Kas čia šeimos galva?!

Šiuolaikinės poros, paklaustos, kas yra jų šeimos galva, dažniausiai atsako, kad abu arba niekas. Labai įdomu, kaip tokioms begalvėms arba dvigalvėms sąjungoms sekasi priimti sprendimus.

Anksčiau viskas buvo aišku: šeimos galva privalėjo būti vyras. Bent jau teoriškai. Jei tikėsime folkloru, tą galvą sukinėjo kaklas – gudri žmona, taigi reali valdžia priklausė jai. Vis dėlto yra ir kitokio folkloro. Pavyzdžiui, pasaka „Ką senelis padarys, viskas bus gerai“.


Joje pasakojama apie puskvaišį pagrindinį veikėją: pieningą karvę jis iškeitė į ožką, ožką – į katę ir taip be galo be krašto, kol namo parėjo su maišu supuvusių obuolių. Normali bobutė tokį vyrą iškart priplotų tuo maišu, bet ši tik šypsojosi ir kaip mantrą kartojo: „Ką senelis padarys, viskas bus gerai.“


Manykim, kad situacija atklydo iš gūdaus patriarchato laikų, deja, su panašiomis tenka susidurti ir dabar. Prisimenu, kaip kartą leidomės į žygį su keliais draugais. Žygio vadas akivaizdžiai nužygiavo ne ta kryptimi. Kadangi esu iš tų kontroliuojančių moterų, kurios nelinkusios niekuo pasitikėti aklai, buvau bene vienintelė, peržiūrėjusi maršrutą iš anksto. „Klausyk, – pašnibždėjau vado žmonai. – Ar nemanai, kad pasiklydome?“ O ji – visai kaip toje pasakoje – atsakė: „Net jei ir taip, tikrai nežeminsiu savo vyro autoriteto leisdama visiems suprasti, kad jis neteisus.“


Kadangi man jos vyro autoritetas rūpėjo kur kas mažiau nei pūslės ant kojų, sukėliau maištą laive, ir galiausiai pasukę kita kryptimi radome poilsiavietę, kurios ieškojome. Manote, vadas man padėkojo? Priešingai, visą likusį žygį ir jis, ir jo žmona užjaučiamai dirsčiojo į mano sutuoktinį – kad jam teko sunki dalia gyventi su tokia valdinga ir bjauria boba kaip aš.


Stiprus ir stipresnė


Kai kurių žmonių ambicijos jaustis šeimos galva suprantamos, bet ką daryti, jei toje galvoje, švelniai tariant, šiek tiek trūksta smegenų? Nutrintos kojos – vieni niekai, palyginti su tuo, ką daro kitos šeimos galvos. Vienas, žiūrėk, už visas bendras santaupas nusiperka naują motociklą, kitas namus paverčia prieglauda ir vieną po kito priima darbo netekusius arba žmonų išvytus draugus. Pastarojo žmona, paryčiais savo namų vonioje atsitrenkusi į ką tik iš dušo išlipusį nuogą nepažįstamą vyrą, neištvėrė.


„Galėjai pasitarti arba bent perspėti, kad pas mus bus svečių!“ – papriekaištavo ji. „Kaip tu tai įsivaizduoji? – paklausė jis truktelėdamas pečiais. – Skambina man naktį draugas, klausia, ar gali pernakvoti, o aš atsakau, kad turiu nubėgti pažadinti žmonos ir paklausti jos? Iškart pasklistų kalbos, kad sėdžiu po padu.“ Vyrui nėra nieko baisiau, nei būti po padu. Geriau jau po tiltu. „Reikia pripažinti, kad daugumos lietuvių šeimų tris, o neretai ir visus keturis namų kampus laiko moterys. O kad nenukentėtų vyrų savivertė, viešai kuria įspūdį, kad sprendimus priima jie. Žinodamos, kokia pažeidžiama yra vyro savimeilė, moterys linkusios pagudrauti, pavaidinti“, – sako psichologė, psichoterapeutė Genovaitė Petronienė.


Apsimetinėti kvailute, kad nenukentėtų vyro savivertė? Na, jau ne! Šiuolaikinės feministiškai nusiteikusios moterys geriau duos pirštą nukirsti, nei pataikaus tuščiagarbiui vyrui. „Gebėjimas prisitaikyti – stiprybės, o ne silpnumo ženklas, – atvėsina G. Petronienė. – Tai moka tik psichiškai stabilios asmenybės. Beje, reikia pripažinti, kad moterims tai sekasi geriau. Yra vienas geras anekdotas šia tema. Esą ideali šeima yra tada, kai moteris protingesnė už vyrą. Kai protingesnis vyras, viskas baigiasi vieniša motinyste. Susitikę du kvailiai sukuria asocialią šeimą, o dviem protingiems sulipdyti jos neišeina. Žinoma, tai tik juokai. Nors dalis tiesos yra, bet lygiavertė partnerystė irgi įmanoma. Toks modelis, kai abu tardamiesi priima sprendimus, dalijasi funkcijomis ir darbais, labai paplitęs išsivysčiusiose šalyse, taip vis dažniau bendrauja ir jaunos poros Lietuvoje.“


Gebėjimas prisitaikyti – stiprybės, o ne silpnumo ženklas. Tai moka tik psichiškai stabilios asmenybės.

Lengvai ši problema sprendžiama ir Rytuose. Čia vyro ir moters funkcijos aiškesnės, tad ir diskusijų, kuris viršesnis, nekyla. „Vyras šeimai atstovauja viešumoje, jis taip pat uždirba pinigus, o namie valdžia priklauso moterims, – sako psichologė. – Mūsų šeimose daugiau painiavos, nes funkcijos susipynusios. Moterys prisiima pernelyg daug atsakomybės ir namie, ir už jų ribų, o paskui pyksta, kad viskas guli ant jų pečių.“


Kai kurios šeimos vadovaujasi principu, kad valdžia ir paskutinio žodžio teisė priklauso tam, kuris daugiau uždirba. Psichologė mano, kad tai neteisingas požiūris. „Jei vyras yra pagrindinis duonpelnys, moteris dažnai taikosi prie jo, nes bijo likti be pragyvenimo šaltinio. Vis dėlto sėkmingiau tvarkosi tos šeimos, kurių biudžetas yra moters rankose, ir nesvarbu, kuris uždirba daugiau, – teigia G. Petronienė. – Moterys paprastai geriau išmano, kaip ir kur tuos pinigus išleisti, geriau žino produktų, paslaugų kainas, vaikų poreikius ir pan. Surinkti informaciją, ją išanalizuoti – didelis darbas.“ Aišku, jei pirkiniais, mokesčiais ir kita buhalterija rūpinasi vyras, tada svarbesnis turėtų būti jo žodis. Tiesa, yra vienas „bet“. Šeimos biudžetą tvarkantys vyrai paprastai yra šykštesni, labiau linkę taupyti vaikų sąskaita, tad jei jie ir uždirba, ir pinigus skirsto, šeimai gali būti striuka.


Panašu, kad protingo valdymo principai nepriklauso nei nuo lyties, nei nuo uždirbamų pinigų. Kiekvienas turėtų kontroliuoti tą sritį, kurią išmano, antraip pakvimpa diktatūra arba anarchija. Tarkim, paauglys sūnus paprašo leidimo po vakarėlio likti nakvoti pas draugus. Kol mama, nemažai bendraujanti su vaiku ir neblogai pažįstanti jo draugus, renka informaciją apie būsimą vakarėlį ir ieško tinkamiausio sprendimo, tėvas, nutaręs parodyti, kas čia šeimos galva, trinktelėja kumščiu į stalą: „Pasakiau NE, ir baigta!“ Arba pademonstruoja beribį pasitikėjimą: „Žinoma, eik, ko dar klausi?! Aš tavo amžiaus ne taip šėlau...“ Ir vienu, ir kitu atveju konfliktas garantuotas. Jei neturite laiko informacijai rinkti, bent jau išklausykite tą, kuris jos turi. Juk net prezidentai nevetuoja žemesnių instancijų sprendimų neišklausę patarėjų.


Sunki kontrolieriaus dalia


Prisipažinsiu, man visada nuoširdžiai gaila viešojo transporto kontrolierių. Niekas jų nemyli, vieni bijo, kiti keiksnoja, treti ignoruoja ar netgi tyčiojasi, o juk jie tik dirba savo darbą. Vos priremia zuikį studentą, tuoj visi puola: „Turėkit žmogiškumo, vargšas – neturi pinigų, kur jūsų sąžinė?!“ Kontrolieriaus padėtis nepavydėtina ir šeimoje. Vyrams iškart prilipdoma tirono, smurtautojo etiketė, moterys vadinamos furijomis, kalėmis, bobomis su kiaušais ir t. t. Jie jaučiasi nesuprasti ir neįvertinti – negana to, kad vienas tempi ant savo pečių visą sprendimų naštą, dar esi ir smerkiamas!

Vis dėlto nereikia dėti lygybės ženklo tarp patologiško kontrolieriaus ir atsakingo žmogaus.


„Yra tokių asmenybių, kurios bet kokį žmogų, net ir patį atsakingiausią, negyvai užkontroliuos, – sako psichoterapeutė G. Petronienė. – Tarkim, aš save laikau atsakingu žmogumi. Jei susitariu atvykti į seminarą ar susitikti, taip ir darau. Vieni tai supranta ir geriausiu atveju atsiunčia išvakarėse priminimo laišką. Kiti skambina kone kasdien, klausinėja, ar nepamiršau, ar jau išvažiavau, ar nepaklydau. Tokių nemažai. „Išvažiuoti atostogų ir palikti vaikus su vyru vienus?! Juk mirs badu!“ – sako dažna klientė. Viena prisipažino niekaip negalinti atsipalaiduoti per gimtadienius. Jai atrodo, kad jei vos kelias minutes nelakstys nuo virtuvės prie stalo, jei leis sau ilgiau pabendrauti su kokiu nors svečiu, šventė sugrius. Nors iš tikrųjų visiems būtų tik smagiau, jei ji atsipalaiduotų.“


Pasak psichologės, tokios perdėtos kontrolės priežastis – nesaugumas, nepasitikėjimas žmonėmis, savęs sureikšminimas, ir tai suteikia daugiau destrukcijos nei tvarkos. Tokie įpročiai neretai – iš vaikystės. Jei tėvai pernelyg kontroliavo, muštravo, taip elgsis ir užaugę vaikai. Būna ir priešingai – kai tėvai pernelyg atsipalaidavę, jų vaidmenį perima atžala. „Viena moteris pasakojo, kaip augo su dviem meniškos prigimties tėvais šokėjais, – prisimena psichoterapeutė. – Ji ne tik rūpinosi savimi ir buitimi, bet, būdama 10 metų, eidavo tėvų parsivesti iš vakarėlių. Natūralu, kad taip anksti suaugusi moteris ir toliau jaučiasi atsakinga už visus.“


Ne visada kontrolės priežastis yra sunki vaikystė ar didybės manija. „Gali būti normalus, bet jei tavo antroji pusė nuolat vėluoja, viską pamiršta, taško pinigus į kairę ir į dešinę, esi priverstas tapti kontrolieriumi, – sako G. Petronienė. – Tas pat nutinka, jei partneris pernelyg vertina asmeninę laisvę, nuolat yra nepasiekiamas, nepasakoja, ką veikia, grįžta, kada šauna į galvą, o su šeima bendrauja tik tada, kai pats to nori.“


Amžini vaikai


Ak, tie vargšiukai, po padu paspausti vyrai... Ir kaip jie ten atsidūrė? Būna, draugai bando juos ištraukti, bet nelabai sekasi. Suprantama, kodėl. Juk ten, po padu, taip saugu, jauku ir šilta.


„Tai buvo eilinė mūsų išvyka atostogauti, – prisimena viena kolegė. – Sukroviau savo, vyro ir sūnaus lagaminus, išploviau indus, palaisčiau gėles, išnešiau šiukšles, atidaviau raktą kaimynei. Mąstydama, ar nieko nepamiršau, kilstelėjau akis į prie durų mindžikuojančius savo vyrus ir pamačiau, kaip reikšmingai jie susižvalgė. „Tokios jau tos moterys, – tarė vyras sūnui. – Jų amžinai reikia laukti.“ Mane tarsi šaltu dušu perliejo. Kada tai nutiko? Kaip aš, savarankiška, laisva moteris, virtau pašaipų verta tarnaite?“


Vadinamoji moterų valdžia išties dažnai primena vergovę. Valdžią turintis vyras paprastai ją rodo įsakinėdamas, moteris – viską darydama pati. Kodėl susiklosto tokia paradoksali situacija? Psichologė G. Petronienė teigia, kad moterys persistengia jau santykių pradžioje. Jos labiau nori susirasti antrąją pusę, ištekėti, todėl nepaprastai stengiasi įtikti. Ir valgyti pagaminti siūlosi, ir laisvalaikį organizuoja, užsako viešbučius, dėlioja kelionių maršrutus... Patogu, kai kas nors viskuo pasirūpina.


„Pora susituokia, gimsta vaikas. Tai irgi – labiau mamos rūpestis, tuo metu pora natūraliai dalijasi funkcijas: vyras uždirba pinigus, moteris triūsia namie. Liūdniau yra dėl to, kad nuo moters, po motinystės atostogų grįžusios į darbą, pečių senųjų pareigų niekas nenuima, taigi ji ima vilkti dvigubą naštą. Jei bando priešintis, vyras ima gudrauti – neva žmona geriau išmano apie puodus, šluostes ir sauskelnes“, – pastebi psichologė. Iš pradžių manipuliuojama ir parazituojama sąmoningai, vėliau tai tampa taip natūralu, kad beveik nepastebima. Viena moteris vis prisimena, kaip visą dieną kieme grėbė lapus, o vakare nusivariusi nuo kojų prisėdo pailsėti. Tada iš kažkur išlindo vyras ir žavėdamasis švariu kiemu tarstelėjo: „Tu matai, kaip ta gamta pati susitvarko...“


Sėkmingiau tvarkosi tos šeimos, kurių biudžetas yra moters rankose, ir nesvarbu, kas uždirba daugiau.

Tvarkytis pati gamta paprastai pradeda nuo tokio vyro kūdikystės: sutvarko išmėtytus žaislus, užriša raištelius, pamaitina, surenka purvinas kojines, sudeda į stalčių švarias. Pasak psichologų, svarbu net tai, kaip anksti vaikas išmoko sėdėti ant puoduko – tai yra kada pradėjo kontroliuoti savo tuštinimosi procesą. Jei trejų metų mažylis vis dar bėgioja su sauskelnėmis, visai tikėtina, kad sulaukęs 33 metų lauks, kol jam bus paduotos švarios trumpikės, kai išeis iš dušo. „Infantiliems žmonėms neretai sunku suprasti, kad prisiimti atsakomybę yra ne mažesnė laimė, nei atsipalaidavus kaip vaikui mėgautis gyvenimu, – teigia G. Petronienė. – Jausmas, kad valdai savo gyvenimą, kad tavo priimti sprendimai duoda apčiuopiamų rezultatų ir atneša naudos ne tik tau, bet ir kitiems, suteikia visai kitokį – gilesnį ir ilgiau trunkantį – pasitenkinimą nei tiesiog hedonistinis mėgavimasis gyvenimu. Deja, kad tai suprastum, neretai prireikia psichologo pagalbos.“


Tai, kad pasyvų vaidmenį šeimoje labiau linkę prisiimti itin valdingų mamų sūneliai, – jau psichologijos klasika. Vis dėlto yra ir tokių, kurie pozicijas užleidžia pamažu ir ne savo noru. Taip paprastai elgiasi konfliktų bijantys partneriai. Tokia atsitraukimo taktika būdinga tiek moterims, tiek vyrams, tiesa, pastarieji tai daro net tada, kai niekas neprašo. Mat dauguma stipriosios lyties atstovų taip bijo ašaringų scenų, kad net paprastą pasiūlymą pasikalbėti vertina kaip įžangą į konfliktą ir ima iškart trauktis: „Ką čia kalbėtis, tu geriau žinai, darykim, kaip nori...“ Dažniau nusileidžia ir tas, kuris labiau myli, – tai daryti jį verčia baimė prarasti mylimą žmogų. Tik, deja, retai kada toks nuolankumas padeda meilę išsaugoti – juk lygiavertį partnerį mylėti lengviau nei vergą.


Pasak psichologės, klaidinga manyti, kad atsakomybės vengiantis partneris visada tuo mėgaujasi. „Dauguma šių žmonių nėra blogiukai, kurie tik naudojasi kitais. Likę vieni, jie gyvena taip pat chaotiškai ir padrikai. Jie norėtų būti atsakingesni, bet nežino, kaip tai padaryti, nemoka kurti planų. Pasiryžta, griebiasi labai daug, neįveikia ir vėl numeta. Nuvilia kitus ir nusivilia savimi. Yra toks geras posakis: „Kamuolio vengiančio žaidėjo vengia ir komanda.“ Šalia atsakingo žmogaus visi jaučiasi saugiau, tad jis turi daugiau ilgalaikių draugų, labiau vertinamas darbdavių, – sako G. Petronienė. – Neatsakingųjų žavesys trumpalaikis, su jais smagu linksmintis, bet darbe tokie kolegos nuolat nustumiami į šalį, neturi galimybės daryti karjeros, nes aukštesnės pareigos visada susijusios su didesne atsakomybe. Taip ir šeimoje – vaikai iš pradžių džiaugiasi viską leidžiančiu tėčiu ar mama, bet ilgainiui ima suprasti, kad sunkiais momentais į tokį neatsiremsi, jis nemoka spręsti problemų, tad ima jį ignoruoti.“


Apie kirvį ir kotą


Apie tokias šeimas, kurių vienas narys akivaizdžiai dominuoja, o kitas nusileidžia, dažnai sakoma: „Atitiko kirvis kotą.“ Tik tai nereiškia, kad kirvis ir kotas tikrai yra laimingi. Pasak G. Petronienės, kuo labiau puolama į kraštutinumus, tuo labiau kenčia visa šeima – vienas linksta nuo atsakomybės naštos, kitas jaučiasi nereikalingas, bevertis. Vaikams irgi nelengva, kai vienas iš tėvų kontroliuoja kiekvieną žingsnį, o kito, galima sakyti, apskritai nėra. Blogiausia laukti, kol į kantrybės taurę kaptelės paskutinis lašas, ir tada priimti kardinalius sprendimus. „Viskas, man gana!“ – šūkteli sukontroliuotasis ir susikrauna lagaminą. Arba kontrolierius numoja ranka: „Daryk, kaip nori, gyvenk, kaip išeina. Pavargau būti tavo mamyte (arba tėtuku).“


Deja, net ir išsiskyrę buvę partneriai ne visada pasikeičia. Mat yra skirtumas, ar kotas natūraliai įsmuko į pentį, ar buvo gerai padrožtas. „Atsakomybės vengiantys vyrai net ir po skyrybų gyvena kaip vargšiukai – tūno namie, nieko nedaro, gaili savęs ir geria, kol galiausiai ateina kokia nors kita tvirta moteris ir paima jį į savo globą, – sako G. Petronienė. – Jei vyras iš prigimties normalus, tik buvo pernelyg užspaustas žmonos, išsiskyręs po truputį pradeda vaduotis iš buvusio vaidmens, ir gali būti, kad kiti jo santykiai jau klostysis visai kitaip.“


Kai kontrolė staiga išnyksta, rezultatas gali būti dvejopas. Gerai, jei partneris išsigąs ir imsis daugiau iniciatyvos, bet gali būti ir taip, kad kontrolę jis suvokė kaip rūpestį ir meilę, tad šios netekęs pasijus nereikalingas ir dar labiau sulįs į savo kiautą. Psichologė siūlo nelaukti, kol bus prieita iki kraštutinės ribos, ir stebėti pirmuosius nerimą keliančius ženklus. Neverta džiaugtis, kad antroji pusė pradėjo besąlygiškai jumis pasitikėti ir leidžia visus sprendimus priimti pačiam – pradedant šeimos biudžeto tvarkymu, baigiant atostogų planais. Pasak psichologo Roberto Sternbergo, šeimą laiko trys svarbiausi kampai: aistra, bendradarbiavimas ir įsipareigojimai. Jei nustojote tartis, vadinasi, nebėra bendradarbiavimo. Įkandin jo ima trupėti įsipareigojimų kampas. O ant aistros smaigalio ilgai neišstovėsi.



Kaip atkurti sveikus santykius?


Pataria psichologė, psichoterapeutė Genovaitė Petronienė.


1. Nelaukite, iki netinkamas elgesys taps įpročiu. Kuo anksčiau pradėsite koreguoti santykius, tuo geresni bus rezultatai. Nesitikėkit, kad atsiradęs plyšys užsitrauks pats. Jis tik gilės.

2. Jei esate kontroliuotojas, perleiskite dalį funkcijų sutuoktiniui, net jei žinote, kad jis jų neatliks taip tobulai kaip jūs. Atsispirkite pagundai kritikuoti, patarinėti ir tikrinti, kaip jam sekasi.

3. Leiskite partneriui klysti ir nukentėti dėl savo klaidų. Jei einate į spektaklį, nebūtina jam apie tai priminti prieš valandą, tegul prisimena pats.

4. Numatykite, kiek antroji pusė pajėgi prisiimti atsakomybę. Naivu tikėtis, kad partneris ims tvarkyti šeimos biudžetą, jei net nemoka naudotis elektroninės bankininkystės sistema.

5. Jei jaučiatės pernelyg kontroliuojamas, nebėkite – rezultatas bus atvirkštinis. Daugiau pasakokite, ką veikiate, kur einate, dalykitės savo planais ir problemomis.

6. Kalbėkitės. Nesvarbu, ar jaučiatės per daug varžomas, ar pernelyg apkrautas, nelaukite, kol kitas susipras. Gali būti, kad jis tiesiog nepastebi to, kas jums atrodo akivaizdu.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis