Kaip mane pakeitė 850 kilometrų Santjago kelias ir tyla

 (6)
Žiema mums dovanoja tylą. Nutildo paukščių balsus, užkloja baltumu rėkiančias spalvas ir kviečia pasinerti į save. Tik mums kažkodėl vietoj palaimos tai kelia depresiją. Virginija Rimkuvienė bando išsiaiškinti, kodėl nebemokame mėgautis tyla.
© Fotolia nuotr.

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Kodėl bijome tylos?

Niekada nemaniau, kad tyla man atrodys prabanga, nes vaikystėje tai buvo natūrali mano gyvenimo dalis. Augau vienkiemyje, gamtos prieglobstyje. Medžių šlamesys, paukščių čiulbėjimas, vėjo gūsiai, ramus tėvų pašnekesys, kai pauzių būdavo daugiau nei žodžių, – tai buvo mano kasdienybė. Prisimenu, kaip garsiai žiemą po kojomis gurgždėdavo sniegas, kai eidavau į malkinę malkų. Televizorių įjungdavome tik tuomet, kai norėdavome pažiūrėti ką nors konkretaus. Taip pat ir muziką – mano tėvas iki šiol nesupranta, kad ji gali būti tik fonas. Įsijungęs grotuvą, jis nevalgo, neskaito laikraščių, nevaikšto, tiesiog sėdi ir klausosi muzikos. Aš taip nebemoku. Prisimenu, kaip, nuvažiavusi paviešėti pas mieste gyvenančią pusseserę, gulėdama lovoje stebėdavau lubomis slystančias pravažiuojančių mašinų šviesas ir klausydavausi nesibaigiančio ūžimo. „Kaip jie gali užmigti?“ – nesuprasdavau, vartydamasi iki paryčių. Kai pas mane atvykusią pusseserę vakarais apglėbdavo aklina tamsa ir tyla, ji sakydavo, kad baisu.

Iš pradžių išsigandau to nuolatinio buvimo vien su savimi, bet pamažu tyla man pradėjo atsiskleisti kaip vidinės laimės erdvė.

„Man truputį liūdna, kai galvoju apie tuos žmones, kurie saugūs ir ramūs jaučiasi tik tuomet, kai aplink – triukšmas. Jei negali užmigti be ūžesio, vadinasi, negali nė trumpai pabūti pats su savimi“, – sako viešųjų ryšių specialistė Marija Mikalauskienė. Šią vasarą ji atrado tylą eidama 850 kilometrų garsiuoju Santjago, arba Šv. Jokūbo, keliu, ir dabar noriai ta patirtimi dalijasi seminaruose. Eiti Marija ryžosi netikėtai, klausydamasi dviejų bičiulių pokalbio – vienas jau buvo įveikęs šį piligrimų kelią, o kitas tik ketino leistis. „Staiga supratau, kad ir aš to noriu, – prisimena Marija. – Tą patį vakarą nusipirkau bilietus į Ispaniją ir po dviejų savaičių pradėjau kelionę pėsčiomis. Taip susipažinau su tyla. Iš pradžių išsigandau to nuolatinio buvimo vien su savimi. 26 dienas praleisti atskirai nuo visuomenės, minimaliai bendraujant, atrodė nelengva, bet pamažu tyla man pradėjo atsiskleisti kaip vidinės laimės erdvė. Kai aplink – tyla, tampi jautresnis garsams, spalvoms, kvapams.“ Pasak pašnekovės, visas mūsų gyvenimas yra nesibaigiantis triukšmas – esame bombarduojami garsais, vaizdais, žmonės visą laiką ko nors iš mūsų nori, mes stengiamės tuos norus tenkinti. Dėl to mūsų pojūčiai atbunka, o tai trukdo gurmaniškai mėgautis pasauliu. M. Mikalauskienė sako dabar kasdien bent 2–2,5 val. būnanti tyloje – medituojanti, ilgai vaikščiojanti parke. „Einu anksti ryte. Jokių žmonių, tik upė, geltoni medžiai, lapų šlamesys. Net negali patikėti, kad tokia ramybė įmanoma mieste, – sako ji. – Kiekvienas galime atrasti tokią gamtos duotą karalystę savo viduje. Keista, kad daug kam tai atrodo prabanga. Iš tikrųjų tai nieko nekainuoja ir yra visiems pasiekiama.“

Pasiekiama, bet ne visi tylos siekia. Ji daugeliui žmonių asocijuojasi su vienatve, mirtimi, gedulu ar kitais liūdnais dalykais. Lietuvos komunikacijos agentūrų asociacijos (KOMAA) vadovas Gintaras Šeputis, prieš porą metų išanalizavęs stojančiųjų į fotografijos ir medijų specialybes darbus tylos tema, pastebėjo, kad daugiau kaip 50 proc. jaunų žmonių ją siejo su neigiamais dalykais. Net 16 proc. kalbėjo apie mirtį, 4 proc. – apie savižudybę, kitiems tyla asocijavosi su iliuzijomis, beprotiška širdgėla, kančia, nuobodžia rutina, nerimu, smurtu, atrodė absurdiškas ir nesuprantamas dalykas​. „Tai tikrai liūdina, nes rodo, kad blogai jaučiamės būdami su savimi, – sako M. Mikalauskienė. – Tarsi negali būti laimingas, jei to nepatvirtina išorinis pasaulis. O juk tą palaimingą tylios vienatvės būseną esame patyrę visi mamos įsčiose. Vėl į tai pasinerti – tai pasijusti visiškai saugiam.“

Voverės rate

Pasak M. Mikalauskienės, prieštara tarp vidinės ramybės ir išorinės skubos egzistavo visais laikais. „Skaitydama senovės autorių knygas, tarkim, Marko Aurelijaus „Meditacijas“, supratau, kad tylos poreikį žmonės juto visais laikais. Jis daug rašo apie kontempliaciją – gebėjimą ramiai stebėti pasaulį ir priimti jį tokį, koks yra, nevertinant“, – sako ji. Vis dėlto šiais laikais ir vidinio, ir išorinio triukšmo yra kur kas daugiau. Galime sakyti, kad jo padaugėjo išaušus technikos amžiui – dabar mūsų gatvės pilnos automobilių, dangus – lėktuvų, o namai – buitinių prietaisų. Nenutrūkstamu žinių ir vaizdų srautu esame bombarduojami per televizorius, telefonus, kompiuterius. Ir iškristi iš šio informacinio lauko mums atrodo tolygu iškristi iš gyvenimo. Kita vertus, juk niekas nedraudžia išjungti visko, apsigyventi miško trobelėje ir klausytis vien paukščių čiulbesio. Kodėl to nedarome? „Žmogus turi polinkį siekti konkrečių, materialių rezultatų, – sako M. Mikalauskienė. – Jis kelia sau tam tikrus tikslus ir kiekvieną akimirką vertina pagal tai, ar ją investavo į tą tikslą. Jei taip, vadinasi, praleido laiką prasmingai, jei ne – kremtasi. Tokiu atveju kiekviena pauzė atrodo kaip praradimas.“ Marija šį jausmą patyrė savo kailiu. „Paauglystėje jaučiausi absoliučiai laiminga, – prisimena ji. – Eidavau gatve švytėdama. Mano tėvai buvo nuostabūs žmonės, nejutau jokio jų spaudimo pateisinti tam tikrus lūkesčius. Taip gyvenau, iki baigiau universitetą. Tada supratau, kad privalau kuo nors tapti – padaryti karjerą ar uždirbti daug pinigų. Pradėjau blaškytis per įvairias įmones, kūriau savo verslą, susituokiau, pagimdžiau vaiką. Profesinių pasiekimų daugėjo, bet tai neteikė džiaugsmo. Tuomet pagalvojau, ar išvis egzistuoja toks tikslas, kurį pasiekusi tapčiau laiminga.“ Moteris įsitikinusi, kad pasaulyje, kuriame vertybė yra būti lyderiu, vesti paskui save žmones ir spindėti prabanga, tylūs, santūrūs, materialių dalykų nesureikšminantys mąstytojai verčiami jaustis autsaideriais, nevykėliais ir dėl to jaučiasi nelaimingi.

Vidinė tyla, kai panyrame į kitą žmogų švaria sąmone ir susitelkę klausomės, ką jis sako, lemia visai kitokią bendravimo kokybę, atskleidžia mums naujų pasaulio spalvų.

Psichologė Susan Cain apie tai daug kalba knygoje „Tyla. Introvertų galia pasaulyje, kuris negali nustoti kalbėjęs“. Pasak jos, įsitikinimas, kad pasaulį į priekį stumia energingi ir veiklūs ekstravertai, nėra labai teisingas. „Niekas neneigia, kad ekstravertiškumas turi labai daug gerų pusių, tačiau pastaruoju metu jis tapo despotišku standartu, kuris verčia blogai jaustis tuos, kurie jo neatitinka“, – sako S. Cain. Ekstravertai, deja, dažniausiai nėra kūrėjai, jie – vykdytojai. Jei ne introvertai, mes neturėtume daugybės mokslinių išradimų ir meno kūrinių – tam atsirasti reikėjo ramybės, tylos, susikaupimo, giliai panirti į savo proto ir jausmų pasaulį. Ryškūs introvertai buvo kompozitorius F. Chopinas, mokslininkai Ch. Darwinas, A. Einsteinas, fizikas I. Newtonas, „Facebook“ įkūrėjas Markas Zuckerbergas ir kt. Kai reikia gebėjimo analizuoti, gilintis į problemas, rengti detaliuosius planus, kurti ilgalaikes strategijas, introvertai yra nepakeičiami. Be to, anot knygos autorės, jie atsparūs šlovei ir turtams.

Tyla gera byla yra ne tik introvertams. Stabtelėti vertėtų kiekvienam, nes būtent tada gimsta atradimai, originalūs sprendimai, pauzės leidžia maksimaliai susikaupti, kai reikia ypatingo tikslumo. Su pelėmis atlikti tyrimai (jų rezultatai buvo spausdinti žurnale „Brain“) rodo, kad 2 valandos tylos per dieną skatina formuotis naujas hipokampo ląsteles. Ši smegenų sritis atsakinga už mokymąsi, atmintį ir emocijas. Neurologai jau 15-a metų vartoja terminą „pasyvus smegenų režimas“. Jis veikia tik esant tylai. Jo metu apdorojama informacija – nesąmoninga virsta sąmoninga. Be sustojimo dirbančios smegenys nieko neišsaugo ir nieko ilgalaikio nesukuria. Programinę įrangą kuriančioje įmonėje „Pixelmator Team“ dirbusi M. Mikalauskienė sako, kad jų biure karaliavo absoliuti tyla. „Įėjusi pasijusdavau tarsi patekusi į kitą planetą – jokio gatvės triukšmo, žmonių šurmulio, visi susitelkę, – prisimena ji. – Čia dirba išskirtiniai profesionalai. Kad galėtų tobulai atlikti darbą, jie turi būti maksimaliai susikaupę. Kad atrastum naujus kelius ir sprendimus, turi stabtelėti. Kol sukiesi kaip voverė rate, daug ką darai iš inercijos. Neturi laiko pagalvoti, o gal yra trumpesnis kelias, gal nereikia vadovautis tuo, ką siūlo kiti? Deja, kad gautume atsakymą, turime rasti laiko užduoti klausimą.“

Žodžiai, vien žodžiai...

Žmonių, su kuriais galėtume jaustis jaukiai tylėdami, veikiausiai pažįstame nedaug. Dažniausiai tai itin mums artimos būtybės, būdami kartu su jais galime būti savimi. Pastebėjau, kad kartu tylėti geriau sekasi vyrams – žvejodami jie gali valandų valandas sūpuotis vienoje valtyje ir ištarti per tą laiką vos po tris sakinius. Moterims reikia žodžių. Mat mums kalba – tai ne vien būdas perduoti informaciją, bet ir priemonė užmegzti, palaikyti ryšį, galimybė išlieti savo emocijas bei jausmus. Paradoksas, bet kuo daugiau kalbi, tuo mažiau pasakai. Nestabdomai srūvantys žodžiai panašūs į lietų už lango – pirmuosius į palangę tykštančius lašus girdi aiškiai, o paskui viskas susilieja į vientisą srautą. „Žodžiai, tie beverčiai it pinigas senas <...>
Žodžiai vien žodžiai, liejas jie it iš rago gausybės/ Slėpė, slėpė seklumą tavo jausmų“, – dainavo mūsų estrados grandas Stasys Povilaitis. Jis buvo teisus – kartais už žodžių slepiamės. Juk tylintis žmogus negali meluoti, jis yra tarsi nuogas.

Jei vaikas nepatyrė meilės per tylų švelnų kontaktą, jis ieško dirgiklių, kad tą tuštumą užpildytų, suteiktų reikalingumo iliuziją.

Ko gero, visi esame patyrę tylos sukeliamą nejaukumo jausmą, kai taip norisi ją prasklaidyti krenkštelėjimu, kostelėjimu ar kokia nors tęsiamai ištarta fraze. Todėl dažnai atsidūrę bendroje erdvėje net ir su nepažįstamu žmogumi imame taukšti apie orą. Dabar nuo tokio nejaukumo išvaduoja išmanieji telefonai. Įprastas vaizdas – sėdi prie stalo grupė žmonių, ir visų nosys sukištos į šviečiančius ekranus. Tik vargu ar jų tylėjimą galima pavadinti tikrąja tyla. „Išskirčiau du tylos tipus, žmonėms susibūrus – tai fizinė ir vidinė tylos, – sako M. Mikalauskienė. – Vidinė tyla, kai panyrame į kitą žmogų švaria sąmone ir susitelkę klausomės, ką jis sako, lemia visai kitokią bendravimo kokybę, atskleidžia mums naujų pasaulio spalvų.“ Deja, tai ne taip lengva, kaip atrodo. Dažnai, vos išgirdę pirmąsias pašnekovo frazes, mintyse imame jam prieštarauti, vertinti arba skubame dalytis savo patirtimi. Užuot klausęsi jo toliau, ant liežuvio galo jau sukame atsakomąją kalbą ir nekantriai laukiame pauzės, kad galėtume įsiterpti: „O aš... O man...“

Knygos apie introvertus autorė S. Cain siūlo nepamiršti seno, bet labai teisingo posakio, kad Dievas ne veltui davė žmogui dvi ausis ir vieną burną. Pauzės – labai svarbios, jei norime būti išgirsti. Jų metu pašnekovo smegenys priima ir apdoroja informaciją. Jei kalbame be pauzių, informacija pro vieną ausį įeina, o pro kitą išeina. M. Mikalauskienė mano, kad labai svarbu yra ir tai, ką norime pasakyti. „Jei tikrai tiki tuo, ką sakai, o idėja verta būti išgirsta, ji ir bus išgirsta, nes organiškai ir natūraliai rasi būdą ją perteikti, – sako ji. – Jei kalbėdamas susitelki ne į temą, o galvoji apie tai, kokį įspūdį darai kitiems, kokia šauni tavo idėja ir kaip tau svarbu būti išgirstam, veikiausiai efektas bus priešingas.“

Dūzgia mintys ir žoliapjovės

Kartais išorinių garsų reikia minčių dūzgesiui galvoje nutildyti. Važiuoji namo iš darbo, o smegenys sproginėja nuo ginčų su savimi, klientais, modeliuoji būsimą pašnekesį su dvejetą gavusiu vaiku, plūsti nemandagius vairuotojus. Tuomet pagarsini radijo imtuvą, ir įkyrių minčių spiečius prityla.

M. Mikalauskienė mano, kad tokia taktika nėra teisinga. Bandymas dangčiu užspausti kunkuliuojantį virdulį gali baigtis sprogimu. „Nereikia bijoti savo vidaus, manyti, kad jūsų mintys yra blogos, tad reikia jų kuo greičiau atsikratyti. Blogos yra ne mintys, o tai, kad jos pernelyg susipynusios į neišnarpliojamą kamuolį,– sako ji. – Tą minčių dūzgesį galime įsivaizduoti kaip debesis, kurie uždengia mėlyną dangų. Vieni yra baltesni, kiti juodesni, bet nereikia jų vertinti. Nepykime ant jų, nesistenkime per jėgą išvaikyti, bet ir nelaikykime be reikalo. Tiesiog stebėkime – štai viena mintis praplaukė, štai kita. Prisimenu, kai pradėjau eiti Santjago keliu, pirmosios mintys buvo labai sunkios: kritikavau save ir kitus, abejojau tuo, ką dariau ir darau, pykau, atrodė, galva sprogs nuo šaršalyno. Raminau save, kad man dar liko daugiau kaip 3 savaitės eiti, tad prie tų klausimų galėsiu grįžti vėliau. Nespaudžiau savęs, ir tos mintys tvarkingai viena po kitos slinko ir praslinko. Darėsi vis švaresnės, lengvesnės, o paskui mane apėmė palaiminga tyla.“

O ką daryti su aplinkos garsais – juk jų kontroliuoti negalime. Įstatymai gina asmeninę erdvę, bet kas apgins akustinę? Surasti ramią oazę šiais laikais ne taip paprasta – darbe be paliovos kas nors kalba telefonu, juokiasi, barškina indais, kavinėse ir parduotuvėse visu garsu skamba muzika, ir net grįžus namo tenka klausytis už sienos gyvenančių kaimynų keliamo triukšmo. Būtų išties gera sugrąžinti tuos laikus, kai sekmadienį dirbti triukšmingus darbus buvo tiesiog nepadoru. Deja, šiais laikais būtent sekmadieniais daugelį žmonių užpuola darbštumo manija – vienas, atvėręs garažo vartus, visą dieną kažką kala ir pjausto, kitas išsitraukia žoliapjovę... Dar labiau stebina tie, kurie, atvažiavę į gamtą ieškoti ramybės, atidaro mašinos dureles ir visu garsu įjungia muziką. Bandymas kalbėtis su tokiais dažniausiai baigiasi konfliktu – juk tas, kuris tylą suvokia kaip blogį, nuoširdžiai mano darąs kažką gero pripildydamas erdvę garsų. Nors ko čia piktintis – juk dažnas mūsų, norėdamas atsipalaiduoti, įsijungia relaksacinę muziką. Tiesa, pasak žurnale „Heart“ paskelbtų tyrimų, tyla atpalaiduoja kur kas geriau nei šie garsai, – tai rodo kraujo spaudimo ir kraujagyslių tyrimai.

M. Mikalauskienė mano, kad kovoti su garsų skleidėjais dažniausiai yra bergždžias reikalas. „Jei mums įkando gyvatė, kenkia ne gyvatė, o jos nuodai. Taip ir su garsais – mus labiau veikia ne pats garsas, o jo sukeliamos emocijos – irzulys, pasipiktinimas, – sako ji. – Pats įvykis yra neutralus, vargina ir žeidžia mūsų mintys apie jį: „Oi, kaip jis mane vargina, išvarys mane iš proto, taip buvo ir vakar, ir turbūt bus visada, kokia aš nelaiminga, ir kodėl man tenka gyventi šalia tokio kaimyno...“ Reikėtų atskirti įkandimą ir nuodus: aš esu čia, o muzika – ten. Tegul tas debesėlis kabo. Po juo vis tiek yra tavo vidinės tylos dangus. Reikia sau nuolat apie tai priminti. Iš pradžių tokie pratimai gali pareikalauti nemažai jėgų, bet ilgainiui atsiriboti pavyks vis lengviau.“

Vis dėlto ir garsas garsui nelygu. Mašinų ūžimas erzina, o jūros ošimas ramina, nors ir vienas ir kitas yra panašūs, monotoniški, žemi. Jei manome, kad gera užmigti klausantis mamos lopšinės ar tėčio pasakos, tai kuo blogai užmigti prie įjungto televizoriaus? „Daug kas priklauso nuo būsenos ir nuo vertinimo. Net paukščių čiulbėjimas žmogų gali erzinti, jei jis pabunda ir dėl jo negali užmigti, – sako Marija. – Vis dėlto svarbiau, ką slepia tas garsas. Mamos lopšinė – tai meilės išraiška. O kokią meilę gali skleisti televizorius?“ Deja, ne visi randame laiko pasakai, ramiam pokalbiui ar tiesiog pasivaikščiojimui su vaiku. Todėl neturėtume stebėtis, kad ūgtelėję jie save apsupa triukšmu. „Jei vaikas nepatyrė meilės per tylų švelnų kontaktą, jis ieško dirgiklių tai tuštumai užpildyti, suteikti reikalingumo iliuziją, – sako M. Mikalauskienė. – Triukšminga muzika, spalvingi vaizdai, nuolatinis buvimas „prisijungus“ tau pasiūlo garsiai rėkiančią meilę. Tada galvoji: „O gal čia ir yra tai, ko man trūksta?“ Deja, kai pradedi vartoti tokį greitąjį maistą, atbunka receptoriai ir nebemoki atskirti tikrų dalykų nuo surogatų.“ Ir nereikėtų pykti ant savo vaikų, jei jie negirdi, ką sakote, ypač jei turite pomėgį nuolat kalbėti pakeltu tonu. Jie neapsimetinėja ir neignoruoja jūsų. Kornelio universiteto profesorius Gary Evansas pastebėjo, kad triukšmingoje aplinkoje gyvenančių žmonių organizmas ilgainiui išmoksta triukšmo nebegirdėti. Problema ta, kad tokie žmonės ima ignoruoti visus garsus, tarp jų – ir kalbą.

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Psichologija

Horoskopas: šią savaitę būkite atsargesni!

Astrologinė prognozė savaitei, rugpjūčio 14-20 dienoms.

Savaitės horoskopas: ne visos dienos bus sunkios

Astrologinė prognozė savaitei, rugpjūčio 7-13 dienoms.

7 didžiosios atostogų klaidos (2)

Kaip atostogauti, kad dar labiau nepavargtum?

Šiandien – Mėnulio užtemimas. Ką jis palies labiausiai? (13)

2017 metų rugpjūčio 7 dieną, 21:20 val Lietuvos laiku, išgyvensime dalinį Mėnulio užtemimą Vandenio zodiako ženkle.

Astrologė Rima: artėjantis užtemimas turi ir teigiamų aspektų (3)

2017 m. rugpjūčio 7 d. įvyks pusšešėlinis Mėnulio užtemimas.

Psichologė: jei dažnai jaučiate nerimą, baimę, abejones, vadinasi, pats metas lavinti savo šeštąjį pojūtį (4)

Informacijos gausa, beprotiška gyvenimo tempas, nuolat aplinkos keliami lūkesčiai būti geriausiu – visa tai priverčia mus didinti savo tempą, per viską slystant paviršiumi, prisitaikant prie aplinkybių ir taip pametant savo tikrąjį „aš“.

6 paslaptys, kurios iš naujo atgaivins priblėsusį jūsų intymų gyvenimą

Jau kelintą naktį jis švelniai atstumia jūsų ranką, atsargiai slenkančią papilve vyriško pasididžiavimo link. „Meile mano, aš pavargęs“, – sumurma per miegus ir nusisuka. Bet juk vakar sakė tą patį! Ir užvakar. Dūsaudama vartotės nuo šono ant šono: „Kodėl jis manęs nenori? Tapau jam nebepatraukli? O gal užmezgė romaną su kolege? Na, taip, jis manęs nebemyli...“

Savaitės horoskopas: rimtų problemų bus galima išvengti

Astrologinė prognozė savaitei, liepos 31-rugpjūčio 6 dienoms.

Astrologė Rima: tai geriausias laikas kurti šeimą

Venera Vėžio zodiako ženklu keliaus nuo liepos 31 d. iki rugpjūčio 26 d.

3 į neištikimybę linkusių žmonių tipai – ar jūsų partneris yra tarp jų? (22)

Santykių ekspertas išskyrė tris pagrindinius žmonių, linkusių į neištikimybę tipus. Pasitikrinkite, galbūt vienam jų priklausote jūs arba jūsų partneris.