Ir, priešingai – kokie gi tokios santuokos privalumai? Apie tai savo nuomonę išsako Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno klinikų psichologė Greta Glizikienė ir Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų urologas, seksualinės medicinos gydytojas dr. Robertas Adomaitis.
Kodėl daugėja mišrių santuokų?
Greta Glizikienė: Pasaulis tampa mažesnis, lengviau pasiekiami atokiausi žemės kampeliai. Žmonės migruoja: mokosi, dirba, keliauja, tai suveda į naujas pažintis, bendravimus, potyrius bei vieną gražiausių jausmų – meilę.
Užsieniečiai yra drąsesni, šiltesni, geriau supranta moteris, yra kantrūs. Jos džiaugiasi rodomu dėmesiu, vyro švelnumu, supratingumu, atjauta (kai būna sunku, jie moka užjausti), todėl išteka negalvodamos apie pasekmes.
O mūsų vyrai yra kuklesni (jie kur kas rečiau veda užsienietę), jiems reikia daugiau laiko, kad galėtų išreikšti savo jausmus patikusiai moteriai.
Jūs esate už mišrias santuokas, ar prieš?
G.G: Aš esu daugiau prieš mišrias santuokas, tačiau vienas kitatautis nėra tolygus kitam. Pavyzdžiui, skandinavų šalys, Rusija yra labiau civilizuotos, panašesnė kultūros, todėl lietuvės santuoka su norvegu, švedu ar rusu gali būti ir pakankamai sėkminga.
Kita situacija – santuoka su juodaodžiais ar musulmonų tikėjimo vaikinais. Jie – labai kantrūs, seksualūs, mokantys moterims suteikti malonumą. Tačiau su juodaodžiu pagyvenus santuokoje dešimtį metų, vėlgi „išlenda“ jų prigimtinis valdingumas ir moters vergės poreikis. Aišku, su tokia padėtimi susitaiko reta mūsiškė moteris. Labai dažni dėl skirtingų tikėjimo kyla nesutarimai.
Užsieniečiai yra drąsesni, šiltesni, geriau supranta moteris, yra kantrūs. Jos džiaugiasi rodomu dėmesiu, vyro švelnumu, supratingumu, atjauta (kai būna sunku, jie moka užjausti), todėl išteka negalvodamos apie pasekmes.G. Glizikienė
Kaip tai reikėtų protingai spręsti?
Robertas Adomaitis: Seksualinė funkcija – tai viena iš sričių, kurią bene labiausiai veikia nerašytinės visuomenės nuostatos. Kai šeimą kuria skirtingų kultūrų, tradicijų, išsilavinimo žmonės, nesvarbu, kad myli vienas kitą (jaučia aistrą?), turi mąstyti, kaip jie sutars ir gyvens kartu, augins vaikus. Lytinis gyvenimas vyksta atsižvelgiant į išsiugdytas moralines bei kultūrines nuostatas, nes partneriai dažnai skirtingai supranta, kas yra normalu, kas priimtina lytiniame gyvenime. Nebūtina problemų ieškoti tik mišriose šeimose. Dažnai dviejų vienos tautybės asmenų šeimose yra skirtingas požiūris į lytinę funkciją. Skirtingai suprantama, ką privalo daryti moteris ar vyras ir pan.
Musulmonai savo sūnus nuo mažens augina kariais, o mergaitė auklėjama taip, kad ji gyvenime turi aukotis, būti nuolanki savo vyrui, negali jam prieštarauti, reikšti savo nuomonės ir pan. Mergina, auklėta kito tikėjimo, visada brangina savo vaikus ir neleis jiems aukotis ar žūti dėl religinio tikėjimo.
Jai širdis stingsta, kai kovoja už savo vaikus ir supranta, kad nieko negali pakeisti; beviltiška situacija dažniausiai baigiasi skausmingai – vaikai prarandami.
Tačiau visuomet bet koks reiškinys turi tiek neigiamų, tiek teigiamų pusių. Tarkim, mokslininkai jau seniai yra įrodę - kai tėvai yra skirtingų tautybių, gimsta stipresni ir gabesni vaikai.
G.G: Taip. Žiūrint į mišrią santuoką iš genetinės pusės, tai yra gerai, nes tokiais atvejais gimsta gabūs vaikai. Matyt, tai suprato norvegai, kurie vis dažniau į žmonas renkasi azijietes. O, tarkim, Danijoje beveik nėra mišrių santuokų. Deja, šalyje daugėja apsigimimų – gimsta vaikų, turinčių Dauno sindromą. Priežastis – genetinė anomalija. Jeigu anksčiau tai pasitaikydavo gimdžiusioms vyresnėms nei 40 metų amžiaus moterims, tai dabar – ir jaunoms.
R.A: Darniose mišriose šeimose auga laimingi vaikai. Jau vaikystėje jie pradeda iš abiejų tėvų kaupti didesnę ir įdomesnę gyvenimo patirtį: su jais bendraujama keliomis kalbomis; rodomas geras prisitaikymo prie bendro gyvenimo pavyzdys, patiriama skirtinga viena kitą papildanti kultūra, papročiai ir pan.
Kas, Jūsų nuomone, yra svarbiausia mišrioje santuokoje, kad abu partneriai jaustųsi laimingi?
G.G: Svarbu, kad laimės pojūtis išliktų ne metus, ne dvejus, o visą bendrą santuokinį gyvenimą. Abiejų partnerių (neatsižvelgiant į tautybės ar rasės skirtumą), norinčių kurti šeimą, visų pirma, turėtų būti panaši vertybių skalė, panašus požiūris į gyvenimą, vaikų auklėjimą, lytinius santykius ir kt.
Svarbiausia šeimoje – pagarba, pasitikėjimas vienas kitu, kalbėjimas ir aiškinimasis situacijų, kurios sukėlė nesusipratimus, prisiderinimas vieno prie kito, tolerancija, kuri nurimus pirmajai meilės aistrai, turėtų išlikti šeimos kertiniu pamatu.
Kas yra meilė? Mokslininkai išanalizavo, kad – ne susižavėjimas ar aistra. Meilė atsiranda apie 35-uosius gyvenimo metus ir tik pagyvenę drauge po didelių gyvenimo išbandymų sutuoktiniai gali apie tai kalbėti.
R.A: Svarbiausia nekurti santuokos „ant karštųjų“, kai esate apimti jausmų euforijos. Reikia abiem subręsti, susivokti ir ramiai pasiruošti santuokai. Bet kurioje santuokoje reikėtų galvoti apie save ir vienas apie kitą. Ir, aišku, turėti vaikų, nes be jų santuokos egzistavimas yra labai sudėtingas. Tuomet neliks baimių, abejonių, ir santuoka bus sėkminga.
Iš asmeninės patirties
Vokietijoje dirbantis verslininkas Artūras*
"Turėti lytinius santykius su kitataute visada intriguojantis nuotykis. Kita vertus, kurti šeimą su Vakarų pasaulio moterimi – gana rizikingas iššūkis. Kodėl? Kliūva kultūrų, bendravimo skirtumai, humoro nesupratimas (pavyzdžiui, ar norvegė supras, kas yra „čeburaška“?!), papročiai ir pan. Teko draugauti su vokiete, tačiau ilgainiui pajutau, kad skiriasi mūsų požiūris į eilinius kasdienius dalykus. Nors, manau, svarbiausia yra ne žmogaus tautybė. Svarbu suprasti, koks žmogus yra šalia tavęs, koks jo charakteris, būdo privalumai, ar tu šalia jautiesi gerai.
Tuo atveju, kai šeima yra religinga, manau „pirmuoju smuiku“ groja religiniai dalykai. Pavyzdžiui, musulmonas dažniausiai šeimoje yra lyderis, todėl kalbant apie mišrias šeimas, kuriose vyras yra musulmonas, šalia jo savarankiška moteris ilgai neištvers."
Virginija, draugavusi su užsieniečiu*
"Lietuvoje yra sudėtinga sutikti padorų atsakingą, materialiai apsirūpinusį vyrą, kuris norėtų sukurti šeimą. Todėl nenuostabu, kad mes, leituvės, neretai dairomės partnerio ir užsienyje. Deja, draugaujant su vokiečiu, suomiu ar britu iškyla kitų problemų: jie nori vadovauti, ne visada išgirsta mūsų nuomonę, be to, kalbos barjeras trukdo suprasti vienas kitą, iškyla ir apgaulės pavojus.
Kartais užsienietis skuba vesti, ypač jei moteris čia, Lietuvoje, yra finansiškai apsirūpinusi, turi gerą butą, darbą ir pan. Kyla klausimas: kodėl? Nebūkite naivios - tikrai ne dėl didelės meilės jums. Neretai tai būna palikti moterų, išsiskyrę vyrai, todėl lieka „pliki basi“, nes daugelyje Europos šalių išsiskyrusi moteris gauna visa materialųjį turtą. Tad paklauskite savęs: ar jums reikalingas toks vyras?"
* vardai pakeisti
P.S. Redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su straipsnyje kalbintų pašnekovų nuomone.
