Lietuves šokiruojantis prancūziškas požiūris į auklėjimą: vaikas nėra pasaulio bamba!

Devynioms iš dešimties gimdančių prancūzių taikoma epidūrinė nejautra. Kūdikio žindymo dauguma prancūzių taip pat nesureikšmina. Kai kurie restoranai net neįsileidžia vaikų!

Kai kalbame apie prancūzišką auklėjimą, daugeliui akyse iškyla rafinuota guvernantė, kantriai mokanti etiketo, tarti gomurinį „r“ ar nosinį „n“ ir skaitanti ištraukas iš Victoro Hugo kūrybos. Dabartiniai prancūzai išties labiau mėgsta skaičiuoti nei skaityti, tačiau žodžiais ir stalo įrankiais vis dar žongliruoja puikiai. Kuo išskirtinė prancūzų auklėjimo ir ugdymo sistema?

Prancūzijoje gyvenantys lietuviai pažeria įvairių nuomonių apie čionykštį auklėjimą, mokymą, požiūrį į vaikus. Nuo atviro baisėjimosi: „Tik pamanykit, ten motinystės atostogos pačios trumpiausios visoje Europoje, o kai kurie restoranai į vidų mieliau įsileidžia šunis nei kūdikius!“ iki neslepiamo žavėjimosi: „Tie mažyliai jau nuo 3-ejų metų moka tobulai naudotis stalo įrankiais, skiria kamamberą nuo bri, niekada nepamiršta pasisveikinti ir iškenčia nepertraukę kalbančio suaugusiojo!“ Dėl vieno dalyko sutinka beveik visi – vaikas Prancūzijoje nėra pasaulio bamba, apie kurią sukasi visos šeimos gyvenimas. Kartu negalima teigti, kad atžalos poreikiai nustumiami į šalį kaip mažiau reikšmingi. Tiesiog tobulas aukso vidurys. Kaip (ir ar visada) prancūzams pavyksta jį pasiekti?

Su vaikais įeiti draudžiama
Kol JAV, Skandinavijoje ir kitose šalyse tėveliai srebia liberalaus auklėjimo privirtą košę ir aiškinasi, kaip nepaversti vaiko tironu, prancūzai tik gūžčioja pečiais – daugumai jų tokių problemų nekyla. Bene išsamiausiai auklėjimo skirtumus Prancūzijoje ir JAV apžvelgė Paryžiuje gyvenanti amerikietė žurnalistė Pamela Druckerman savo knygoje „Bringing Up Bébé“ („Bébé auginimas“). Pasak jos, dauguma prancūzių laikosi principo – vaikas neturi keisti tavo įprastos dienotvarkės. Prancūzės tikrai turi vienas trumpiausių motinystės atostogų visoje Europoje – oficialiai jos trunka tik 16 savaičių (gimus trečiam vaikui, – iki 26 savaičių) – ir gauna 100 proc. pašalpą. Vaiko priežiūros atostogos gali trukti iki 3-ejų metų, kas mėnesį už tai mokama beveik 1700 litų, tad kiekviena prancūzė turi nuspręsti pati – samdyti auklę ir grįžti į darbą ar likti namuose su vaiku. Ar verta pridurti, kad dauguma skuba grįžti į „normalų“ gyvenimą, jei tik leidžia pajamos? Beje, devynioms iš dešimties čia gimdančių moterų taikoma epidūrinė nejautra, kentėti ryžtasi nebent emigrantės, „šventosios motinystės“ idėjų apsėstos keistuolės arba tos, kurios laiku nespėjo atvykti į ligoninę. Kūdikio žindymo dauguma prancūzių taip pat nesureikšmina, reta kremtasi dėl to, kad neturi pakankamai pieno ir jos kūdikis priverstas misti mišinėliais. Neatrodo, kad dėl to labai nerimautų ir patys mažyliai – pasak P. Druckerman, jau būdami dviejų ar trijų mėnesių, jie išmiega nepabudę visą naktį ir, savaime suprantama, nuo pirmų dienų guli atskirai nuo tėvų. Prieraišiosios tėvystės šalininkai veikiausiai pasibaisėtų tokiu atsainiu požiūriu ir rastų šimtus argumentų, kodėl mamų ilgai auginti vaikai yra protingesni ir psichologiškai stabilesni, tačiau yra ir kitokių tyrimų. Štai prieš metus Londono universitetinio koledžo tyrėjai, išanalizavę apie 19 tūkst. vaikų, nustatė, kad mažyliui geriausia, jei mama grįžta į darbą, iki jam sueina vieni metai. Anot tyrimo vadovės dr. Annos McMunn, geriausiai psichologiškai vaikai jaučiasi, kai dirba abu tėvai.

Prancūzės mamos niekada nerizikuotų atrodyti juokingos it peraugusios Pepės Ilgakojinės laipiodamos su savo vaikais laipynėmis ar čiuožinėdamos nuo kalniukų. „Jos nesidera su vaikais, netoleruoja ožiavimosi ir isterijų, neleidžia vaikams užkandžiauti tarp pagrindinių dienos valgymų ir nešvaisto savaitgalių, kad patenkintų vaikų poreikius, t. y. neskuba savaitgaliais vežti jų į treniruotes ir vaikų gimtadienius. Kitaip tariant, prancūzės sugeba vaikus auginti taip, kad ši veikla būtų gana patogi joms pačioms“, – rašo P. Druckerman. „Sprendimus priimu aš“, – ramiai pareiškia jos savo atžaloms ir nemato reikalo atsiprašinėti ar teisintis, jei kam nors tie sprendimai nepatinka.

Nenuostabu, kad taip auginami vaikai yra kur kas savarankiškesni, ne tokie lepūs. Lietuvė motina, sužinojusi, kad darželio auklėtoja išvedė jos brangiausiąjį į lauką be šaliko ar pirštinių, neretai sukelia tikrą skandalą. Prancūziukai šiuo požiūriu gali atrodyti beveik apleisti. Pasak 4-erius metus Paryžiuje gyvenusios Ingos Bugytės, nesvarbu, sloguojantys ar kosčiojantys, jie eina į mokyklėles atlapais kaklais, visą dieną (ir pietų miegą) praleidžia čia su tais pačiais drabužiais, tais pačiais batais, o valgo neretai tik sumuštinius su arbata. „Vaikas šiek tiek karščiuoja, auklė turi laisvadienį, o jūs esate pakviesti į svečius? Ne bėda – nieko nenutiks, jei nueisite ten su sirguliuojančiu vaiku“, – sako lietuvė. Amerikietė P. Druckerman negali pamiršti, kaip, atvykusi pas gydytoją su savo iš skausmo dejuojančia 14-mete dukra sutraiškytu riešu, išgirdo mediko priekaištą: „Pažvelk į šį ketverių metų sužeistą berniuką – jis neverkia. Tai kodėl tu nesugebi pakentėti?“ Tai tikrai nereiškia, kad į vaikus prancūzams nusispjauti arba kad čia nesirūpinama jų saugumu. Net ir porai minučių (kol nusipirksi kioske laikraštį) palikęs automobilyje savo atžalą, grįžęs gali rasti pilietiško praeivio iškviestą policininką. Vaikai iki 12 metų turi būti suaugusiojo lydimi į mokyklą ir pasitinkami iš jos, net jei namai yra vos už 200 m. Viena lietuvė mama, leidusi 11 metų dukrai porą sykių grįžti pačiai, beregint sulaukė socialinės pedagogės skambučio. Tačiau niekas neįžvelgia jokių teisės pažeidimų, jei ant restorano durų kabo ženklas, draudžiantis ateiti čia su kūdikiu, ir jau tikrai sunku įsivaizduoti klasikinės muzikos koncerte ar kitame svarbiame renginyje tarp eilių ropojantį ar verkiantį kūdikį. Jei vaikas nesielgs kaip suaugusysis, jam tiesiog teks kiek palaukti, kol išmoks svarbiausias taisykles ir nekels kitiems žmonėms nepatogumų. Prancūzai nuo mažų dienų moka pasisveikinti, atsisveikinti, padėkoti, atsiprašyti ir kaskart, kreipiantis į suaugusįjį, pridurti kreipinį „pone (-ia)“. „Išsiauklėjimas – tai vizitinė kortelė visuomeniniame gyvenime, – sako 20 metų Marselyje gyvenanti 3 vaikų mama Jurga. – Jau per pirmąsias bendravimo minutes prancūzai supranta, kokiam sluoksniui pašnekovas priklauso, nes įvairių sluoksnių bendravimo reikalavimai skirtingi. Prancūzijoje gyvenu jau seniai, bet vis dar atrandu naujų, plika akimi nematomų taisyklių. Bendrosios kultūros dalykų čia nesiliaujama mokytis visą gyvenimą.“ Tiesa, kalbos apie trimečius mažylius, gebančius išsėdėti prie pietų stalo po 3–4 valandas ir naudotis visais stalo įrankiais, lietuvei kelia šypseną. Jurga sako, kad tokie atvejai yra veikiau išimtis nei taisyklė, nes tokio amžiaus vaikas dar negali to daryti net ir tokioje tobulo etiketo šalyje kaip Prancūzija.

Descartes'o karta
Prancūzams svarbiausia – žinios, puikus išsilavinimas. Dėl to jie pasirengę kautis už savo atžalas iki paskutinio kraujo lašo. Dažnas penkiametis, nors ir be šaliko, jau yra apėjęs ne vieną muziejų ar parodą ir moka argumentuotai pagrįsti savo nuomonę. Tėvai atiduos paskutinius marškinius, kad jų brangiausieji galėtų mokytis prestižinėje mokykloje. Kad požiūris į vaikų ugdymą Lietuvoje ir Prancūzijoje skiriasi, pabrėžia ir Prancūzijos ambasados Lietuvoje kalbos atašė Lucas Aubry: „Lietuviams rūpi sukurti vaikui saugią, komfortišką, globėjišką aplinką. Kitaip tariant, darželiai čia tarsi pratęsia šeimos funkcijas. Prancūzų ikimokyklinukai lanko ne darželius, o mokyklėles. Ir čia jie ne globojami, o ruošiami saugiai bei sėkmingai įsitraukti į mokyklos gyvenimą. Vaikai jau nuo mažens auginami pilietiškai, kaip turintys apie viską savo kritinę nuomonę, aiškią poziciją ir gebantys ją pagrįsti, tad mokymas argumentuoti yra vienas svarbiausių visos šalies ugdymo sistemos dalykų.“ Kitaip tariant, mūsų mažieji šoka, dainuoja, piešia, žaidžia, o prancūziukai diskutuoja. Jie mieliau analizuoja kitų kūrybą ir lengviau gali pasakyti, kada paveikslas nutapytas ir kokios srovės atstovas yra jo autorius, nei apibūdinti jausmus, kuriuos kūrinys kelia. „Prancūzai yra labai pragmatiška tauta, – sako Jurga. – Viskas jiems turi būti aiškiai, logiškai išdėstyta, tai – Descartes'o vaikai. Erdvės fantazijoms ir jausmams čia nelabai yra. Visų mokslų karalius – matematika. Jei mokykloje ji sekasi, esi išgelbėtas. Tas pat – ir aukštojoje. Literatūra, kalba ar menas Prancūzijoje gana nuvertinti. Žinoma, yra vaikų, kurie papildomai mokosi muzikos ar šokių, yra gabūs piešimui, bet reikia kovoti, kad liktų tam laiko. Pati esu gana meniškos prigimties, tad su nostalgija prisimenu, kaip vaikystėje lankiau J. Vienožinskio dailės mokyklą. Kaip norėčiau, kad mano vaikai galėtų mokytis čia tokioje ar panašioje į M. K. Čiurlionio menų mokyklą.“ Sunkiausiai į prancūzų mokyklos rėmus įsispraudžia dešimtmetė Jurgos dukra. „Ji – toks fejerverkas, tokios neribotos fantazijos... Prancūzų mokytojai prieš ją jaučiasi kiek sutrikę, vis bando atvesti į teisingą logikos kelią, bet jiems, manau, nepavyks, nes mergaitė – akivaizdžiai meniškos natūros: groja smuiku, piešia, rašo ir svajoja tapti rašytoja.“

