„Niekada nemaniau, kad tai, iš kokios šeimos esame kilę, gali daryti tokią įtaką tarpusavio santykiams“, – sako Milda, 33 metų administratorė, sutikusi papasakoti savo istoriją. Ji ištekėjo būdama 20-ies. Tačiau, kaip pati tvirtina, tuo metu jautėsi labai brandi ir išmintinga.
„Mano mama, spėjusi pabendrauti su Roko (būsimojo mano vyro) tėvais vos pusvalandį, tvirtai pasakė: „Nieko iš to nebus. Jis gal ir nieko vaikas, bet jo šeima man nepatinka.“ Aš reagavau kaip kiekviena tipiška maištaujanti įsimylėjusi jauniklė: „Kuo čia dėti tėvai?! Čia tau ne Žemaitės laikai, kai prievarta tekindavo. Aš jį myliu, ir man nesvarbu, ką tu galvoji apie jį ar jo tėvus.“ Aišku, jeigu jo tėvai būtų buvę kokie asocialūs, neišsilavinę valkatos ar nusikaltėliai, man irgi nebūtų į tai nusispjauti. Bet iš tiesų jo tėvų šeima man labai patiko. Netgi labiau nei maniškė.“
Ieškojo priešingos šeimos nei tėvų
Mildos mama dirbo parduotuvės vedėja, o tėtis buvo mokytojas. Visa šeima šoko pagal motinos dūdelę, o nuo jos valdingo tono aidėjo visa laiptinė. Vos tik mama grįždavo namo, visi išsislapstydavo po kampus. Tėtis likdavo virtuvėje, bet prisidengdavo laikraščiu.
„Vaikystėje mamos tiesiog bijojau. Paauglystėje pradėjau nekęsti. Pavydėjau vaikams, kurių mamos kalbėdavo tyliai, nesiginčydavo su mokytojais, neišsišokdavo per vakarėlius. Keitėsi ir santykiai su tėvu – vaikystėje jį mylėjau ir laikiau savo sąjungininku, tačiau metams bėgant pradėjau jausti vis didesnę panieką – pykau, kad nesugeba pasipriešinti mamos muštrui, kad yra toks lepšis ir menkysta. Prisiekiau sau, kad mano šeima bus visiškai kitokia.“
Roko šeimoje tėvų santykiai klostėsi visiškai priešingai. Tėtis verslininkas, mama – namų šeimininkė. „Tėvas ten buvo autoritetas ir tikras šeimos galva. Visi jam pakluso. Motina kalbėdavo tuo prislopintu minkštu balsu, kuris man taip patiko, ir vaikščiojo tyliais žingsneliais. Ji man neatrodė nei užguita, nei sugniuždyta, tačiau jai nereikėjo rūpintis niekuo – viską nuspręsdavo ir už viską mokėdavo Roko tėvas.“
Tiesa, jau tuomet Milda pastebėjo, kad šalia tėvo Rokas yra visai kitoks, nei tuomet, kai jie lieka dviese. „Būdamas su manimi Rokas tapdavo panašus į savo tėtį – toks pat tvirtas, netgi, sakyčiau, valdingas, o šalia tėvo nemaloniai ištiždavo, imdavo mikčioti, visada nusileisdavo. Bet juk negyveni su tėvais.“
Vyriškumas virto agresija
Pirmieji nesusipratimai prasidėjo jau per medaus mėnesį. „Galėjau susitaikyti su tuo, kad mudviejų atostogų vietą ir laiką parinko vyras, bet kai jis pradėjo diriguoti dar ir mano dienos režimui, suirzau. Tarkim, jei jis nutaria, kad šiandien plauksim panardyti, o aš noriu pagulėti paplūdimyje – aišku, plaukiam nardyti.“
Tokių „smulkmenų“ vis daugėjo. Rokas sprendė ne tik tai, kokį butą pirkti, kokiais dažais dažyti sienas, bet net ir dėl tokių specifiškai moteriškų dalykų, kaip užuolaidų spalva. Kai Milda bandydavo paprieštarauti, jis iš pradžių bandydavo ją švelniai pašiepti („Ak, mažutė mano dizainerė“, „Nubėk geriau į parduotuvę ir nusipirk sau ką nors gražaus“).
Jeigu ji vis tiek nenusileisdavo, pasitelkdavo paskutinį argumentą: „Daraisi panaši į savo motiną“. Tai Mildai buvo baisiausias kaltinimas – ko jau ko, bet būti panaši į savo motiną ji troško mažiausiai.
Jis kontroliavo viską – net Mildos aprangos stilių. Ji nusileisdavo – nuo vaikystės paniškai bijojo barnių. Tokiais atvejais guosdavosi, kad Rokas ja tiesiog pernelyg rūpinasi. „Juk nenori, kad sėdėčiau kampe kaip tavo tėvas ir žodį bijočiau išlementi“, – sakydavo jis.
Pirmasis išties rimtas konfliktas įvyko tuomet, kai Milda po pirmojo vaiko gimimo praėjus 3 metams nutarė įsidarbinti. „Nors man ir patiko jo motinos šeimyniškumas, bet tikrai nesvajojau būti namų šeimininkė. Rokas įsivaizdavo, kad dirbti turi tik tos moterys, kurių neišlaiko vyrai. Nors ir nenorėjau būti panaši į savo motiną, jos užsispyrimo ir kietumo, matyt, turėjau nemažai. Manęs neišgąsdino net grasinimai skyrybomis.
Įsidarbinau... Ir šeima pradėjo griūti. Rokas tyčia užtrukdavo darbe, kartais grįždavo paryčiais. Atseit, ko jam skubėti į šaltus namus. Bet kokie mano bandymai paaiškinti, kodėl man svarbu dirbti, baigdavosi barniais. Kartą barnio metu jis nesuvaldė rankų – taip stūmė mane į sieną, kad peties negalėjau pajudinti dvi savaites. Po šito įvykio jis gailėjosi, lyg ir susitaikėm, bet po poros mėnesių vėl viskas prasidėjo iš naujo.“
Kryžkelėje tarp dviejų modelių
„Kartą paskaičiau kažkokį straipsnį apie tėvų šeimos modelio poveikį. Pamaniau, kad mes niekur nuo jo nepabėgom. Dar blogiau – mūsų atveju jis įgijo kažkokią iškreiptą formą. Mano mama yra valdinga ir nė kiek dėl to nesikremta – atrodo, ir jai taip gerai, ir tėvui. Išlenda jis iš po laikraščio ir toliau sau gražiai gyvena. Roko tėvai irgi atrodo visai patenkinti.
O štai mes kažkokie nenusisekę. Aš lyg ir noriu būti švelni ir moteriška, bet bijau palįsti po padu. Siekiu karjeros, bet dėl to jaučiu kaltę. Rokas lyg ir vyriškas, kaip tėvas, bet tas jo vyriškumas kažkoks agresyvesnis. Niekada nesu mačiusi, kad jo tėvas rėktų ant motinos ar tuo labiau ją stumdytų, o Rokas pradeda mane gąsdinti. Dabar stovim kryžkelėje. Susikalbėti nepavyksta, nes atrodo, kad mes visai skirtingai suprantam, kas yra šeima ir ko iš jos tikėtis. Gal tikrai būčiau buvus laimingesnė, jei būčiau susiradusi vyrą iš panašios šeimos?“
Kaip mus veikia tėvų šeimos modelis ir ar įmanoma nuo jo pabėgti, atsako „Vyrų ir moterų santykių instituto“ psichologė Aušra Griškonytė`
Nekopijuokite ir nebėkite – kurkite
„Mūsų gyvenimas šeimoje – tai nuolatinis antklodės tampymas į savo pusę. Kiekvienas į šeimą ateiname su savo modeliu ir visą gyvenimą kovojame, nesuvokdami, kad mūsų paskirtis – ne pakartoti kažkurį iš šių dviejų, o sukurti trečią. Tiek kopijavimas, tiek darymas atvirkščiai tėra du tos pačios lazdos galai. Tie, kurie sako niekada negyvensią taip, kaip tėvai, iš tiesų net ir darydami viską priešingai, sulaukia to paties rezultato. Pykdamas ant savo tėvų, nuolat kartosi tas pačias klaidas, nes tas santykis tarsi lieka neužbaigtas, tu netapai laisvas nuo jo.
Ne ką geriau ir tuomet, jei tėvų šeima buvo ideali. Amerikietis psichologas Fricas Perlsas yra pasakęs, kad didžiausios bėdos prasideda tuomet, kai mes ištekame ne už realaus žmogaus, o už savo fantazijos. Jei dievinu savo tėtį, tai ir vyre noriu matyti tik tas savybes, kurias turi tėtis, o kitų net nepastebiu. Nors veikiausiai jis turi ne mažiau gerų savybių. Tik jos yra kitokios. Reikia pamatyti partnerį tokį, koks jis yra, o ne tai, ką norėtum jame matyti. Nes ryšį gali sukurti tik su tikru žmogumi, o ne su fantazija.
Šeimos modelio mes neperkeliame automatiškai. Neverta tikėtis, kad stipriai dominuojančio tėvo pavyzdys būtinai pavers berniuką stipriu ir vyrišku. Kiekvienas tėvas kažkada turi leistis sūnaus nugalimas. Jei tėvas yra pernelyg valdingas, neleidžia sūnui atsiskleisti, šis tampa geibus, kaip koks asiūklis augantis ąžuolo šešėlyje. Jis gali būti nuolat draskomas prieštaravimų – viena vertus, lyg ir norėtų būti toks stiprus kaip jo tėvas. Kita vertus, yra pernelyg užspaustas, kad išdrįstų tokiu būti. Kamuojamas nuolatinio nevisavertiškumo komplekso, jis gali tapti netgi agresyvus, kad įrodytų sau savo vyriškumą, tačiau jo agresija bus nukreipta prieš silpnesnius už save.
Nors ir kaip keiksnotume ir dėl visko kaltintume tėvų šeimos modelį, vis dėlto, geriau nelabai vykęs nei jokio. Kai augi pilnoje šeimoje, tegul ir ne itin darnioje, matai realų vyro ir moters santykį, su visais pliusais ir minusais. Taip, joje būna konfliktų, bet taip pat matai ir būdus, kuriais tie konfliktai sprendžiami. O štai žmonės iš nepilnų šeimų įsivaizduojamą šeimos modelį susikuria iš aplinkos, susirankioja jį iš gabaliukų. Kažką matė pas kaimynus, kažką pas draugus ar per televizorių, kažką skaitė knygose. Bet visa tai tik fragmentai, išoriniai dalykai, iš kurių neįmanoma susidaryti teisingo ir išbaigto vaizdo.
