Moteris bosė - gerbti ar užjausti?

Gamtos anomalija, neturinti jokio moteriškumo ir asmeninio gyvenimo, ar konkurencijos ir krizių išvargintos visuomenės gelbėjimosi ratas? Ką iš tikrųjų reiškia būti moterimi bose?

Tik lanksčios tarpinės

Kažin ar vis dažniau pasigirstančios kalbos apie artėjančią matriarchalinę epochą nėra tuščios viltys, padiktuotos silpnosios lyties noro pasiguosti... Pažiūrėkime statistiką. Pasaulyje tarp didžiausių pasaulio bendrovių vadovų moterys sudaro tik 3 proc., o tarp valstybės vadovų – vos 2 proc. Tiesa, pasiekusiosios aukščiausias pozicijas yra, galima sakyti, be konkurencijos – JAV didžiąsias bendroves valdančių moterų pajamos yra net 43 proc. didesnės nei vadovų vyrų. Kad dailiosios lyties atstovėms yra už ką mokėti, rodo Merilando universiteto specialistų atlikta analizė. Ištyrus 15 tūkstančių įmonių veiklą 1992–2006 m., paaiškėjo, kad geresnių rezultatų pasiekė tos (ypač inovacijų srities), kurioms vadovavo moterys. Atsakymą, kodėl taip nutiko, jums padiktuos kone kiekviena karjeros siekiančioji – kad taptų vadove, dailiosios lyties atstovė turi būti visą galva aukštesnė už į tą pačią poziciją pretenduojantį vyrą.

„Rinkodaros konsultanto amerikiečio profesoriaus Kennetho D. Mackenzie'io 2011 m. atlikta studija rodo, kad moterys ir vyrai paaukštinami už skirtingus dalykus: jie – už potencialą, jos – už rezultatus. Taigi moteris turi labai pasistengti, kad būtų pastebėta, – sako Ieva Vozbutaitė-Beliauskė, reklamos agentūros „Idea Group“ vadovė Lietuvoje. – Reikia pripažinti, kad šiuo požiūriu padėtis Lietuvoje nėra tokia bloga kaip JAV. Čia moterų vadovių kur kas mažiau, o atlyginimai sudaro vos 77 proc. vyrų algų. Studijuodama Amerikoje gyvenau vienoje šeimoje, kurios galva manęs vis nuoširdžiai paklausdavo, kam man tas universitetas. Stereotipas, kad pinigus turi uždirbti vyrai, o moterys – rūpintis šeima, ten vis dar gajus.“

Išties pasidžiaugti turime kuo – Lietuvoje skirtumas tarp vyrų ir moterų algų yra vienas mažiausių Europoje – tik 12 proc. Konsultacijų įmonės „Hay Group“ duomenimis, per ketverius metus (nuo 2007 iki 2011 m.) mūsų šalyje vadovių moterų padaugėjo kone dvigubai: nuo 12 iki 21 proc. Tiesa, dauguma jų, kaip ir visame pasaulyje, įstrigusios vidurinėje grandyje. Kas trukdo pasiekti finišą? Juk startuoja moterys geriau nei vyrai: visame pasaulyje į universitetus stoja daugiau dailiosios lyties atstovių, o Lietuvoje atotrūkis – vienas didžiausių: aukštąjį išsilavinimą turi 65 proc. moterų ir 35 proc. – vyrų. Iš dalies tam įtakos turi stereotipas, kad naujus kelius pramušti geriausiai geba jie, o štai jos dėl savo ypatingo lankstumo ir gebėjimo prisitaikyti yra tinkamesnės guminės tarpinės tarp dviejų „metalo konstrukcijų“ – griežto boso ir pavaldinių vaidmeniui.

Kita vertus, I. Vozbutaitės-Beliauskės nuomone, yra ir vidinių dalykų, stabdančių moterų ėjimą į priekį. „Moterys pernelyg kuklinasi, – sako pašnekovė. – Jos pasitraukia iš konkurencinės aplinkos, net jei niekas neprašo. Pastebėta, kad skirtingai vertinami ir laimėjimai. Ko nors pasiekę vyrai sako, kad jie tai padarė patys, o moterys linkusios sėkmės priežastimi įvardyti aplinkybes: pasisekė, turėjau gerą vadovą, tai – komandos nuopelnas ir pan. Jos nemoka savęs pristatyti, tikisi, kad bus įvertintos už pastangas – esą jei kantriai ir gerai dirbsiu, mane ankščiau ar vėliau pastebės.

Deja, ne visada taip nutinka – kai kurių didelių konkurencingų įmonių darbuotojai save reklamuoja ne mažiau laiko, nei dirba. Jei siūlomas paaukštinimas, laukia geros perspektyvos kur nors užsienyje, vyras sutiks nedvejodamas, o moteris ims svarstyti, ar tai nepakenks asmeniniam gyvenimui, kaip bus su šeima, nors net pastovaus draugo neturi. Dauguma ištekėjusių, vaikų susilaukusių dailiosios lyties atstovių nemoka atsakomybe pasidalyti su partneriu, nenori paleisti namų vadžių, uzurpuoja tris, o kartais – ir visus keturis kampus, ir dar teisinasi, kad tai trukdo daryti karjerą. Nereikia persistengti ir prisiimti supermoters vaidmens, tuomet ir karjerą daryti bus lengviau.“ Tiesa, Ieva prasitaria, kad šiuolaikinės merginos yra kitokios ir pasitikėjimo savimi joms tikrai netrūksta.

Krizės valdytojos

Gal vadovėms ir stinga drąsos skinti naujus kelius, bet jos yra nepakeičiamos, kai įmonei kyla išlikimo pavojus. Vienas ryškiausių pavyzdžių – Tarptautinio valiutos fondo (TVF) vadovė Christine Lagarde. Verslo žurnalo „Forbes“ sudarytame 2012 m. įtakingiausių moterų sąraše ji užima 9 vietą. Kai dėl Graikijos skolų TVF kilo pavojus, vadovė paliko patalpą, kurioje virė tuščios diskusijos, ir ėmėsi konkrečių darbų – skambino į Vašingtoną, Tokiją ir ieškojo išeičių. Padėtį pavyko stabilizuoti. Ką jau kalbėti apie įtakingiausia pasaulio moterimi laikomą Vokietijos kanclerę Angelą Merkel... Kartais atrodo, kad ant jos moteriškų pečių laikosi visos euro zonos likimas. Beje, būtent ji yra sakiusi: „Tai, kad esu moteris, yra didesnė problema nei tai, kad esu kilusi iš Rytų.“

„Tyrimai vienareikšmiškai rodo, kad per pastarąją krizę moterys vadovės kur kas geriau susitvarkė, nekėlė panikos, jų vadovaujamos įmonės išplaukė patyrusios minimalių nuostolių. Ypač jų vadovavimas praverčia, kai krizė užsitęsia ilgiau, reikia kantrybės, nuoseklumo. Nenuostabu, kad pas mus net kelių tarptautinių įmonių vairai krizės metais buvo patikėti moterims – toks buvo savininkų sprendimas“, – sako I. Vozbutaitė-Beliauskė. Tiesa, ji nelinkusi kategoriškai teigti, kad akcininkai sąmoningai rinkosi dailiosios lyties atstoves – tiesiog iš visų kandidatų jos labiausiai pasižymėjo tomis savybėmis, kurių tuo metu reikėjo.

Įdomu, kuo mes nusipelnėme tokios garbės – kabinti tą košę, kurią privirė vyrai? Atsakymų yra daug. Bioenergetikos specialistai beregint patikins, kad tai nulemta gamtos: vyras yra tarsi ąžuolas – lūžta kartą ir visiems laikams, o moteris panašesnė į karklą – šis, net nulinkęs iki žemės, geba atsitiesti. Juk ji – gyvybės teikėja ir saugotoja, natūralu, kad, kilus pavojui, kur kas geriau intuityviai sugeba pasirūpinti išlikimu. Bankrutuojantys vadovai vyrai žudosi, prasigeria ir degraduoja, o moterys kantriai, sukandusios dantis tempia savo naštą lyg skruzdėlytės šapus. Ir išties – per krizę ne tik perimti kelių didžiųjų įmonių vairai. Nemažai dailiosios lyties atstovių įsteigė namudinius verslus ir sukūrė darbo vietas sau, artimiesiems ir tik taip padėjo šeimoms išgyventi.

Moters gebėjimas susikurti verslą iš kasdienės veiklos – mezgimo, siuvimo, daržovių auginimo, vaikų priežiūros – unikalus. Kai kyla klausimas, kaip išmaitinti vaikus, motinoms nėra jokių žeminamų darbų. Mums, priešingai nei vyrams, tuomet nerūpi prestižas, šlovė, pripažinimas, mes į viską žiūrime pragmatiškiau. Jei reikės, vietoj nuostolingo garsių prekių ženklų butiko bus atidaryta dėvėtų drabužių parduotuvė ir dėl to visai nebus gėda. Be to, moterys visuomeniškesnės – jos nebijo atrodyti silpnos ir kreiptis pagalbos, labiau palaiko viena kitą, nes yra įpratusios ne konkuruoti, o kooperuotis.

Pasak Carol R. Frenier, knygos „Verslas ir moteriškumo principas“ (leidykla „Vaga“) autorės, ne veltui žodžio „ekonomika“ reikšmė rodo gebėjimą tvarkytis namuose (graikiškai „oikos“ reiškia „namas“, o „neimen“ – „tvarkyti“). Gebėdamos įmonėje tvarkytis kaip namuose ir sukurdamos darbe komfortišką aplinką, jos laimi, palyginti su autoritarinį valdymo stilių vertinančiais vyrais. „Moterys daro stebuklus ne keldamos baimę ir įtampą, o priversdamos žmones panorėti atlikti darbą“, – rašo C. R. Frenier.

Dar kalbama, kad moterys turi geresnę intuiciją – geba numatyti teisingus ėjimus, net ir negalėdamos jų pagrįsti argumentais. Joms būdingesnis periferinis mąstymas – pastebi net smulkiausias detales ir iš jų dėlioja visumą, o jie pirmiausia nusibrėžia tikslą ir tada galvoja, kokiomis priemonėmis jį pasiekti. Skamba žiauriai, bet darbuotojai vyrams vadovams taip pat tėra viena iš tokių priemonių. Moteris gali priimti į darbą žmogų tik todėl, kad mano jį esant talentingą ar jaučia ypatingą bendrystę, ir tik vėliau spręsti, kokias pareigas jam skirti.

Štai viena pažįstama personalo atrankos įmonės savininkė savo skaipo profilyje netgi užrašė tokį šūkį: „Pirmiau – kas, paskui – kur. Pasodink į valtį tinkamus žmones, o tada nuspręsk, kur plauksite.“ Ir dievaži jai pavyko rasti tokių puikių, kūrybingų darbuotojų, kad valtis čiuožia nesustodama, nors daugumai į tikslą orientuotų vadovų nuo tokios logikos šiaušiasi plaukai. Tiesa, net ir tuomet, kai valtis ima grimzti į dugną, išmesti už borto kartu plaukiantį žmogų moterims sunkiau nei vyrams – juk jos net ir nuostolius nešantį darbuotoją vertina ne kaip balastą, o kaip šeimos narį.

Isteriška boba 

Jei visa tai tiesa, visi turėtų tik ir svajoti apie darbą moters vadovaujamoje įmonėje. Deja. Vyrų vadovavimo stilių visuomenė, beje, ir dauguma dailiosios lyties atstovių, vis dar vertina kaip teisingesnį. Verslo administravimo profesorei Ellai L. J. Edmondson Bell Didžiojoje Britanijoje apklausus 2000 moterų, 63 proc. jų atsakė vadovais norinčios matyti stipriosios lyties atstovus. Norint išsilaikyti balne, jausmus geriau į šalį atidėti, o motiniškus instinktus pamiršti. Miuncheno technikos universiteto ekonomistų atliktas tyrimas rodo, kad linksmos ir malonios moterys turi mažiau galimybių pakilti karjeros laiptais. Siekiančiosios aukšto posto privalo būti dominuojančios, nesileisti į kompromisus, griežtai laikytis savo linijos, rečiau prašyti ir dažniau įsakinėti. Tik štai paradoksas – vos dailiosios lyties atstovė pradeda taip elgtis, išvadinama kale, o geriausiu atveju – kad pernelyg suvyriškėjo.

„Skaičiau apie vieną įdomų tyrimą: per jį respondentams buvo pateiktas vadovo savybių aprašymas ir teirautasi, ar žmonės norėtų pas tokį vadovą dirbti. Paaiškėjo, kad tomis pačiomis savybėmis pasižymintis vyras vertintas kaip patrauklus, nors ir griežtas vadovas, o moteris vadinta savanaude, egocentriška ir nepatrauklia, – pasakoja I. Vozbutaitė-Beliauskė. – Tai evoliucijos pasekmė – ilgainiui mes išsiugdėm toleranciją vyro agresijai. Jei vadovas apšaukia pavaldinį, tai vertinama normaliai – jis yra griežtas. Jei tai padaro moteris, ji apibūdinama kaip isteriška klimakso ar PMS kamuojama boba. Jei darbuotoją atleidžia stipriosios lyties atstovas, veikiausiai neturėjo kitos išeities ir sprendimas yra objektyvus. Jei tai padaro ji, ieškoma subjektyvių priežasčių – gal pavydėjo grožio ar norėjo į tą vietą įkišti savo draugę.“

Pašnekovė pripažįsta, kad vadovės moterys neretai turi vieną silpnybę – nori būti visų mylimos, o tai suteikia progą jomis manipuliuoti: „Su vadove pavaldiniai elgiasi kitaip nei su vadovu. Retas darbuotojas leidžia sau apsiverkti prieš vyrą, o moterims su tuo tenka susidurti nuolat – iš jų tikimasi daugiau supratingumo, rūpesčio, atjautos. Sunku atsispirti šiems lūkesčiams.“

Ar įmanoma pusiausvyra? Ieva įsitikinusi, kad besilaikančiosios vien moteriško vadovavimo stiliaus ilgai aukštame poste neišsilaiko. „Tai susiję ne su lytimi, o su profesionalumu, – pabrėžia ji. – Tarkim, aš neįsivaizduoju, kad šiandienės konkurencijos sąlygomis galėtų pakakti vien intuicijos. Turbūt keistai atrodytų vadovė, kuri, pristatydama verslo planą, sakytų: „Na, aš tiesiog taip jaučiu...“ Reikia susitaikyti su tuo, kad nebūsi visų mėgstama, teks išmokti priimti sprendimus (taip pat – ir labai nepopuliarius) ir prisiimti atsakomybę už juos. Svarbiausia – būti objektyviai. Pamatę, kad tavo sprendimai nėra diktuojami emocijų, simpatijų ar antipatijų, pavaldiniai ilgainiui pradės gerbti, ramiau reaguos į kritiką.“ Tą patį patvirtina ir konsultacijų įmonės „Hay Group“ atlikta pasaulinė lyderystės studija – pasirodo, geriausiai sekasi toms vadovėms, kurioms pavyksta suderinti vyrišką ir moterišką vadovavimo stilius.

Liūdnoka, bet, prakalbus apie moteriškus ginklus versle, nemažai vadovių Lietuvoje pirmiausia prabyla apie mirksėjimą akutėmis, gilesnę iškirptę ir gebėjimą apsimesti kvailele... „Profesionali vadovė neturėtų sau leisti naudotis tokiais „koziriais“, – įsitikinusi Ieva. – Kita vertus, reikia pripažinti, kad kartais tai išties padeda. Lietuvoje, deja, verslo kultūra kol kas yra žemoka, daugybei įmonių vis dar vadovauja konservatyvūs, seno sukirpimo vyrai, kuriuos labiau veikia gili iškirptė nei puikūs argumentai. Ir tarp vadovių yra tokių, kurias sunku tokiomis vadinti – šias pozicijas jos užima anaiptol ne todėl, kad turi tam tinkamų savybių, o todėl, kad yra turtingų vyrų žmonos, meilužės ar dukros. Bet ilgainiui tai keisis. Tarp dabartinio jaunimo stebiu visai kitokius – lygiavertiškumu grįstus santykius, kai seksizmui nėra vietos.“

O gal tiesiog žmogiška?

Kalbėti apie vyrišką ir moterišką vadovavimo stilių yra toks pat slidus reikalas, kaip ir apie kitus lytims tipiškus bruožus. Neišvengiamai kyla klausimas, kas tai lemia: fiziologija, hormonai, kultūriniai stereotipai? Ar išvis jie egzistuoja? Na, taip, moterys turi gimdą, bet ar tai joms trukdo stovėti prie įmonės vairo? O vyrai? Jie lengviau pasiduoda seksualiniams impulsams, tad ar gali objektyviai įvertinti gražių pavaldinių kompetenciją?

„Gal ir egzistuoja tam tikri biologiniai skirtumai, bet nemanau, kad jų įtaka yra labai reikšminga, – sako I. Vozbutaitė-Beliauskė. – Manau, jog skirstyti į vyriškus ir moteriškus bruožus yra sąlygiškas reikalas. Aptinku savyje nemažai vadinamųjų vyriškų bruožų, tačiau tikrai nesijaučiu esanti mažiau moteris. Visi esame sudaryti iš in ir jang pradų. Manau, ir vyrai gali būti rūpestingi, globėjiški, gebėti organizuoti komandinį darbą ar pasiduoti emocijoms, jausmams. Iš tikrųjų tai nėra moteriška – tai tiesiog žmogiška. Kai pranešusi vadovui, jog laukiuosi, mąsčiau, kaip dar susitarti, kad paliktų man tarnybinį automobilį, bosas netikėtai pasiūlė kitą – su didesne bagažine. Kai, praėjus trims mėnesiams po gimdymo, ėmiau svarstyti apie grįžimą į darbą, jis neklausė manęs, ar įstengsiu susidoroti, turėdama tokį mažą vaiką. Priėmė, negana to, pasiūlė vadovaujamas pareigas. Manau, šiuos sprendimus lėmė ne lytiškumas, o asmeninė patirtis – jis pats yra 3 vaikų tėvas.“

Tiesą sakant, vyrams suderinti abu vadovavimo stilius netgi sunkiau – dažna moteris, išgirdusi, kad vadovauja vyriškai, tai supras kaip komplimentą, bet jei stipriosios lyties atstovui pasakysime, kad vadovauja moteriškai, tai dažnas supras kaip įžeidimą.

„Vaikystėje pešiausi su broliu, žaidžiau su juo karą, tačiau mielai žaidžiau ir namus. Šiuo požiūriu moterys yra laimingesnės: nuo vaikystės gali išbandyti daugiau veiklų – tiek tradiciškai vyriškų, tiek moteriškų, o štai su lėlėmis žaidžiantys berniukai vertinami gana kritiškai, – sako Ieva. – Esu tikra, kad pažaisti namus jiems būtų visai įdomu. Gal todėl jie mielai įsileidžia dailiosios lyties atstoves į veiklą – iš smalsumo, ką nauja tai duos.“ Kad tai gali būti tiesa, patvirtina ir tyrimai – „Eurobarometro“ duomenimis, abiejų lyčių atstovai pripažįsta, kad joms lipti karjeros laiptais trukdo daugybė stereotipų, tačiau jie labiau nei dailiosios lyties atstovės tiki, kad su tuo reikia kovoti.

Tai, kad moterų vadovių daugėja, lemia ir naujos socialinės tendencijos – kritiškesnis požiūris į besaikį vartojimą, gilesnių vertybių, ramybės ir harmonijos paieškos. Gali būti, kad vyrų diktuojama konkurencija išties leidžia pagaminti daugiau produktų, bet tai nepadaro žmonių laimingesnių. Ilgai verslo pasaulis buvo panašus į eketę, kai išgyventi galėjai tik lipdamas per kitų galvas ir juos skandindamas. Rašytoja C. R. Frenier, pati patyrusi skaudžią savo verslo griūtį ir parašiusi knygą apie moteriškus vadovavimo principus, regi kitokią viziją – pasak jos, kaip prekybos centre gebame natūraliai, spontaniškai ir daug negalvodami prilaikyti duris žmonėms, einantiems iš paskos su sunkiais krepšiais, galbūt taip pat natūraliai galėtume sunkesnę akimirką padėti vieni kitiems ir versle? Kažin ar labai suprastėtų rezultatai, jei visi galėtume dirbti nejausdami tokios baimės, nerimo, priešiškumo, kokį juntame dabar. Ir ne taip svarbu, ar vadinsime tokį požiūrį moterišku, ar tiesiog žmogišku.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis