Kartą vaikystėje sėdėjau knygyne ir valgydama skanią spurgą laukiau, kol močiutė išsirinks knygą. Staiga prie manęs prisėdo mergaitė ir tarė: „Duok atsikąsti.“ Ji jau buvo pravėrusi burną, palinkusi prie skanėsto ir, jei nebūčiau truktelėjusi spurgos link savęs, ji be jokio leidimo būtų atsikandusi.
Ar toks mano poelgis buvo egoistiškas? Greičiausiai ne vienas pasakytų arba bent slapta pagalvotų: „Negi gaila buvo duoti paragauti, gal mergaitė buvo labai alkana.“ O aš tuo metu nė nemaniau dalytis, nes išsigandau tos pravertos burnos ir kėsinimosi pasisavinti tai, kas natūraliai priklauso man. Tikriausiai buvau egoistė, bet labai laiminga egoistė, gebėjusi pakovoti už savo „turtą“. Norisi praverti užkaltus langus ir plačiau pažvelgti į egoizmo sąvoką, kuri, kaip pastebėsite, yra prigimtinė teisė, žmonijos pažangos variklis ir vienas iš geros gyvenimo kokybės aspektų.
Egoizmas – galimybė išgyventi ir rinktis
Egoizmas yra reiškinys, kai pirmenybę teikiame savo, o ne kitų poreikiams tenkinti. Jau nuo seno lietuvių kultūroje ir graikų, lotynų filosofų veikaluose šis žodis turėjo tik neigiamą prasmę. O jei pavadintume egoizmą „nauda sau“, „atsižvelgimu į savo interesus“, „savęs tobulinimu“? Ar vis dar skamba neigiamai? Atvirkščiai – šie žodžiai ne tik nelipdo etiketės, bet ir parodo norą rūpintis savimi, siekimą tobulėti, laisvę rinktis gyventi taip, kaip liepia protas, emocijos, nuojauta. Juk kiekvienas turime tokią prigimtinę teisę. Apie tai vienas pirmųjų pradėjo kalbėti Aristotelis, paskatinęs šiokį tokį perversmą ir platesnį egoizmo suvokimą. Savo rašiniuose jis pradėjo užsiminti apie eudaimoniją, t. y. laimę, kurią atneša savo interesų patenkinimas ir savęs tobulinimas. Tai nėra savęs kaltinimas, kai pasirenki išpildyti savo, o ne kito interesus. Aristotelis tai vadina natūralumu, žmogiškumu ir netgi sveiku požiūriu. Kaip kitaip tapti laimingam, neatsigręžiant į save?
Šviesesnių spalvų į egoizmo terminą atsargiai įmaišė ir žinomas vaikų psichologas Jeanas Piaget. Jis nurodė, kad vaikas iki dvejų metų yra baisus egocentrikas, apie įsigilinimą į kitų, pavyzdžiui, tėvų, poreikius nereikia net svajoti. Jis pirmiausia galvoja apie neuždelstą savo poreikių patenkinimą, primygtinai reikalauja juos tenkinti, nors jie ir keistųsi kas pusę minutės. Tai viena vystymosi stadijų ir be to vaikas net neišgyventų. Kodėl jis toks? J. Piaget tai aiškina kaip nepakankamą kalbos išsivystymą, kai poreikių patenkinimas pasiekiamas kitais būdais. Šią mintį pagrindžia ir Charleso Darwino evoliucijos teorija, pagal kurią kova už savo išlikimą yra natūralus siekis, o išgyvena tik stipriausi. Taigi kūdikis egoistišku elgesiu kovoja už savo išlikimą ir pagrindinių žmogiškųjų poreikių patenkinimą. O garsus psichoanalitikas Sigmundas Freudas savo knygoje apie sapnus yra pajuokavęs: „Kartą girdėjau vedusios poros pokalbį, kai vienas jų kitam sakė: jei kuriam nors mūsų tektų mirti, aš išvykčiau į Paryžių. Nuo to laiko man tapo taip aišku, kad aš nenorėčiau būti tas, kuris lieka.“
Darbas už ačiū – tik dalis laimėjimo
Psichologijos mokslininkai yra nustatę, kad vienas pirminių motyvacijos šaltinių ko nors imtis, veikti, siekti yra egoizmas. Tyrimai įrodo, kad imdamasis bet kokios veiklos kiekvienas pirmiausia atsigręžia į savo poreikių patenkinimą ir, jei veikla tenkina, joje nusprendžia dalyvauti. Tai patvirtina atliktas tyrimas, kuriame dalyvavo 877 savanoriai iš profesionalaus golfo asociacijos. Paaiškėjo, kad žmonės, norintys paragauti savanorio duonos, visada pirmiausia turi egoistiškų, o ne altruistiškų paskatų, ir taip dažniau elgdavosi moterys nei vyrai. Paklausti, kodėl jie eina savanoriauti, daugelis atsako: „noriu pamatyti, kaip organizuojami tokio masto renginiai“, „noriu pažiūrėti, ar galiu dirbti tokį darbą visą gyvenimą“ arba „noriu pakeliauti“. Visi šie tikslai pirmiausia susiję su savo kaip asmenybės auginimu, brandinimu, puoselėjimu, o tik vėliau atsiranda didingesni tikslai. Vienoje knygoje parašyta: „Šalia gražios gėlės visada nori augti daugiau gėlių.“ Taip ir savanoris, iš pradžių vedamas į save orientuotų tikslų, atneša milžinišką moralinę ir finansinę naudą renginių, kelionių, akcijų organizatoriams. Be to, jo galvoje kilusios naujos mintys, realizacijos planai gali paskatinti naujų projektų vystymąsi ir įtraukti dar daugiau motyvuotų veikti egoistų. Pasitenkinimas savanoriška veikla ir dar didesnis savęs investavimas ypač sustiprėja, kai tai pateisina išsikeltus asmeninius tikslus.
Egoizmo per daug (ne)būna?
Egoizmas, kaip dauguma kitų savybių, gali turėti ir neigiamą aspektą. Tikrai ne visi gali pasigirti brandžiu egoizmu. Savo aplinkoje tikriausiai esate sutikę žmonių, kurių egoizmas peržengia ribas ir tampa kenksmingas. Tokie žmonės dažnai vadovaujasi strategija: žala tau, nauda man. Tokio mąstymo pagrindų išmokstama vaikystėje, kai tėvų suformuotas aplinkos suvokimas pastūmėja taip reaguoti. Didžiausi egoistai yra išvystę racionalią sistemą veikti žalingai kitų atžvilgiu ir tik taip gauti naudos sau. Tokiam žmogui pasakius, kad taip elgtis nesąžininga ir negarbinga, jis išpučia iš nuostabos akis ir labai nuoširdžiai atsako: „O kas čia tokio? Papyks, parėks ir praeis.“ Tad kaip juos atpažinti ir įveikti?
1. Nedidelius egoistus trumpai galima būtų apibūdinti taip: meluoja ir neraudonuoja. Tokie egoistai meluoja jums sukeldami neigiamų emocijų, sutrikdydami jūsų dienotvarkę, priverčia sudaryti jums nenaudingas sutartis, provokuoja jus pasielgti neapgalvotai, chaotiškai, impulsyviai, kad tik patys gautų kuo daugiau naudos.
Priešnuodžiai. Apskritai venkite bet kokio kontakto su egoistais ir nelaikykite pykčio. Taip pat neplanuokite ilgalaikių projektų, veiklų, neskubėkite viskuo tikėti, pergalvokite tai, ką išgirdote. Veikite pagal savo planą, vertybes ir bus ramiau.
2. Didesnius egoistus geriausiai iliustruoja posakis: „Pažadas kaip upės vanduo – nuolat teka.“ Tokie egoistai pažadų netesi, sako, kad užmiršo (taip iš tikrųjų gali būti). Be to, jie dažnai sako, kad įstrigo spūstyje ir pavėlavo į susitikimą arba pramiegojo jį, nes negirdėjo žadintuvo (jis greičiausiai nebuvo įjungtas).
Priešnuodžiai. Sudarykite rašytines sutartis, kuriose būtų aptartos visos sąlygos ir nustatytas įvykdymo terminas. Be to, turėtumėte surašyti ir pasekmes, jei pažadai nevykdomi.
3. Didžiausi egoistai – patys aršiausi. Jie vadovaujasi posakiu: „Tikslas pateisina bet kokias priemones.“ Jie tikslingai planuoja pridaryti jums žalos. Neseniai nuaidėjęs skandalas apie šokoladukų „Mars“ broką, kai buvo rasta plastiko, sulaukė didelio atgarsio Lietuvoje. Nors ir buvo liepta nedelsiant išimti juos iš apyvartos, ne visos parduotuvės sureagavo. Mat mirtinų atvejų nėra, o nedidelė dalis plastiko kaip ir nekenkia. Jokio blogio nemato ir darbdaviai, siūlantys algą vokelyje, o apskųsti ir toliau jus kankina įvairiais būdais. Juk patys paėmėte vokelį!
Priešnuodžiai. Šiems veikėjams reikalingi patys stipriausi vaistai. Jie yra nejautrūs kito silpnumui, tad turite būti stiprūs, pasitikintys savimi ir savo tiesą įrodyti (pokalbiu, teismais ar televizija). Viešumas –vienas geriausių priešnuodžių. Taip jau yra, kad skriaudėjas renkasi silpnesnę auką, todėl svarbu ir pačiam bent tokiais atvejais pabūti egoistu. Ne veltui sakoma, kad kiekvienas turime pasirūpinti savimi patys, nes niekas kitas taip nepasirūpins.
Ir aš noriu saldainio...
Kai išgirstu žodį „egoizmas“, man visada norisi jį padalyti į gerąjį ir blogąjį, o dar tiksliau – į kuriantį ir griaunantį, o tada kaip orientuotą į pozityvaus mąstymo modelį patyrinėti kuriantį egoizmą. Įsivaizduokite, jei ateinate pas konsultantą likus trims minutėms iki jo pietų pertraukos ir primygtinai reikalaujate konsultacijos, nors ji užtruktų apie pusvalandį. Pirmas scenarijus: konsultantas nusprendžia pabūti altruistu ir pietauti vėliau, bet po dešimties minučių jo pilvas taip reikalauja maisto, kad net darosi pikta, bet moralės normų spaudžiamas vis tiek tęsia konsultaciją. Antras scenarijus: konsultantas maloniai atsiprašo jūsų ir pasiūlo ateiti po pietų, nes konsultacija užtruks ilgai, o jis nepapietavęs negali kokybiškai suteikti paslaugos. Kurį scenarijų rinktumėtės? Beveik esu įsitikinusi (su mažomis išimtimis), kad rinktumėtės antrąjį ir dar įvertintumėte konsultantą už nuoširdumą. Tad konsultantas, pabuvęs egoistu ir patenkinęs savo patį pirmąjį pagrindinį poreikį, tampa kuriančiu egoistu, kuris ir pats laimingas, ir kitus tokius padaro.
Minėto konsultanto niekaip nepavadinsite egoistu, bet iš tikrųjų jis toks buvo, pirma patenkindamas savo fiziologinį poreikį, o tik vėliau jus aptarnaudamas. Tačiau vėliau sukurta jauki, šilta atmosfera jus papirko. O ar žmogų, aukojantį kitiems, galėtumėte pavadinti kuriančiu egoistu? Tai būtų tikrai ne melas, nes kai kurie aukoja, kad jaustųsi laimingesni, bet pirminis tikslas nėra kam nors padėti. Painu, tiesa? Išpainiokime tą voratinklį, pasiremdami tam tikrais faktais. Vieno tyrimo metu vaikai buvo padalyti į dvi grupes: vienoje buvo prašoma prisiminti įvykius, keliančius geras emocijas, o kitoje – įvykius, keliančius neigiamas emocijas. Tada jų buvo paprašoma apie įvykius papasakoti ir vėl apie juos pagalvoti. Po papasakoto įvykio kiekvienam vaikui buvo duodamas saldainis kaip paskatinimas už pastangas ir duodama pinigų krūvelė padalyti kitiems vaikams, jeigu nori. Tik laimingi vaikai veltui davė kitiems vaikams pinigų. Mokslininkai aiškina, kad teigiamos emocijos sužadina tokias medžiagas kaip endorfinai. Vadinamieji laimės hormonai pakelia nuotaiką ir skatina pozityviau žiūrėti į veiklą. Materialinė paskata ne tik suteikia pasitenkinimą, bet ir skatina dar dosnesnį elgesį ateityje.
Kad ir kaip dažnai tėvų ar mokytojų buvome mokomi dalytis su kitais, atsižvelgti ir į kito asmens nuotaikas, emocijas, vis dėlto mes patys sau esame labai svarbūs, dažnai patys svarbiausi, ir tai sveikintina. Turėdami sveiko egoizmo, neleidžiame kitiems per daug mumis naudotis, drąsiau siekiame tikslų. Atsižvelgimas į savo norus, poreikius stiprina savigarbą, moko atsisakyti pagundų, sukuria terpę vystytis kitų laimei ir leidžia drąsiai iškelta galva sau pasakyti: „Aš save myliu ir dėl to jaučiuosi laimingas.“
Norėdami išmokti brandaus egoizmo meno, turėtumėte atlikti kelis pratimus.
* Susirašykite į užrašų knygutę, kas jums gyvenime yra be galo svarbu ir kiek kartų per pastarąjį mėnesį jums pavyko tai patirti. Jei labai mažai, pagalvokite, kas trukdo, ir užrašykite.
* Leiskite laiką su žmonėmis, kurie tvirtai išsako savo nuomonę, drąsiai siekia savo tikslų ir gali pasakyti „ne“ dėl savęs, o ne „taip“ dėl kitų.
* Nustokite galvoti, ką pagalvos kiti, kaip atrodysite ar kad kitas su jumis nebedraugaus.
* Stiprinkite pasitikėjimą savimi – tai asmenybės kertinis akmuo. Jį galima pagerinti susirašant savo teigiamas savybes, poelgius ir už kiekvieną pavykusį poelgį ar panaudotą savybę save apdovanoti (nusipirkti kokybiškesnį drabužį ar įmantresnį delikatesą, nueiti į kiną ir visa kita, ko įprastai kasdien nedarote). Gyvenimas yra gana trumpas, o kuo jame daugiau gražių, šviesių, įkvepiančių emocijų, tuo esate arčiau pilnatvės.
Priėmimas į šių metų studijas pradėtas, daugiau informacijos www.psichologijosakademija.lt
