O. ir D. Lapinai: ką daryti, jei sunku atsisveikinti su buvusiuoju

Kiekvienuose santykiuose galima įžvelgti kai ką, už ką galėtume būti dėkingos. Ir net jeigu jie buvo labai skausmingi, galbūt įgijome neįkainojamos patirties? Taigi, užuot graužusios save ar kaltinusios partnerį, pažvelkime, kiek patirties ir galbūt išminties įgijome turėdamos šiuos iš pirmo žvilgsnio ne itin sėkmingus santykius.

Savaitgalio geriausi straipsniai:
- Jis po mirties nepaliko manęs ketverius metus ir du mėnesius... Išgyvenau neapsakomą siaubą
- Madinga itališka dieta - ne tik sulieknėsite, bet ir atjaunėsite
- Horoskopas savaitei: likimas bus dosnus – nepražiopsokime progos
- Naujam gyvenimui prikeltame lofte - laiptuota palangė
- Kepti purūs varškėčiai

Ištrauka iš Olego Lapino ir dalios Lapinienės knygos „Santuokos alchemija“.

Mums pirmiausia teks susijungti su tikraisiais savo jausmais. Taip, tos mintys mums labai gerai pažįstamos: „Kodėl jis taip pasielgė?“, „Tai jo kaltė“, „Aš viską sugadinau“, „Tai mano kaltė“ ir t. t. Jos juk nuolat įkyriai zvimbia galvoje. Bet paklauskime savęs, kas už to slypi. Kai kurios iš mūsų pasakys nieko nebejaučiančios. Tik štai tos mintys... Nenuvertinkime minčių, kurios vis grįžta. Jos kalba mums apie tai, kad ne viskas dar užbaigta, kad mūsų jausmai kunkuliuoja, tik juos ignoruojame.

Nagi pažvelkime, kokie jausmai slypi už šių minčių. Tai galėtų būti kaltė: „Aš padariau ne viską, ką galėjau, kad santykiai būtų harmoningi.“ Arba liūdesys: „Aš savo akyse smukau iki tokio žemo lygio, aš taip save nuvertinau, lyg būčiau meilės neverta mergina.“ Arba pyktis: „Kaip jis galėjo su manimi taip pasielgti! Ir kaip atsitiko, kad aš leidau jam taip man padaryti?“

Pasveikinkime save, jei atradome jausmų, susijusių su tam tikromis nuostatomis apie save ir vidinėmis programomis. Raskime, kaip galėtume juos išreikšti. Būdų tai padaryti daugybė.

Pasirinkime tą, kuris mums arčiau širdies. Štai keletas paprastų išraiškos būdų:
• Jeigu jaučiamės liūdnos, pasirinkime tinkamą muziką. Ji gali būti liūdna ir melancholiška, galbūt susijusi su praeities santykiais. Atrandame laiką ir vietą, kai esame vienos. Pradedame judėti pagal tą muziką. Jei ima riedėti ašaros – puiku! Leiskime sau verkti tiek, kiek mums reikia. Galime netgi susiriesti į kamuoliuką ir raudoti lyg mažos mergaitės. Prieš akis gali praplaukti ir kiti gyvenimo įvykiai: išdavystės ar tiesiog artimo žmogaus trūkumas, kai mums jo būtinai reikėjo. Verkime tol, kol išseks ašaros ir mus apims ramybė, o galbūt netgi pasidarys linksma, nusišypsosime ar netgi imsime juoktis. Tai natūralu. Svarbiausia, liūdesį išgyvenkime iki galo. Ir prisiminkime, jis nėra begalinis! Anksčiau ar vėliau jis išsenka.

• Galbūt pykstame. Tokiu atveju pasirinkta muzika turėtų būti agresyvesnė. Mes energingai judame pagal ją ir giliai kvėpuojame. Gilus kvėpavimas, ypač pro burną, padeda lengvai susijungti su jausmais. Taigi pajaučiame tą vietą, kur verda mūsų pyktis (dažniausiai tai būna saulės rezginys arba pilvas), ir kvėpuodamos dėmesį nukreipiame kaip tik ten. Mūsų dėmesys ir gilus kvėpavimas sustiprina jausmus. Galime trypti, rėkti, daužyti pagalvę. Mes galime pasijusti tarsi einančios iš proto, tarsi būtume moterys, kurios gali žudyti! Galime netgi pradėti rėkti ar urgzti. Neišsigąskime, mielosios. Mes visos turime stipriąją pusę, kuri esant reikalui sugebėtų ryžtis bet kam.

Įsivaizduokime, kad mūsų vaiką kankina, skriaudžia ar net bando nužudyti. Arba kas nors mėgina mus išniekinti. Štai dėl to ir reikia pajusti šią laukinės moters jėgą. Leiskime jai būti tol, kol pajusime, kad visiškai nusiraminome. O tada ateis aiškumas. Situacija bus baigta, kai suprasime savo įnašą į mūsų poros situaciją ir, galimas daiktas, sugebėsime atleisti sau. Ir sugebėsime atleisti savo buvusiam mylimajam.

• Gali būti, kad mes nesame taip jau labai susijungusios su kūnu. Bet mums patinka piešti. Nuostabu! Pasiimame kuo didesnį popieriaus lapą ir kokių tik norime piešimo priemonių. Bet ką, kas galėtų padėti mums nusiraminti ir pajusti skaidrią aiškumo būseną. Labai intuityviai pradėsime rinktis spalvas ir piešti rankomis, kempinėlėmis, teptukais – bet kuo. Svarbu susijungti su esamu jausmu ir sąžiningai sau nupiešti savo jausmą. Tai neturi būti meno kūrinys ar tai, ką reikėtų įvertinti. Tai labai intymu ir geriau niekam to nerodyti. Pieškime jausmą, pieškime nemąstydamos!

Tegul rankos veda mus. O rankos kartais žino kur kas daugiau nei tos pasikartojančios įkyrios mintys. Ta aiškumo būsena reiškia, kad pradedame suprasti, jog abu su partneriu kaip pora dėl tam tikro nesupratimo sugriovėme savo santykius. Nėra tirono, nėra aukos... Niekas nekaltas.
Ir mes, kaip visiškai unikalios būtybės, galime įvairiausiais būdais susisiekti su savo esybe. Jeigu mūsų pagrindinis kanalas – muzika, kaip tada išlaisvinti jausmus?

• Nuostabus būdas susijungti su savo gilesniais jausmais – intuityvus dainavimas. Mes galime pradėti niūniuoti kokią nors pažįstamą melodiją ir tada pamažėle susijungti su savo jausmais. Tiek žodžiai, tiek ritmas, tiek melodija tegul pavirsta improvizacija. Nesvarbu melodija, ritmas, nesvarbu žodžiai – tai apskritai gali nieko nereikšti kitiems. Bet tokia bus mūsų sielos daina. Dainuokime tai, kas mums skaudu, dėl ko pikta, ko mes nesugebame suprasti. Dainuokime iki galo, kol pasijusime laisvos. Juk taip svarbu nesustoti pusiaukelėje.
• O jei mūsų stiprybė yra žodis, nepabijokime rašyti. Bet nerašykime „taip, kaip reikia“, tarkime, gramatiškai taisyklingai ir cenzūruotai. Mums tai nepadės. Rašykime taip, kaip sako mūsų pasąmonė: žodžiai gali būti netaisyklingi, sakiniai padriki, nepaisoma stiliaus. Leiskime vidiniam cenzoriui pailsėti. Tai ne rašinys, straipsnis ar feljetonas. Tai vaistai mūsų sielai.

Kai netikėtai, tik po savaitės ligos mirė mano tėtis, mano viduje buvo didžiulė sumaištis. Aš palaidojusi tėtį bandžiau gyventi tokį gyvenimą, kokį gyvenau iki tol – daryti tuos pačius dalykus – darbas, buitis, fizinė veikla ir visa tai, kas man patinka... Deja, man tai neišėjo. Aš jaučiausi nenormali, susimovusi, liūdna, kalta... O jeigu dar kas nors pasakydavo: „Ach, visiems tenka mirti...“, „Gerai, kad ne tėvai vaikus, o vaikai tėvus laidoja, čia juk normalu...“ ar „Aš puikiai susitvarkiau su mamos mirtim, man reikėjo tik parą išsimiegoti“, ar „Aš nepasidaviau, kai mirė mano mama“... Ach... Man buvo vis blogiau ir blogiau, ir blogiau... Permušinėjo širdis, nesinorėjo rytais keltis iš lovos, nemačiau prasmės gyventi... Keista, ar ne? Daugybę metų negyvenau kartu su tėčiu, gana retai jį aplankydavau. Net nenumaniau, koks stiprus ryšys tarp mūsų.

Taigi, net nenumaniau, ką daryti. Vieną dieną su Olegu išvažiavome pasivažinėti dviračiais. Jaučiau, kad per ašaras nebematau kelio. Supratau, kad negaliu važinėtis, negaliu grožėtis gamta, negaliu skaityti. Ir aš kitą rytą pradėjau rašyti. Vos tik atsikėlusi ryte paimdavau popieriaus lapą ir visai negalvodama apie tai, ką rašau, tiesiog pusę valandos rašydavau tai, kas ateina į galvą – sapnų nuotrupas, padrikas mintis... Be jokios cenzūros. Dariau tai maždaug mėnesį. Ir pradėjau pastebėti, kad tie pusvalandžio rašymai atveria man kelią į aiškesnę ir švaresnę vidinę erdvę, iš kurios aš galiu spręsti, ko man norisi ir ką aš galėčiau daryti. Po mėnesio pasijutau laiminga. Išnyko fiziniai simptomai, grįžo gyvenimo džiaugsmas, pradėjau jausti savo tėtį daug stipriau negu bet kada, ėmiau suvokti, kad net ir išėjęs iš šio fizinio pasaulio jis visada su manim – mano viduje.

Šie iracionalūs būdai, kuriuos minėjau, yra pasąmonės kalba. Geriau, kad aplinkiniai nematytų šių išraiškų, nes tai gali atrodyti ne itin estetiškai ir nelabai išmintingai, jau greičiau beprotiškai. Vis dėlto pabandykime – tai gali mus nustebinti. Čia aš pasakojau apie jausmus išsiskyrus su tėčiu, bet dabar mes kalbame apie išsiskyrimą su buvusiu mylimuoju.

Jei mums sunku išsiskirti su buvusiu mylimuoju dėl to, kad jį vis dar idealizuojame, susijunkime su savo jausmais. Štai tada galime pamatyti ir jo trūkumus – šiek tiek išsamesnį jo vaizdą. Tada išsiskyrimas gali būti ne toks skausmingas. O jeigu mes vis dar pykstame ant jo ir kaltiname jį, kad santykiai nenusisekė, pažvelgusios šiek tiek giliau pamatysime ir puikiąsias jo puses – tai, kas kadaise mus patraukė ir sužavėjo. Ir tai gali mūsų pyktį sunaikinti. Bet kuriuo atveju, jei norime išsiskirti taip, kad mūsų nebevargintų buvę santykiai, dirbkime su savimi sau priimtinais būdais, kol buvusiam partneriui pradėsime jausti dėkingumą. Juk kiekvienuose santykiuose galima įžvelgti kai ką, už ką galėtume būti dėkingos. Ir net jeigu jie buvo labai skausmingi, galbūt įgijome neįkainojamos patirties? Taigi, užuot graužusios save ar kaltinusios partnerį, pažvelkime, kiek patirties ir galbūt išminties įgijome turėdamos šiuos iš pirmo žvilgsnio ne itin sėkmingus santykius.
Nusilenkime savo patirčiai, kad ir kokia ji būtų.

Ačiū, ačiū, ačiū!

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis