčiųjų tai daryti vis mažės, mat, sumažėjus seksualiniams poreikiams, ji daugeliui taps visiškai nesvarbi.

Didelių laimėjimų bus pasiekta genų inžinerijos srityje. Dauguma vaikų bus auginami dirbtinėse gimdose, laboratorijose ir modifikuojami prieš gimimą: tarkim, būsimi boksininkai bus pakeisti taip, kad būtų fiziškai ištvermingesni ir ne tokie jautrūs skausmui. Artimiausius 20 metų medicina dar kovos su senėjimo pasekmėmis, o ne su priežastimis. Vėliau genų inžinerija išstums iš rinkos grožio centrus, sporto klubus ir plastinės chirurgijos klinikas. Gydytojai tobulins mūsų DNR, kad užkirstų kelią įgimtoms ligoms pasireikšti ir prailgintų gyvenimą iki begalybės. Liks tik vienas klausimas: kuo pakeisti smegenis?

Ar tai tikrai įvyks?
Neurobiologas, biofizikas Giedrius Tomas Buračas komentuoja Tomo Lagūnavičiaus knygos „Kaip išgyventi XXI amžiuje“ prognozes apie invazijas į smegenis.

T. L.: Jau greitai bus atliekamos smegenų tobulinimo operacijos. Į žmogaus galvą bus dedami tam tikri stiprintuvai, kurie pagerins jutimo sistemos ir kitų smegenų funkcijų darbą.
G. T. B.: Tokios operacijos jau daromos sergantiesiems Parkinsono liga, netgi yra bandymų implantuoti dirbtines tinklaines akliesiems. Nemanau, kad sveikas ir sveiko proto žmogus savu noru leisis operuojamas – bent jau kol nebus pereita prie biomolekulinės elektronikos ir neinvazinių metodų.

T. L.: Kompiuteriai perduos informaciją tiesiogiai į centrinę nervų sistemą, be kalbos, tik per vaizdus.
G. T. B.: Ši idėja nėra labai įžvalgi. Milijardai metų evoliucijos apdovanojo mus fantastiškomis informacijos priėmimo priemonėmis. Pavyzdžiui, mūsų akių dugne slypinti tinklainė laikoma smegenų tęsiniu (ji išsivysto iš tų pačių audinių, kaip ir smegenys) ir atlieka labai sudėtingą funkciją – apdoroja optinę informaciją. Jei išnyktų šis etapas, vaizdinės informacijos perdavimas į smegenis tik pablogėtų. Be to, norint ko nors išmokti, nepakanka pasyviai sugerti informaciją – reikia aktyvių pratybų, informacijos panaudojimo.

T. L.: Į smegenis integruoti kompiuteriai padės išmokti užsienio kalbą per kelias dienas. Jie padės prisiminti užmirštas frazes ar žodžius.
G. T. B.: Tokią viziją būtų galima pavadinti tinginio svajone, tačiau valinga pastanga yra būtina atminties funkcionavimo sąlyga – ją išbraukus, sistema neveiks.

T. L.: Bus kuriami proto ir smegenų stiprinimo centrai, kaip dabar sporto klubai, SPA, kuriuose, naudojant protą stiprinančius pratimus, nepavojingus psichostimuliatorius, bus stiprinama nervų sistema.
G. T. B.: Tai vyksta jau dabar. Bene populiariausi smegenų stiprinimo centrai sugalvoti senovės graikų, jie vadinami akademijomis ar licėjais. Bet kokia mokykla ar universitetas yra toks centras. O psichostimuliatorius studentai pasitelkia jau seniai.

T. L.: Kompiuteris apie 2030 metus mokės įrašyti į atmintį žmogaus prisiminimus. Neurokompiuteriai kurs sapnus, kokių mes norėsime.
G. T. B.: Iš tikrųjų, panaikinus įvairias smegenų dalis, galima ištrinti įvairius žmogaus sugebėjimus ir atmintį, tačiau esu tokių invazinių metodų priešininkas. Mano kolegos iš Berklio universiteto (Kalifornija) dirba prie branduolinio magnetinio smegenų vaizdavimo metodo, leidžiančio pažvelgti į žmogaus sapnus ar vaizduotę. Kol kas žengiami tik pirmi negrabūs žingsniai, bet yra, nors ir nedidelė, tikimybė, kad šis metodas bus išvystytas iki tokio lygio, kad mūsų vaizdinius, visas jų detales bus galima įrašinėti.

T. L.: Žmonės savo smegenyse nelaikys daug informacijos, nes visada bus tiesiogiai prisijungę prie pasaulinio neurokompiuterinio tinklo ir bet kuriuo metu galės parsisiųsti informaciją arba išimti ją iš smegenų.
G. T. B.: Bene didžiausia revoliucija, pastūmėjusi žmoniją ta linkme, buvo interneto ir „Google“ atsiradimas. Idėja tiesiogiai įdiegti informaciją yra gana nelogiška, nes mūsų mąstymas yra serijinis – kad ką nors suprastume, mums reikia nuoseklaus pasakojimo, supratimo procesas visada skleidžiasi laike pagal ritmą, priimtiną mūsų smegenims.

T. L.: Bus įmanoma gyventi net ir po mirties, savo „aš“ perkėlus į kompiuterį, informaciją gaunant per jutiklius ir mąstant dirbtiniu intelektu. Gyvenimas galės tęstis virtualiame pasaulyje su virtualiais namais, darbais, šeima ir t. t. Visa tai bus galima atlikti be kūno.
G. T. B.: Tai jau labai filosofinis klausimas. Kol kas nėra ne tik mokslo žinių, bet ir patikrintų hipotezių, kaip būtų galima tai įgyvendinti.

Viskas tik į gera!
* Bus įvesta visuotinė stebėjimo ir priežiūros kontrolė – kad nepridarytumėte bėdų sau ir artimiesiems. Pavyzdžiui, jei būsite supykęs, jums neleis paimti peilio.

* Draudimo konsultantai, teisininkai, parlamentarai vis aiškiau apibrėš, ką galima daryti. Pavyzdžiui, bus uždrausta duoti vargšams išmaldos, nes jie nemoka mokesčių; negalėsite valgyti mėsainių, jei neturėsite idealios sveikatos pažymėjimo ir pan.

* Praktiškai bus neįmanoma nusikalsti ir likti nepagautam – kiekviename žmoguje bus įmontuota filmavimo ir sekimo sistema.

* Išnyks korupcija, nes daugelį sprendimų priims elektroninė valdžia, teismai – tokiems bus neįmanoma daryti įtaką, duoti kyšių.

* Popieriniai pinigai išnyks. Už paslaugas bus mokama nuskenuojant pirštų antspaudus ar akies rageną.

*  Mėsa bus užauginama gamyklose. Ji bus be sausgyslių, kaulų ir kainuos mažiau nei dabar.

* Daržovių ir vaisių genetinis kodas bus pakeistas – bus galima apsieiti be trąšų ir chemikalų.

* Kiekvienas namuose 3D spausdintuvu galės pasigaminti beveik viską, ko reikia: kėdžių, stalų, puodelių, drabužių, netgi maisto ar automobilį.

* 96 proc. produktų bus galima perdirbti.
Parengta pagal Tomo Lagūnavičiaus knygą „Kaip išgyventi XXI amžiuje“ (leidykla „Alma littera“)

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis