Nauja terapija padės ne tik vyrą pritraukti, bet ir darbą susirasti. Asmeninė patirtis

Fėja krikštamotė, princas ant balto žirgo ir tvirtas tikėjimas tuo, kad visi gyvens ilgai ir laimingai, daro tikrus stebuklus. Kaip paversti savo gyvenimą pasaka?

Seniai skaičiau pasakas. Užtat vakar žiūrėjau melodramą. Siužetas ne tik baigėsi tuo, kad „jiedu ilgai ir laimingai gyveno“, bet ir prasidėjo gana gerai: tais laikais, kai susilaukti nesantuokinio vaiko buvo baisi bėda, pastoriui pavyko suorganizuoti nėščiai merginai jaunikį.

Geraširdį, darbštų, gražų, netgi turintį nemenką ūkį. Ir – tikras stebuklas – nestokojantį nuovokos, kaip bendrauti su nėščia, meilę kitam puoselėjančia moterimi. Vyro kantrybė keistąją santuoką pavertė abipuse meile. Nubraukiau ašarą. Ech, kaip gražu... Tik taip juk nebūna.

O gal būna? Kartą viena pažįstama papasakojo savo nuostabią istoriją apie netikėtai atgimusią mokyklos laikų meilę. Tuomet poros santykiai nenusisekė, o štai vieną gražią dieną po daugelio metų jiedu susitiko ir nebeišsiskyrė. Tas pats vyras padovanojo moteriai tikrą jausmų pilnatvę.

Savaitės skaitomiausi straipsniai:
- Astrologė Rima: prasideda naujieji Saturno metai - ko tikėtis?
- Wallis Simpson - karalių suviliojusi pusiau moteris, pusiau vyras?
- I. Penkauskienė: supratau, kad laikas keisti gyvenimo būdą, atgauti fizinę formą

Mėginau suvokti stebuklo mechanizmą. „Kai žiūrėdavau kokį gražų filmą apie meilę, galvodavau, kad ir man gali taip nutikti“, – paaiškino ji.

Iš mano gyvenimo tas šventas vaikiškas tikėjimas, kad absoliučiai viskas yra įmanoma, jau seniai buvo dingęs. Seniai nebevyko ir jokie stebuklai. Nusprendusi, kad reikia kažko griebtis, užsirašiau į pasakų terapijos seminarą.

Kas ten tūno kamputyje?

Po trijų valandų priešais mane jau gulėjo ką tik sukurpta iliustruota pasaka. Kartu su kitomis šešiomis seminaro dalyvėmis uoliai kurpiau siužetą ir darbavausi spalvotais pieštukais – iliustravau herojų nuotykius. Galiausiai turėjome tapti savo pasakų viršelių dailininkėmis.

Ilgai nesvarsčiusi pavaizdavau pro didelį langą linksmai ranka mojantį storą garbanotą vaikiščią. Kas jis per vienas? „Tai – jūsų vidinis vaikas“, – paaiškino psichologė Viktorija Grigorjeva. Menkai tenutuokiau, ką reiškia ši sąvoka, bet rubuilis optimistas man pasirodė kažkuo labai artimas. Nejaugi tai aš? Kažkuri mano asmenybės dalis?

Viktorija pritariamai linktelėjo ir patarė pagal piešinį pasisiūti lėlę talismaną. Kodėl gi ne? Juk ir mažyliai turi žaisliukų, su kuriais nesiskiria net eidami miegoti, o aš nusprendžiau išgydyti savo vidinį vaiką... Vien pažvelgusi į savo keverzonę išsišiepiau iki ausų.Kritinėje situacijoje toks linksmuolis kompanionas man tikrai praverstų. 

Vidinis vaikas – labai vertinga asmenybės dalis. Jei ji sužalota, suaugęs žmogus neįstengia net gražiai šokti, ką jau kalbėti apie galimybes kurti. Vaikiškosios asmenybės dalies traumos neleidžia jaustis laimingam net tada, kai nieko netrūksta.

Pasakos padeda asmenybei harmoningai augti, išvengti psichologinių traumų arba laiku neutralizuoti jų padarinius. Mažyliams nuo trejų iki penkerių metų tinka sekti buitines pasakas, nes šios padeda geriau pažinti aplinką ir suprasti, koks elgesys tinkamas, o koks – ne.

Nežemiška civilizacija
Shutterstock nuotr.
Sulaukusiems penkerių ar šešerių tinka stebuklinės pasakos, nes šios formuoja pasitikėjimo savimi jausmą. Pasakos su lengvais siaubo elementais padeda išreikšti ir sumažinti nesuvoktą agresiją. Sulaukus maždaug penkerių kyla pirmosios mintys apie mirtį, tada vaikams labai svarbu sulaukti paaiškinimo. Priešingu atveju, gali pradėti kamuoti košmarai.

Pasak V. Grigorjevos, nuo blogų sapnų tokio amžiaus vaikus veiksmingai gina meditacinės pasakos. Vaikas turi ramiai įsitaisyti lovoje neryškiai apšviestame kambaryje ir užsimerkti. Tada jam sekama rami pasaka, tarkime, apie debesėlį, kuris skraidina mažylį virš namų ir laukų, rodo, kaip užmiega dėdės ir tetos, gyvūnėliai ir augalai, skatina tarsi užuosti malonius kvapus ir išgirsti raminamus garsus.

Jei norima sulaukti terapinio efekto, būtina kartu su vaiku aptarti perskaitytą pasaką, antraip istorija tarsi praeis pro šalį nepalikdama pėdsakų. Aptarti taip pat reikia ir vaikų žiūrimus filmukus. Sulaukę maždaug ketverių, vaikai jau pajėgia kartu su tėvais kurti savo pasakiškas istorijas. Įsiklausius, ką mažylis porina, nesunku suprasti, kokios neigiamos emocijos ar baimės jį kamuoja, o pačiam pasakotojui procesas padeda išsikrauti.

Nesek man pasakų

Įskaudintam, kamputyje susigūžusiam vidiniam vaikui reikia visko to paties, ko ir tikram: meilės, dėmesio, švelnumo. Savaime suprantama, – ir pasakų. Suaugusiems jos gali grąžinti tikėjimą tuo, kad viskas visada baigiasi gerai. Būdas, regis, paprastas, bet įsijausti nelengva – trukdo gyvenimiška patirtis. Kaip galėčiau tikėti laiminga pabaiga, jei ne kartą kryžkelėje su trimis rodyklėmis esu pasirinkusi kryptį, garantuojančią sėkmę, tik, užuot radusi lobių skrynią, atsidurdavau prie suskilusios geldos.

Visgi, jei norime, kad pasakų terapija būtų veiksminga, pamiršti nesėkmes ir bent trumpam pasinerti į smagų žaidimą – būtina sąlyga. Pasakos kūrėjui taip pat privalu priimti visas savo savybes – ir gerąsias, ir blogąsias. Tad, jei kuriamoje pasakoje nelauktai pasirodys ragana, užuot mėginus kuo greičiau ja atsikratyti, teks pakviesti į vakarėlį.

Pasakų terapija padeda ne tik norint geriau pažinti save, bet ir sprendžiant labai konkrečias problemas, pavyzdžiui, ieškant naujo darbo. „Kurdami pasakos siužetą smarkiai sumažiname įtampą, kurią mums kelia būtinybė priimti sprendimą, baimė suklysti renkantis. Juk problemą sprendžia pasakos herojai, o mes tarsi tik stebime viską iš šalies“, – paaiškino V. Grigorjeva.

Siužeto vingiai

Taigi yra problema, reikia kurti pasaką. Jei originalų siužetą kurti sunkoka, galima pasinaudoti bet kuria žinoma pasaka: apie Snieguolę ir septynis nykštukus, Joniuką ir Grytutę ar Bjaurųjį ančiuką. Pagrindinis pasakos herojus, degantis noru įveikti sunkumus, veikiausiai mėgins vieną kartą, antrą, o trečiąkart jam būtinai pasiseks.

Triukas tas, kad kol mes įsijautę kuriame siužetą pagal gerai žinomą schemą, pasąmonė išsijuosusi ieško geriausio sprendimo. Ir randa! Kiek tai užtruks, prognozuoti nelengva. Psichologė Viktorija sako savo pirmąją pasaką kūrusi net du mėnesius. Ji taisė ir perrašinėjo tekstą, darė pertraukas, kad galėtų į tekstą pažvelgti iš šalies, apmąstė kiekvieną naują personažą. Man, neturinčiai psichologinio išsilavinimo, šifruoti pasakos metaforas sekėsi sunkiai. Ką reiškė visą namą mano istorijoje užliejusi žydra spalva? Arba didelis žibantis žiedas ant burtininko piršto? Po kurio laiko pažvelgusi į savo rubuilį vaikiščią, vardu Spinduliukas, pastebėjau sijoną ir aukštakulnius...

Sužinojusi, kad namai – tai stereotipinio mąstymo simbolis, visai sutrikau, nes savo pasaką buvau pavadinusi „Spinduliuko sugrįžimas namo“. Laimei, Viktorija patikino, kad suklysti interpretuojant neįmanoma, mat mūsų kuriamoje pasakoje niekaip negali atsirasti tai, kas mums nebūdinga. Ilgiau panagrinėjus viskas tikrai paaiškės. Tikiuosi. Na, bent jau – dabar vėl tikiu stebuklais.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis