"Sveiki,
Po 33 metų santuokos šeimos pamatus sudrebino neištikimybė. Vyras pamilo kitą. Prieš metus jis ketino išeiti gyventi pas ją. Nors esu labai išdidi žmona, dėjau daug pastangų šeimai išsaugoti. Po ilgai trukusių pokalbių ir šiokių tokių "derybų" (turiu omeny tarpusavio santykius) vyras liko. Tačiau labai sunkiai susitaikiau su jo įvardintomis sąlygomis. Jaučiausi prastai. Iki šiol buvusi rūpestinga 3 vaikų (jau suaugusių) mama ir stropi kaip bitė, tapau sugniuždyta, pažeminta ir be sveikatos. Po tokių baisių išgyvenimų rimtai sušlubavo sveikata. Gyvenu tik dėka vaistų.
Neseniai buvo proga patikrinti vyro ištikimybę - vos neištiko insultas. Ir dabar nekenčiu savęs už tai, kad nepaleidau jo, kai to reikalavo prieš metus. Nekenčiu, kad leidausi būti pagauta, nuvertinta... Manau, atėjo metas atsisveikinti.
Melas, išsisukinėjimai, pinigų slėpimas žudo manąjį AŠ. O gal sunku todėl, kad kenčiu tyliai? Nepriekaištauju, nesibaru? Jis nežino, kad radau paslėptų pinigų, nežino ir apie išklotinę, kur matau skambučius jai...? Dar vis tyliu....
Sakykite, ar paleidusi vyrą sugebėsiu pamilti save iš naujo? Pamilti gyvenimą ir visus supančius mane? Ar įmanoma po skyrybų pradėti gyventi iš naujo be nuoskaudų, be vidinių keiksmų..? Kaip oriai išeiti iš jo gyvenimo ir vėl susigrąžinti savąjį AŠ?
Kristina
Konsultuoja psichologė Edita Kratulytė
Laba diena Kristina,
Ačiū jums už laišką.
Jame tiek daug skausmo, pykčio, nevilties... Nenuostabu, kad neištikimybė paveikė jus taip smarkiai – juk gyvenote kartu su vyru net 33 metus. Neparašėt, kiek jums dabar metų, bet spėju, kad ilgiau gyvenote kartu su vyru, nei su savo tėvais ar viena, ir todėl išties sunku net įsivaizduoti gyvenimą be jo. Nepaprastai skaudu, kai visi tavo ateities planai sugriūva, kai artimiausias žmogus staiga praneša, kad jis planuoja išeiti ir gyventi kitur, ir kad jo gyvenimas jau daugiau nebebus siejamas su tavim. Jūs taip vaizdžiai parašėte „pamatus sudrebino neištikimybė“, kad iš karto iškilo vulkano išsiveržimo vaizdinys ir visas tas chaosas, kuris jį lydi. Nenuostabu, kad po to jau niekas nebėra taip pat. Kad reikia viską vėl iš naujo ant pelenų statyti.
Kaip suprantu iš jūsų laiško, tą jūs ir bandėte padaryti. Jūs kalbėjotės su vyru, susitarėte dėl tam tikrų sąlygų ir atrodo vėl pradėjote gyvenimą iš naujo. Tačiau dabar, prabėgus metams, jūs matote, kad niekas nepasikeitė. Jūsų vyras ir toliau, jums nežinant, gyvena kitą gyvenimą.
Uždavėte labai daug klausimų ir aš ilgai galvojau, kaip jums į juos atsakyti. Būsiu nuoširdi - aš nežinau. Aš nežinau, ar jums pavyks pamilti save, kitus, gyvenimą. Aš nežinau, ar jums pavyks oriai išeiti iš jo gyvenimo ir pradėti savo gyvenimą be vidinių keiksmų. Aš tik žinau, kad kiekviena pabaiga yra kažko naujo pradžia; kad tai negali tęsti taip, kaip anksčiau; kad atrandi naujų būdų ir galimybių, apie kuriuos net nežinojai; kad nauja pradžia yra galimybė pamatyti save iš kitos pusės, pažinti save kitokį ir išmokti kažko naujo.
Man labai sunku patikėti, kad jūs nebematote savęs kaip žmogaus, kaip moters, kaip mamos, kaip draugės, kaip darbuotojos, o tik kaip žmoną, arba gal tiksliau pasakyčiau - kaip savo vyro dalį. Ar iš tikrųjų taip? Nenuostabu, kad sušlubavo jūsų sveikata ir jūs gyvenate tik dėka vaistų. Kad jaučiatės lyg trūktų oro, kad kraujotaka sutrikusi ir todėl vos neištiko insultas.
Kristina, norėčiau pakviesti jus pasivaikščioti. Ten, kur jums smagiausia – gal prie jūros, gal miške, gal gatvelėmis, kuriomis jau seniai nevaikščiojote, o gal į kalnus ir pasižvalgyti aplink. Pamatyti tą grožį, kuris jus supa. Įkvėpti oro, nusišypsoti, pažvelgti į save iš šono lyg pirmą kartą ir užduoti sau klausimą: o kas aš esu ir kokio gyvenimo aš noriu? Nes jūsų gyvenimas yra jūsų pasirinkimas. Jūs galite pasirinkti - likti savo vyro dalimi ir kvėpuoti tada, kai jis leis jums kvėpuoti ir džiaugtis, kai jis suteiks jums galimybę džiaugtis.
Bet jūs galite pasirinkti būti KRISTINA, kuri pati nusprendžia, kada ką daryti, kaip gyventi ir su kuo gyventi. Tik noriu jus perspėti – lengva nebus. Gali būti, kad bus sunku, skaudu ir galbūt baisu. Bet jei nuspręsite pabandyti gyventi savo gyvenimą, tai gal tada pamilsite save už drąsą ir atrasite save kitokią iš naujo?
Linkiu jums stiprybės ir noriu, kad žinotumėt, jog bet kada galite atsiremti į draugišką petį.
Sėkmės jums!
Nuoširdžiai, Edita
