Kaip išmokti atsikirsti, kai jus kritikuoja

Kai kitas puola, norisi jam atsakyti tuo pačiu. Vis dėlto tai nėra veiksmingiausias būdas laimėti.

Nesvarbu, ar kritika teisinga, ar ne, ji supurto mūsų savivertę. Išgirsti keli kandūs žodžiai gali ilgam išlikti atmintyje ir trukdyti gyventi visavertį gyvenimą.

Ir vis dėlto nemalonius jausmus sukelia ne kitų žmonių komentarai (kad ir kokie kandūs jie būtų), bet mūsų pačių mintys. Kai kritikuoja kitas asmuo, galvoje automatiškai sužadinamos tam tikros neigiamos nuos­tatos („aš esu nevykėlis“), o tai sukelia atitinkamus jausmus.

Todėl pirmas žingsnis įveikti kritikos baimę – išmokti atpažinti negatyvias, iracionalias mintis ir jas pakeisti tikroviškesnėmis. Pakeitę požiūrį į situaciją, galime pakreipti ją savo naudai.

Savaitės populiariausi:
- Apie tuoktuves pranešę R. Valiukaitė ir R. Cicėnas: norėjome pažiūrėti, kaip veikia
- Kaip aš padidinau mažą virtuvę
- Ką reikia žinoti apie ilgalaikį nagų lakavimą? Atsako specialistė.

O kaip elgtis, kai kritikas užpuola iš pasalų ir neturite laiko analizuoti kylančių minčių? Kaip išmokti susidoroti su žodiniu prie­kabiavimu ar nepritarimu nesiginant ir neprarandant savigarbos?

Stanfordo universiteto profesorius Davidas Burnsas knygoje „Geros nuotaikos vadovas“ pateikia paprastus, praktiškus metodus kritikai atremti, nesugadinant nuotaikos nei sau, nei puolėjui.

Pirmas žingsnis – empatija

Kritikuodamas arba kitaip užsipuldamas žmogus gali siekti jums padėti arba įskaudinti. Kritika būna teisinga arba klaidinga, arba ir tokia, ir kitokia. Tačiau iš karto galvoti apie tai neišmintinga. Verčiau užduokite kritikui kuo daugiau konkrečių klausimų, kad išsiaiškintumėte, ką jis turi omenyje.

Klausdamas venkite piktintis ar gintis. Pabandykite pažvelgti į situaciją to žmogaus akimis. Jeigu asmuo užsipuola jus abstrakčiais užgauliojimais, paprašykite, kad patikslintų ir konkrečiau pasakytų, kas jam nepatinka. Tai gali padėti nusikratyti priešiškumo, be to, puolimo ir gynybos santykį pakeis bendradarbiavimas bei abipusė pagarba. Kad būtų aiškiau, kaip tai padaryti, pateikiame dialogo pavyzdį.

Kritikas: „Jūs esate visiškas netikša.“

Kritikuojamasis: „Kuo būtent aš toks netikęs?“

Kritikas: „Viskuo, ką sakote ir darote. Jūs nejautrus, matote tik save, be to, nieko neišmanote.“

Kritikuojamasis: „Aptarkime tai, ką pasakėte. Noriu, kad kalbėtumėte konkrečiai. Tikriausiai būsiu pasakęs ar padaręs daugybę dalykų, kurie Jus įskaudino. Ką tiksliai pasakiau, kad pasirodžiau nejautrus? Iš ko susidarėte įspūdį, kad matau tik save? Ką padariau, kad pasirodžiau neišmanėlis?“

Kritikas: „Kai aną dieną paskambinau perkelti susitikimo, jūsų balso tonas buvo irzlus, tarsi būtumėte labai skubėjęs ir nenorėjęs dėl manęs kvaršinti galvos.“

Kritikuojamasis: „Gerai. Vadinasi, telefonu aš pasirodžiau skubantis ir nerūpestingas. Ką dar padariau, kad Jus suerzinau?“

Kritikas: „Po susitikimo atrodo, kad labai skubate mane išprašyti, tarsi čia veiktų svarbi pinigų gamybos linija.“

Kritikuojamasis: „Gerai, per susitikimus taip pat atrodžiau skubąs. Galėjo pasirodyti, kad pinigai man rūpi labiau nei Jūs. Ką dar padariau? Ar buvo daugiau situacijų, kuriose Jus apvyliau ar įžeidžiau?“

Atremiančio puolimą asmens veiksmai labai paprasti. Užduodamas nesudėtingus klausimus jis sumažina galimybę iki galo save suniekinti. Abu pašnekovai sužino, kodėl susidarė tokia padėtis. Be to, kritikuojamasis išklauso ir leidžia kritikui išsikalbėti, kad suprastų, kaip jis mato situaciją. Tai išsklaido pyktį ir priešiškumą, nes, užuot kaltinęs ar ginčijęsis, puolamasis siūlo spręsti problemą.

Atminkite pirmą taisyklę: net jeigu jums atrodo, kad kritika visiškai neteisinga, bandykite įsijausti ir užduoti konkrečius klausimus. Tiksliai išsiaiškinkite, ką kritikas turi galvoje. Jeigu žmogus labai įpykęs, galite sulaukti nemalonių epitetų ar net keiksmų. Vis tiek stenkitės išpešti daugiau. Ką tie žodžiai reiškia? Kodėl jis jus vadina „niekam tikusiu“? Kaip jūs jį įžeidėte? Ką padarėte? Kada tai nutiko? Kaip dažnai tai vykdavo? Ko dar tas asmuo nemėgsta? Išsiaiškinkite, ką jam reiškia jūsų konkretūs veiksmai. Pabandykite pasaulį pamatyti kritiko akimis. Toks elgesys nuramins riaumojantį liūtą ir leis ramiai viską išsiaiškinti.

Antras žingsnis – nuginkluokite kritiką

Jei kas nors jus puola, turite tris galimybes. Galite atsikirsti – paprastai tai baigiasi karu; galite bėgti ar bandyti išsisukti nuo kulkų – taip dažniausiai liekate pažemintas ir prarandate savigarbą; galite pasilikti ir sumaniai nuginkluoti priešininką. Pastarasis būdas suteikia daugiausia pasitenkinimo. Kai kito žmogaus pykčio niekas nebekursto, jūs laimite. Dažniausiai laimėjęs jaučiasi ir jūsų oponentas.

Kaip tai pasiekti? Nesvarbu, ar kritikas klysta, ar yra teisus, iš pradžių stenkitės su juo sutikti. Pateiksime labai paprastą pavyzdį. Tarkime, jus puolantis asmuo teisus. Prieš tai pateiktame dialoge, kai kritikas kaltino pašnekovą skubėjimu ir abejingumu, buvo galima pasakyti: „Jūs visiškai teisus. Kai paskambinote, skubėjau, todėl tikriausiai pasirodžiau abejingas. Kartais man tai sako ir kiti žmonės. Tenoriu pabrėžti, kad nesistengiau įžeisti Jūsų jausmų. Esate teisus ir dėl to, kad per pastaruosius susitikimus mus tikrai spaudė laikas. Susitikimai gali trukti tiek, kiek tik Jūs pageidaujate, tačiau dėl to turime susitarti iš anksto. Galbūt norite penkiolika minučių ar pusvalandžiu pailginti susitikimą ir pasižiūrėti, ar taip būtų patogiau?“

Tarkime, puolantis žmogus sako tai, kas jums neatrodo teisinga ar pagrįsta. Niekaip negalite to pakeisti. Kaip sutikti su asmeniu, jeigu esate įsitikinęs, kad jis kalba visiškas nesąmones? Paprasta: galite sutikti su kritika iš principo, surasti krislą tiesos išsakytame teiginyje ir sutikti su juo arba pripažinti, kad to žmogaus pyktis suprantamas, nes pagrįstas tuo, kaip jis mato situaciją. Geriausiai tai iliustruoja dialogo tęsinys: kritikas puola, bet dabar sako netiesą. Pagal žaidimo taisykles kritikuojamasis gali: a) pritarti jam, kad ir ką sakytų; b) vengti sarkazmo ir gynybos; c) visada sakyti tik tiesą.

Kritikas: „Jūs – kvailys.“

Kritikuojamasis: „Daugybė žmonių protingesni už mane. Tikrai nesu protingiausias žmogus pasaulyje.“

Kritikas: „Šie patarimai nieko verti. Nemanau, kad galiu pasitikėti Jumis ar Jūsų kompetencija.“

Kritikuojamasis: „Man labai gaila, kad atrodau nekompetentingas. Tikriausiai dėl to jaučiatės sutrikęs. Atrodo, kad Jums sunku manimi pasitikėti ir abejojate, kad drauge galime pasiekti gerų rezultatų. Jūs visiškai teisus – negalime dirbti, jeigu mūsų nesieja abipusė pagarba ir noras bendradarbiauti.“

Šiuo momentu (o gal ir anksčiau) piktasis kritikas paprastai jau būna išliejęs visą nepasitenkinimą. Kadangi kritikuojamas asmuo neprieštarauja, o bando sutikti, oponentas greitai išsemia savo argumentus ir būna sėkmingai nuginkluotas. Tai galima pavadinti laimėjimu be kovos. Kiek nurimęs kritikas bus labiau nusiteikęs toliau bendrauti.

Pasipraktikuokite su draugu atsikirsti kritikui. Įgusite kalbėti, išlavinsite įgūdžius, kad prireikus galėtumėte juos pritaikyti. Jeigu neturite žmogaus, su kuriuo jaukiai jaustumėtės tai darydamas, galite užrašyti įsivaizduojamus pokalbius su aršiu kritiku, panašius į tuos, kuriuos dabar skaitėte. Po kiekvieno užgaulaus pareiškimo užsirašykite, kaip galėtumėte empatiškai atsikirsti ir nuginkluoti priešininką. Iš pradžių gali pasirodyti sunku, bet netrukus turėtumėte išmokti. Kai tik perprantate esmę, pasidaro visai paprasta.

Pastebėsite, kad neteisėtai apkaltintas jaučiate didžiulį, beveik nenugalimą norą gintis. Tai didžiausia klaida! Pasidavęs šiam potraukiui pastebėsite, kad oponentas puola dar stipriau. Paradoksalu, bet taip suteikiate priešininkui daugiau ginklų, o pokalbis virs aršia kova.

Kritikas: „Jums nerūpi Jūsų klientai.“

Kritikuojamasis: „Tai netiesa, nesąžininga taip sakyti. Nesuprantate, ką sakote! Klientai gerbia sunkų mano darbą ir pastangas.“

Kritikas: „Matote vieną, kuris negerbia! Sudie!

Šiuo atveju kritikas nusprendžia atsisakyti paslaugų ir išeina. Puolamas asmuo gynėsi, todėl pralaimėjo. Jeigu kritikuojamas asmuo reaguotų empatiškai ir nuginkluotų priešiškumą, puolėjas jaustųsi išklausytas ir gerbiamas. Jis prarastų norą kivirčytis ir nusiramintų. Tada būtų galima pereiti prie trečiojo žingsnio – grįžtamojo ryšio ir derybų.

Iškilus realiai situacijai galite grįžti prie senojo elgesio modelio. Galbūt imsite purkštauti, ginčytis, aistringai gintis. Tai suprantama. Negalite visko išmokti per vieną dieną, be to, kiekvieno mūšio nelaimėsite. Tačiau vis tiek svarbu išanalizuoti savo klaidas ir apgalvoti, kaip galėjote išspręsti problemą. Labai naudinga pakalbinti draugą suvaidinti dialogą, kad galėtumėte išbandyti skirtingas reakcijas, kol galiausiai atrasite tą, kuri jums priimtiniausia.

Trečiasis žingsnis – grįžtamasis ryšys ir derybos

Kai empatiškai išklausote ir nuginkluojate kritiką su juo sutikdamas, taktiškai, bet užtikrintai galite išdėstyti savo poziciją ir jausmus bei aptarti požiūrių skirtumus.

Tarkime, jūsų kritikas visiškai neteisus. Kaip galite pasakyti tai švelniai? Paprastai: objektyviai išreikškite savo požiūrį ir pripažinkite, kad ir jūs galite būti neteisus. Tegul konfliktas būna pagrįstas faktais, o ne ambicijomis ar išdidumu. Venkite kritiką niekinančių pastabų. Atminkite – klaida nepadaro jo kvailiu ar netikėliu.

Pavyzdžiui, klientė užsipuola, kad gavo sąskaitą, kurią jau buvo sumokėjusi: „Turėtumėte atidžiau tvarkyti savo buhalteriją!“ Žinodami, kad ji suklydo, galite atsakyti: „Gali būti, kad užrašuose iš tiesų įsivėlė klaida. Man regis, pamenu, kad tą dieną buvote pamiršusi piniginę, bet galiu ir klysti. Tikiuosi, pripažįstate, kad tiek Jums, tiek man retkarčiais pasitaiko klaidų. Taip abu jaustumės ramiau. Jūs galėtumėte patikrinti, ar nebuvo atšauktas Jūsų mokėjimas. Taip sužinotume teisybę ir nuspręstume, ką daryti toliau.“

Šioje situacijoje, atsakydami be priešiškumo, leidžiame klientei išlaikyti orumą. Išvengiama konfrontacijos, kuri būtų kėlusi pavojų jos savigarbai.

Vesdamas derybas su kritiku turite daugybę pasirinkimo galimybių. Jeigu jis ir toliau jus įžeidinėja, nuolat pabrėžia tą patį dalyką, galite paprasčiausiai mandagiai, bet tvirtai kartoti savo atsakymą, kol žmogus galiausiai pavargs, pvz.: „Visiškai suprantu Jūsų požiūrį. Jūsų žodžiuose tikrai yra dalis tiesos, tačiau esu nutaręs elgtis būtent taip.“

Kartais tinkamas sprendimas – ieškoti kompromiso. Galite sutikti su pozicija, kuri iš dalies jus tenkina. Tačiau jeigu nuoširdžiai taikėte empatijos ir nuginklavimo technikas, greičiausiai rezultatas jums bus palankesnis.

Susidursite su daugybe atvejų, kai būsite neteisus, o kritikas sakys teisybę. Tokioje situacijoje kritikas ims labiau jus gerbti, jeigu užtikrintai sutiksite su kritika, padėkosite jam už suteiktą informaciją ir atsiprašysite, jeigu kaip nors įskaudinote ar įžeidėte. Skamba lyg koks senamadiškas mandagumas (taip ir yra), tačiau gali būti neįtikėtinai veiksminga.

Galbūt dabar sakote: „Bet nejaugi neturiu teisės apsiginti, kai mane kas nors kritikuoja? Kodėl visada turiu įsijausti į kito žmogaus būseną? Juk kartais ne aš būnu žioplys, o jis. Argi ne žmoniška supykti ir išreikšti savo nuomonę? Kodėl visada turėčiau švelninti padėtį?“ Čia yra daug tiesos. Jūs turite teisę aršiai gintis nuo kritikos, supykti ant ko tik norite ir kada norite. Tiksliai pastebėjote, kad dažnai klysta kritikas, ne jūs. O ir posakyje „Geriau piktas nei liūdnas“ nemažai tiesos. Juk jeigu reikia kažką apkaltinti, kodėl neapkaltinus priešininko? Be to, kartais iš tiesų kur kas geriau pasijuntame ant ko nors supykę.

Daugelis psichoterapeutų šioje vietoje jums pritartų. Sigmundas Freudas manė, kad depresija – tai „į save nukreiptas pyktis“. Kitais žodžiais tariant, jis tikėjo, kad depresija sergantys žmonės savo įniršį nukreipia į save. Šio požiūrio laikydamiesi psichoterapeutai skatina suvokti savo pyktį ir dažniau nukreipti jį į kitus. Jie netgi pasakytų, kad kai kurie šioje knygos dalyje aprašyti metodai prilygsta vengimui ir jausmų slopinimui.

Tai netiesa. Svarbiausia ne tai, slopinate jausmus ar ne, bet kaip tai darote. Jeigu siunčiate žinutę: „Aš piktas, nes Jūs mane kritikuojate, esate velniškai blogas asmuo“, gadinate santykius su tuo žmogumi. Gindamasis nuo neigiamų pastabų sumažinsite galimybę produktyviai bendrauti ateityje. Taigi, nors išsakę pyktį tą akimirką pasijuntate geriau, tačiau laikui bėgant toks tiltų deginimas gali sužlugdyti. Per anksti ir nereikalingai sukeldamas priešpriešą prarandate galimybę sužinoti, ką kritikas norėjo pasakyti. Dar blogiau – galite patirti depresijos priepuolį ir imti pernelyg graužtis, kad nesusivaldėte.

Trys reagavimo būdai

Kai jus kas nors įžeidžia, akimirksniu reaguojate vienu iš trijų būdų: liūdesiu, pykčiu arba džiaugsmu. Kad ir kurį būdą pasirinktumėte, jis apims visas sritis: mąstymą, jausmus, elgesį, net kūno reakcijas.

* Dauguma į depresiją linkusių žmonių reaguoja liūdesiu. Automatiškai padarote išvadą, kad kritikas teisus. Nė kiek nesuabejojęs imate galvoti, kad suklydote. Tada dėl įvairių mąstymo klaidų išpučiate pastabą. Galbūt perdėtai apibendrinate ir nusprendžiate, kad visas jūsų gyvenimas – tai virtinė klaidų. Gal prisiklijuojate sau etiketę „visiškas nevykėlis“. Būdamas perfekcionistas trokštate būti be trūkumų, todėl tikriausiai nuspręsite, jog klaidos įrodo jūsų menkavertiškumą. Dėl šių mąstymo klaidų jus apims depresija, prarasite savigarbą. Žodinės reakcijos bus bevaisės, pasyvios, rodančios jūsų vengimą ir atsitraukimą.

* Galite reaguoti ir pykčiu. Ginsitės nuo grėsmės pasirodyti netobulas, bandysite įtikinti kritiką, kad jis monstras. Užsispyręs atsisakysite pripažinti bet kokią savo klaidą, nes dėl perfekcionizmo standartų tai būtų tolygu pripažinti, kad esate niekam tikusi žemės kirmėlė. Taigi žeriate kaltinimus manydamas, kad geriausia gynyba yra puolimas. Širdis daužosi, hormonai plūsteli į kraują ir jūs pasirengiate kovai. Įsitempia kiekvienas raumuo, dantys sukąsti. Rėždamas kritikui savo teisuolišką pasipiktinimą kurį laiką jaučiatės pakylėtas. Parodote, koks niekam tikęs jis yra! Deja, kritikas nesutinka ir ilgainiui jūsų protrūkis kenkia jums pačiam, nes apkartina santykius.

* Reaguojant trečiuoju būdu, būtina save gerbti ar bent jau sudaryti tokį įspūdį. Šis būdas pagrįstas prielaida, kad esate vertingas žmogus, kuris neprivalo būti tobulas. Kai sulaukiate kritikos, imate tyrinėti. Ar joje yra bent krislas tiesos? Ką tiksliai padarėte, kad sulaukėte priešiškumo? Ar tikrai apsikvailinote? Kai užduodate daugybę nesmerkiančių klausimų ir tiksliai apibrėžiate problemą, galite pasiūlyti sprendimą. Jeigu siūlomas kompromisas, galite derėtis. Jeigu akivaizdžiai buvote neteisus, galite tai pripažinti. Jei suklydo kritikas, galite tai taktiškai parodyti. Nesvarbu, ar jūsų elgesys buvo tinkamas, ar ne, turite suprasti, kad kaip žmogus esate teisus, nes galiausiai supratote, kad jūsų savigarbai nebuvo jokio pavojaus.

www.psichologijatau.lt

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis