Mane mušė, arba kodėl aš nepasirašiau peticijos prieš smurtą

 (14)
Ar paversdami daugiau nei pusę Lietuvos tėvų nusikaltėliais, tikrai sustabdysime smurto bangą?
© Shutterstock

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Tragiška patėvio nužudyto keturmečio Mato istorija išjudino visuomenę. Apie patirtą smurtą prabilo žvaigždės (o juk anksčiau niekaip negalėjai iš jų ko nors panašaus išpešti!), pasipylė straipsniai, televizijos ir radijo laidos, palaikymo akcijos, kvietimai pasirašyti peticijas, šiurpi statistika apie tai, kad esame kone labiausiai smurtaujantys tėvai Europoje... O man kažkodėl šita visuotinė isterija nepatinka. Gal todėl, kad nervina kraštutinumai – iki tol net ir matydami talžomą vaiką, visi tylėjo kaip vandens į burną prisisėmę. Dabar gi staiga tapo tokie pilietiški, kad net pakeltas balso tonas jau vertinamas kaip smurtas, o išgirdę už sienos be perstojo verkiantį kūdikį jau skambina policijai. Jei atvirai, nesu tikra, ar šitie gera linkintys kaimynai labiau rūpinasi vaiko gerove, ar tiesiog nori pailsėti.

Visi, kas turi vaikų, žino, kad kūdikiai verkia. Ir absoliuti dauguma jų verkia anaiptol ne todėl, kad tėvai prieš juos smurtauja. Pirmoji mano dukra buvo iš tų klykiančiųjų. Medikai tai vadina pilvo diegliais ir, deja, iki šiol negali nei paaiškinti, kodėl jie taip kankina kūdikius iki trijų mėnesių, nei patarti, kaip su tuo susidoroti. Kartais mano mažylė klykdavo nesustodama 6-8 valandas. Nepadėjo niekas – nei krūtis, nei lopšinės, nei specialūs vaistukai bei arbatėlės nuo dieglių. Išbandėme kone visas vertikalias ir horizontalias dukros nešiojimo pozas – viskas bergždžiai. Vienintelis būdas priversti ją bent keliolikai minučių užsnūsti buvo... užkratymas. Žinau, kad šį metodą naudojo ne vienas iš tėvelių, tik vadino jį švelniau – supimu. Aš būsiu atvira – tie ritmiški, greiti judesiai, kuriais buvo judinamas vežimėlis, supimą nelabai priminė. Ir jei dabar smurtu vadiname sekundes trunkantį vaiko papurtymą, sugriebus už rankos, tai prisipažįstu, kad aš panašius judesius su vežimėliu darydavau apie 10-15 minučių. Tie trys mėnesiai prilygo amžinybei. Tikrai būdavo akimirkų, kai man norėdavosi kūdikį trinktelėti į sieną. Aišku, niekada to nepadariau, bet tais laikais su kitomis mamytėmis drįsdavome atviriau pasikalbėti apie savo jausmus, ir bent pusė jų man yra prisipažinusios tą patį. Prisimenu, kokiais smerkiančiais žvilgsniais mane tuomet varstė kaimynai, ir tie jų tariamos užuojautos kupini klausimai: „Ar jums viskas gerai? Jūsų vaikas taip klykia...“ anaiptol manęs neguodė, priešingai – dar labiau didino bejėgystės ir kaltės jausmą. Neįsivaizduoju, kuo būtų pasibaigę, jei jie dar būtų ir paslaugiai iškvietę policiją ar socialinius darbuotojus.

Kitas nevilties periodas mane ištiko, kai dukrai sukako pusantrų metų. Tuomet ji atrado puikų manipuliavimo būdą – vos tik ko užsigeisdavo ar kas nors nepatikdavo, krisdavo ant grindų, imdavo spardytis ir isteriškai klykti. Ypač mėgo tai daryti viešose vietose. Neslėpsiu – esu ją ir apšaukusi, ir stipriai truktelėjusi už rankos, ir papurčiusi, ir pliaukštelėjusi per užpakalį, o namie netgi šmaukštelėjusi diržu. Padėdavo trumpam. Tuo tarpu visos kitos priemonės – atsitraukimas, ignoravimas, bandymai tartis – nepadėdavo visai. Laimei, ir šie isterijos priepuoliai, sukakus trejiems metams, liovėsi. Vėliau neprisimenu, kad būčiau ją mušusi. Taip pat neprisimenu, ar mušiau savo antrąjį vaiką. Neseniai, kartu bežiūrint vienos žvaigždės išpažintį per televizorių, dabar jau 16-mečio sūnaus paklausiau atvirai: „Klausyk, ar aš tave mušiau?“ Jis atsakė: „Neprisimenu“. Tai nereiškia, kad jo nemušiau. Jis tiesiog neprisimena. Nes galbūt, jei tai ir nutiko, tai nebuvo labai traumuojanti patirtis.

Aš tikrai žinau, kad tėvai mane mušė. Bet pasakysiu atvirai – kažkodėl tų atvejų irgi neprisimenu. Ir tikrai ne todėl, kad mano atmintis sąmoningai ištrynė traumuojančią patirtį. Pamiršau tai veikiausiai todėl, kad tų pliaukštelėjimų ranka ar diržu nelaikiau reikšmingais, ir jie nepaliko manyje jokių nuosėdų. Prisimenu tik vieną atvejį, bet ir tas kažkodėl man atrodo labiau juokingas, nei skausmingas – kai įsiutęs dėl mano rizikingų išdaigų lentpjūvėje tėtis mane vijosi su diržu ir vis negalėjo pataikyti. O štai mano brolis vaikystės mušimus prisimena kur kas geriau ir iki šiol už juos negali tėvams atleisti. Niekada nedrįsčiau jam pasakyti: „Neprisigalvok niekų, viskas buvo gerai, o mūsų vaikystė laiminga“. Viskas, ką mes jautėme, yra tikra. Tiesiog jautresnis vaikas net ir barimą prisimins su ašaromis, o kitam ir diržas – kaip nuo žąsies vanduo. Aš tikrai nenoriu pasakyti, kad tos ekrane ir žurnaluose verkiančios žvaigždės apsimetinėja. Tikiu, kad joms tai buvo skausminga, ir kad ta patirtis jas traumavo. Gerbiu už drąsą atvirai apie tai kalbėti ir keisti požiūrį į smurtą prieš vaikus. Tikiuosi, kad tos istorijos ne vienam tėvui ir mamai, auklėjantiems savo vaikus beržine koše, padės atsitokėti. Aš nemanau ir niekada nemaniau, kad fizinės bausmės – tinkamas būdas auklėti vaikus, bet taip pat nesutinku, kad kiekvienas pliaukštelėjimas per užpakalį yra nusikaltimas. Tiesa, viešai apie tai geriau nekalbėti, nes iškart būsi apkaltintas smurto propagavimu.

Vaikystėje turėjau tokią draugę, kurios mama niekada nėra pakėlusi prieš ją nei rankos, nei balso. Užtat ji mėgdavo dukrą bausti tyla. Būdavo ištisą savaitę vaikšto ledo karalienės veidu ir nekalba, o mano draugė spėlioja, kuo prasikalto, ir kaip šunytis bando prisigerinti. Būdavo graudu į ją žiūrėti. Kartą man prisipažino, kad svajoja išgirsti mamos barimą ar netgi sulaukti fizinės bausmės, kad pagaliau baigtųsi ta įtampa ir ateitų susitaikymas. Kai jai suėjo 18 metų, ji paliko tėvų namus, prisiekusi kojos ten nekelti, ir per 30 metų tikrai neįkėlė. Kaimynai ir giminės pamestą motiną guodžia: „Juk taip mylėjai, balso nė karto nepakėlei, puošei, kaip lėlę, o ji nedėkingoji, matai, ką daro...“ Ar įstatymas nuo tokių mamų apsaugos? Abejoju. Juk neskambinsi policijai ir nesakysi, kad mama su tavimi nekalba. Ir net jei ta šeima bus įtraukta į stebimųjų sąrašą, nežinia, ką stebės socialiniai darbuotojai – motinos veido išraišką?

Manau, kad būtina apie tai kalbėtis, bet reikėtų išmokti išgirsti ir kitokias nuomones bei patirtis, ne tik tas, kurios atitinka šiuo metu visuomenę apėmusią „nulinės tolerancijos“ bangą. Nepulkime į kraštutinumus, nesuplakime į vieną krūvą pliaukštelėjimo per užpakalį ir sadistinio, nuolatinio, pavojų sveikatai keliančio smurto, nes suplakdami visa tai, mes nuvertiname pastarąjį. „Jei iš tiesų Lietuvoje mušami du trečdaliai vaikų, tai gal viskas čia normalu?“ – išgirdęs tokią statistiką, mąsto už kiekvieną menkniekį vaiką lupantis sadistas. Įstatymų reikia, bet jie jau yra – Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 140 straipsnis numato atsakomybę už skausmo sukėlimą tiek vaikui, tiek suaugusiajam, tik reikėtų akyliau stebėti, kaip jo laikomasi. Papildomos pataisos nepadidins vaikų teisių apsaugos specialistų meilės vaikams. Teko su šiais biurokratais susidurti ir turiu konstatuoti, kad net ir nepriėmus pataisų, svarbiausias daugumos jų rūpestis – tvarkingi dokumentai, o ne laimingi vaikai. Atsakymą į kiekvieną klausimą dėl globojamo vaiko, tokia specialistė pradėdavo arba „įstatymas numato“, arba „įstatymas nenumato“, bet jokios konkrečios pagalbos per 10 metų iš jos nesulaukiau... Nepagerins tai ir vaikų bei tėvų tarpusavio santykių. Bijau, kad tai net gali sukelti papildomos įtampos ir padidinti tėvų bejėgiškumo jausmą. Nežinodami, kaip spręsti jiems kilusias auklėjimo problemas, suvaržyti įstatymų, akylai stebimi gera linkinčių kaimynų bei principingų socialinių darbuotojų, sunkius vaikus auginantys tėvai pasijus dar labiau įsprausti į kampą. O ką daro tokioje situacijoje atsidūręs kiekvienas gyvas sutvėrimas? Ginasi ir kanda. Manau, kur kas daugiau laimėtume paskelbę kokį nors Susitaikymo mėnesį, kviesdami per jį rasti laiko susėsti prie bendro stalo su savo tėvais ir vaikais išsikalbėti, atsiprašyti ir atleisti.

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Psichologija

„9 Žvaigždės“ – sužinokite visą tiesą apie save ir savo likimą! (5)

„9 žvaigždės“ – senovės kinų savęs pažinimo metodika. Ši unikali sistema sujungia numerologiją ir astrologiją. Astrologinė „9 žvaigždių“ metodika padeda sužinoti žmogaus stipriąsias ir silpnąsias puses, o taip pat suteikia sveikatos stiprinimo patarimų, rašo portalas bigbenas.com.

Mokslininkai pateikia vis įdomesnių pavyzdžių, kaip žodžiai veikia kūną

Žodžiai turi milžinišką įtaką mūsų mintims, savivertei ir netgi savijautai. Tad, jei bent dalį dėmesio, kurį skiriame savo išvaizdai, karjerai ar namų ruošai, skirtume savo žodynui, netrukus pasijustume gerokai laimingesni.

Kodėl vieni žmonės yra psichologiškai atsparesni už kitus?

Kodėl kai kurie žmonės yra atsparesni gyvenimo negandoms nei kiti?

9 psichologinės įdomybės, kurios jus nustebins (paskaitykite ir papasakokite draugams) (7)

„Psichologijos tikslas – parodyti tai, ką, regis, žinome geriausiai, visai kitu aspektu“, – kadaise rašė prancūzų filosofas Paulis Valéry. Tačiau dažnai spyriojamės: mums atrodo, kad save ir artimuosius pažįstame lyg nuluptus. O psichologai tuo metu nepailsdami ieško atsakymų, kaip suvokiame supantį pasaulį ir kas motyvuoja mūsų elgesį.

Savaitės horoskopas: galite pasiekti tai, ko geidžiate

Astrologinė prognozė savaitei, birželio 19-25 dienoms.

Tas baisus žodis iš raidės F (3)

Keista, kad dauguma lietuvių vyrų feminizmo nemėgsta ar net bijo. Jie net neįsivaizduoja, kaip palengvėtų mūsų visų gyvenimas, jei taptume feministais.

Agnė Grigaliūnienė: drąsiausias mano sprendimas – būti savimi ir mokytis būti iš tiesų atvira

Pokyčius ir įpročius nagrinėjančių specialistų teigimu, keičiant savo kasdienybę kritinę reikšmę turi pirmas žingsnis, kuriam pasiryžti neretai būna sunku.

Horoskopas: gerai prasidėjusi savaitė pateiks ir nemalonių staigmenų

Astrologinė prognozė savaitei, birželio 12-18 dienoms.

Kaip meluoja moterys pagal Zodiaką (2)

Melavimas – dažna konfliktų ir nesutarimų priežastis. Kiekvienas Zodiako ženklas pasižymi išskirtinėmis charakterio savybėmis, kurios turi įtakos gebėjimui meluoti.

Psichologė E. Masalskienė: judėti pirmyn padės 4 žingsnių planas

Turėti svajonių ir imtis jų įgyvendinimo – nėra tas pats. Ir nors yra populiarūs įvairūs mokymai tokiomis temomis kaip „kurkime savo svajones“ ar „mokykimės norėti“, turėtume pripažinti, kad tai nebus net pirmas žingsnelis, greičiau – tik atėjimas iki starto vietos.

Savaitės horoskopas: galimos permainos į gera

Astrologinė prognozė savaitei, birželio 5- 11 dienoms.

Astrologė Rima: tai – puikiausias laikas meilei!

Venera Jaučio zodiako ženklu keliaus nuo birželio 6 d. iki liepos 5 d.

Zodiako ženklai: kokias savybes perimame išsiskyrę su mylimu žmogumi (1)

Ką čia slėpti, visada skausminga išsiskirti su mylimu žmogumi. Bet įdomu tai, kad praėjus kiek laiko netikėtai aptinkame savyje to žmogaus savybes, su kuriuo išsiskyrėme.

Neatskleistų talentų horoskopas: sužinokite, kurioje srityje jums sektųsi labiausiai (4)

Ką jūsų zodiako ženklas sako apie jūsų slaptus talentus, darbo stilių ir kokia karjera jums tinkamiausia?

Ar meilei trukdo didelis partnerių amžiaus skirtumas? (6)

Naujojo Prancūzijos prezidento E. Macrono ir jo 24 metais vyresnės žmonos Brigitte meilė vėl įžiebė diskusijas apie tai, kas yra norma, o kas – patologija.