Kad meninis vaikų ugdymas yra kiek silpnesnė visos sistemos grandis, pripažįsta ir L. Aubry. „Sistema stengiasi paruošti kuo daugiau aukšto lygio inžinierių, tad vis daugiau dėmesio skiriama tiksliesiems mokslams, – sako jis. – O juk dar prieš 20–30 metų mokytis literatūros ir kitų menų buvo prestižas. Deja, maždaug nuo 8-ojo dešimtmečio į švietimo sistemą pradėta žiūrėti pragmatiškiau, labiau imta siekti ne bendro išsilavinimo, o žinių, kad jos padėtų įsitvirtinti gyvenime, susirasti gerai mokamą darbą. Dabar Prancūzijoje tik 9 proc. vaikų renkasi humanitarinę pakraipą, ir šios srities diplomas yra ne itin vertinamas. Pastebėjau, kad Lietuvoje puikiai išvystytas neformalus ugdymas jau pačioje mokykloje, ką ir kalbėti apie tai, kad daugelis mokinių papildomai lanko dailės ar muzikos mokyklas. Prancūzijoje meniškos prigimties vaikas yra priverstas slopinti savo fantaziją ir vaizduotę, o polinkis į meną neretai laikomas ne pranašumu, bet trūkumu.“ Beje, pats L. Aubry meninio ugdymo reikšmės nenuvertina. Jis pats dirbo mokytoju – dėstė dailės, šokio, muzikos, kino ir meno istoriją klasėms, kuriose buvo sustiprintas meninis ugdymas. Ir nors mokinių turėjo nedaug, jie buvo patenkinti. „Tai darė labai teigiamą įtaką tiek jų kultūros pažinimui, tiek elgesiui, tiek mąstymui. Vaikai išlaisvėdavo, išmokdavo visiškai kitaip vertinti meną – ne tik analizuoti, bet ir jausti“, – tvirtina diplomatas. Vis dėlto jis siūlo atkreipti dėmesį į įdomų paradoksą – nors Prancūzijos mokyklose menas yra tarsi podukra, čia tikrai netrūksta garsių rašytojų, muzikų ir kitų sričių kūrėjų, yra daug aukštųjų ne tik klasikinio meno, bet ir dizaino, mados, gastronomijos mokyklų. Galbūt tai reiškia, kad tikras talentas prasiveržia ir neugdomas? O gal griežtesni rėmai kaip tik suteikia aiškesnę formą fantazijoms ir leidžia chaosą paversti išbaigtu meno kūriniu?

Kita silpnoji prancūzų švietimo grandis – užsienio kalbos. Šios šalies gyventojai išties garsėja pasaulyje kaip nemokantys (ar nenorintys) kalbėti kokia nors kita kalba, išskyrus gimtąją. Neseniai mano 12-metis sūnus kelias dienas gyveno prancūzų šeimoje. Paklaustas, kaip sekėsi susikalbėti, atsakė, kad, laimei, tėtis visai neprastai kalbėjo angliškai. „Beveik taip pat gerai kaip aš“, – patikslino vaikas. Labiausiai sūnų nustebino 17-metė prancūzo dukra – net išgirdusi paprasčiausią buitinį klausimą, prašydavo tėtį išversti. Šiuo klausimu lietuviai turi aiškią nuomonę – prancūzai jaučiasi tokie didingi ir svarbūs, kad kitomis kalbomis nekalba iš principo, tačiau L. Aubry šypsodamasis purto galvą ir tikina, kad tai – tik nelanksčios mokymo sistemos padarinys. „Reikia pripažinti, kad Lietuvoje jauni žmonės angliškai kalba kur kas geriau nei pas mus. Jūsų kalbų mokymo sistema aiškesnė, geresnė. Be to, nedidelių, geografinėse kryžkelėse esančių šalių gyventojai visada moka daugiau užsienio kalbų, – sako jis. – Anksčiau Prancūzijoje tai labiau vertinta, tik daugiau dėmesio buvo skiriama senosioms kalboms (graikų, lotynų). Be to, mokymas buvo akademiškesnis, paremtas skaitymu, rašymu, gramatika, bet ne kalbėjimu. Klasėse sėdėdavo iki 35 vaikų, savaitinės pamokos – vos 2, taigi kartais per savaitę užsienio kalba ištardavai vos 2, 3 žodžius.“ (Ar ne panašiai prieš 20 metų buvo ir pas mus?) Diplomatas pripažįsta, kad teigiami pokyčiai jau vyksta, tik gal ne taip greitai, kaip norėtųsi: „Švietimo tema Prancūzijoje labai jautri. Mažiausias nesklandumas gali sukelti visuomenės nepasitenkinimą ir nuversti nuo kėdės ne tik švietimo ministrą, bet ir visą vyriausybę. Todėl švietimo reformos vykdomos labai lėtai.“
 
Nelygi lygybė
Tai, kad ne kiekvienas gali įgyti išties gerą išsilavinimą, yra savotiškas prancūzų visuomenės skaudulys. „Vaiko likimą čia lemia jo įgytas išsilavinimas, o šį – tėvų socialinė padėtis, – sako Jurga. – Visi turi teisę lankyti valstybines mokyklas pagal gyvenamąją vietą, tačiau iš paskutiniųjų stengiasi įtaisyti atžalas į privačias, nes jose mokymo lygis kur kas aukštesnis. Netinkamai startavus, gerai finišuoti čia beveik neįmanoma.“ Kaipgi nutiko, kad šalyje, atnešusioje Europai lygybės ir demokratijos idėjas, dabar yra tokia padėtis? Paradoksalu, bet tokią nelygybę, anot L. Aubry, kaip tik ir pagimdė pernelyg uolus lygybės principų laikymasis. „8-ąjį dešimtmetį Prancūzijoje pradėjo masiškai daugėti imigrantų. Šalis laikėsi nuostatos, kad jie turi teisę į tokį pat gerą išsilavinimą, kaip ir vietiniai. Deja, kai kurių rajonų mokyklose 75 proc. vaikų klasėje sudarydavo imigrantai, – pasakoja diplomatas. – Dauguma jų prastai kalbėjo prancūziškai, neturėjo mokymosi įgūdžių, bet mokytojams teko taikytis prie daugumos. Dėl to labai suprastėjo bendras mokymosi lygis, kentėjo gabesni mokiniai. Taip pradėta steigti vis daugiau privačių, daugumai imigrantų finansiškai neįkandamų mokyklų, kad į jas galėtų susirinkti panašaus lygio vaikai, kad šie galėtų greičiau pasiekti norimų rezultatų.

Tiesa, yra ir gana stiprių valstybinių mokyklų, tačiau patekti į jas nelengva. Šiuo metu padėtis yra tokia, kad 95 proc. pasiturinčių prancūzų ir mokytojų vaikų lanko ne valstybines mokyklas. Švietimo ministrų atžalos taip pat niekada nelankė mokyklų pagal gyvenamąją vietą. Lietuva šiuo metu labai išgyvena dėl emigracijos, bet nenujaučia, kokių problemų dar turės dėl imigracijos.“ Nors mūsų mokytojai neretai skundžiasi dėl pagarbos trūkumo, tačiau mokinių ir mokytojų santykiai Lietuvoje, anot prancūzo, palyginti šilti, artimi ir pagarbūs, vyksta įvairūs renginiai, ant sienų kabinami mokinių darbeliai, baigusiųjų nuotraukos, o Prancūzijoje to nebėra. Dėl įtemptos atmosferos mokykloje išgyvena ir Marselyje gyvenanti Jurga. „Mano 12-metis sūnus nemėgsta mokyklos, nes yra labai jautrus, ir ta įtampa jam per sunki“, – prisipažįsta Lietuvė. Išties prancūzai vargu ar galėtų mokyklą vadinti antraisiais namais – čia ateinama tik įgyti žinių, o į mokytoją žiūrima kaip į paslaugos teikėją. Norėdami susigrąžinti pagarbą, pedagogai suka galvas, kaip kuo kūrybiškiau vesti pamokas. Tai visiems išeina į naudą. L. Aubry teigia, kad jauni mokytojai ir Lietuvoje elgiasi panašiai, o štai senoji karta vis dar mano, kad pagarbos nusipelno savaime – vien todėl, kad yra Mokytojai.

Beveik visi prancūzų abiturientai įstoja į aukštąsias – kiekvienas pilietis čia turi teisę į nemokamą aukštąjį išsilavinimą. Konkursai ar stojamieji egzaminai yra tik į kelis universitetus. Visi baigusieji bakalauro studijas paprastai susiranda darbą. Prieš 15–20 metų šalį kamavusią aukštąjį išsilavinimą turinčių bedarbių problemą prancūzai išsprendė paprastai – pradėjo diegti papildomos profesinės pakraipos studijas ir rengti aukštąjį mokslą baigusį žmogų realiam gyvenimui. „Sociologija, literatūra, ekonomika – tai pernelyg plačios specialybės. Ką veikti jas baigus? Santechnikas, baigęs profesinę mokyklą, įsidarbindavo lengviau“, – teigia L. Aubry. Norintieji gilinti žinias, dirbti mokslinį darbą, mokosi toliau, bet tai nereiškia, kad tokio specialisto šansai rasti darbą bus didesni – juk jo domėjimosi sritis vis siaurėja ir gilėja.

Pati didžiausia prancūzo svajonė ir aukščiausia pakopa yra neuniversitetinį išsilavinimą teikiančios didžiosios mokyklos (grandes écoles). Jos apima įvairias sritis – inžineriją, ekonomiką, politiką, prekybą ir pan. Atrankos į jas labai griežtos, bet čia paruošiami itin aukštos klasės specialistai, įmonių vadovai. Paprastai jau šių mokyklų studentus vilioja garsiausios šalies bendrovės.
Lietuvių šansus įstoti į Prancūzijos universitetus labai padidina mokymasis prancūzų mokykloje. Kai kuriose Lietuvos mokyklose taip pat jau kuriamos specialios prancūziškos klasės – jų mokiniai tam tikrus dalykus (geografiją, matematiką ar istoriją) mokosi prancūzų kalba. Ketinantieji stoti į šios šalies aukštąsias mokyklas turi išlaikyti tarptautinius prancūzų kalbos egzaminus DELF arba DALF. Lygis priklauso nuo to, į kokią mokyklą ketinama stoti.
Kuo kuri švietimo sistema yra geresnė, galima diskutuoti, o tai daryti prancūzai, kaip jau žinome, labai mėgsta ir moka. Bent jau šito meno iš jų galėtume pasimokyti ir mes.

Prancūzija Lietuvoje
Suderinti abi švietimo sistemas, perimti iš kiekvienos tai, kas geriausia, regis, neblogai sekasi Vilniaus prancūzų mokyklai. Nors vaikai čia mokomi pagal prancūzų švietimo sistemą, nemažai laiko skiriama ir meniniam ugdymui. Šios mokyklos valdančiosios tarybos viceprezidentės Vaidutės Stundžaitės-Bružienės penkiametė dukra Kotryna Emilija čia mokosi jau nuo 2,5 metų. Mokyklą jos mama pasirinko iš meilės prancūzų kultūrai, bet džiaugiasi viskuo – ir jaukia, saugia aplinka, ir disciplina, ir žinių lygiu. „Nuo 9 val. vaikai tvarkingai sėdi prie stalų ir mokosi, piešia, daro rankdarbius ir pan. Tai trunka iki 15 val. Paskui, jei nori, jie dar gali pabūti iki 18 val. Tuo metu šoka, piešia, žaidžia. Džiaugiuosi, kad mano dukra jau žino, kas yra disciplina, geba susikalbėti prancūziškai ir su didžiausiu džiaugsmu eina į mokyklėlę. Šios žinių lygį puikiai rodo gausūs laimėjimai įvairiuose konkursuose ir olimpiadose.“ Kai kurie tėvai į tai žiūri pragmatiškiau – šią mokyklą pasirinko ne tiek iš meilės Prancūzijai, kiek žinodami – ją baigusiems vaikams lengviau atsivers durys į prestižines aukštąsias mokyklas.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis