Dėkingumo dienoraščio kūrėja: panikos priepuoliai išmokė labiau mylėti save

Eglė Luotytė – žavinga moteris, sėkminga marketingo ir komunikacijos profesionalė, virtualios marketingo paslaugų agentūros direktorė, Dėkingumo dienoraščio kūrėja, keliautoja. Iš pirmo žvilgsnio tikriausiai mažai kas pasakytų, kad šios žavingos moters kasdienybėje – daugybė nerimo ir panikos.

Ar įmanoma gyventi normalų pilnavertį gyvenimą, patiriant tokius emocinius sunkumus? Eglė, paramos grupės „Gyvenimas su nerimu” iniciatorė, dalijasi savo istorija ir drąsina ieškoti pagalbos visus, kas nerimauja ar patiria panikos priepuolius.

Konferencijoje „Išdrįsk pradėti. Antras kartas“ dalinsiesi savo istorija pranešime „Gyvenimas su nerimu: kai kelią pastoja panikos priepuoliai“. Ką reiškia gyventi su nerimu?

Tai būsena, kurią apibūdinti žodžiais gana sudėtinga. Žinote tą jausmą, kai dėl ko nors nerimaujate? Kažko laukiate? Įsivaizduokite, kad ta būsena niekada nepraeina. Kad nuolat jaučiate įtampą, stipriau nei įprastai plakančią širdį ir daug panašių į nerimą simptomų. Gyventi su nerimu – tai tarsi išmokti gyventi iš naujo: su jauduliu, baime, laukimu, kartas nuo karto ištinkančiais nerimo priepuoliais. Susigyventi su naujomis baimėmis, kurios ateina kartu su panikos sutikimu – tokiomis kaip parduotuvių baimė, viešojo transporto baimė, baimė kad užstrigs striukės užtrauktukas... baimių atsiranda įvairiausių, tad norint gyventi normalų gyvenimą tenka visų pirma su jomis susitaikyti, jas suprasti, priimti ir susigyventi. Nepameluosiu, tai yra tarsi naujo savęs pažinimas. Gyventi su nuolatiniu nerimu yra sudėtinga ne tik pačiam žmogui, bet ir jo artimiesiems. Tu tarsi nuolat būni „specialioje padėtyje”, kuri gali gąsdinti ne tik tave, bet ir aplinkinius.

Asmeninio albumo nuotr.

Gal gali savais žodžiais paaiškinti, kas yra panikos priepuoliai, panikos atakos, panikos sutrikimas? Kaip žinoti, kad tau tai vyksta? Juk buitinėje kalboje mes pakankamai dažnai vartojame „mane ištiko panika“, net nesusimąstydami, kokia iš tiesų tai didžiulė problema ir kiek daug žmonių tai patiria.

Kai pirmą kartą ištiko panikos priepuolis – atvirai galiu pasakyti, jaučiausi lyg mirštu. Ramiai leidžiant vakarą namuose ir kalbant telefonu staiga pradėjo spengti ausyse, išdžiūvo burna, pradėjo svaigti galva, trūkti oro ir dingti sąmonė. To paties pokalbio metu paprašiau draugo kaipmat kviesti greitąją. Jausmas buvo neapsakomai baisus – per tas minutes net norėjau skambinti artimiesiems ir atsisveikinti, pasipylė ašaros. Atvykus pagalbai ir nenustačius jokių širdies ar kitų sutrikimų viskas baigėsi tiesiog raminamaisiais.

Kai nežinai, kas su tavimi vyksta, nelabai gali ką nors prognozuoti, o po tokio priepuolio susimąstai: kas negerai su tavimi, tavo sveikata? Ar laikas darytis tyrimus? Gal sergu kokia nors nepagydoma liga? Nežinojimas, kas tave ištiko, yra blogiausia. Gerai, jei tai nutinka tik kartą, tačiau dažniausiai priepuoliai ima kartotis vis dažniau ir dažniau, kaip nutiko ir mano atveju. Vis dar nežinodama, kas darosi, jaučiausi vis blogiau ir blogiau. Kasdien pradėjau bijoti, kad vėl ištiks tas jausmas, nuolatinės kelionės į greitąją ir raminamieji. Kol nerimas taip įsisiūbavo, kad prasidėjo panikos sutrikimas – tai jau fiziologinis sutrikimas, kuris yra gydomas vaistais. Mano žiniomis, smegenyse pradeda trūkti oro, nebepakankamai pagaminama seratonino. Vien dėl nežinojimo, kas su manimi vyksta, sulaukiau rimtesnio sutrikimo. Nebegalėjau nei dirbti, nei vairuoti, nei bendrauti su žmonėmis, nuolat svaigo galva, apniko nevaldomos, baisios mintys, o kiekviena diena prasidėdavo su ašaromis ir neturėjimu jėgų pakilti iš lovos.

Asmeninio albumo nuotr.

Ar galėtum pasidalinti savo istorija. Kada tau prasidėjo panikos atakos? Kaip manai, kokie faktoriai tai lėmė?

Kaip ir visiems, standartiškai, pirmasis priepuolis prasidėjo, kai nusiraminau. Prieš pat Kalėdas, kada visi darbai buvo nudirbti (o jų turėjau labai daug, net per daug), kai laukė poilsis ir atostogos. Tada ir įvyko tas vadinamas pasąmonės sprogimas. Paprastai priepuoliai ištinka būtent tada, kai kūnas ir protas atsipalaiduoja. Daugeliu atveju, mano – ne išimtis, tai nutinka dėl psichologinių priežasčių. Tai yra logiškų, tvirtų, daug dirbančių ir daug patiriančių žmonių problema. Manau, mano atvjeju, noras būti tobula, pačios susikurtos taisyklės ir perfekcionizmas, pasąmonės slopinimas ir darymas tai, ką reikia, o ne tai, ko noriu, mane privedė prie organizmo pasipriešinimo. Labai gražiai mano psichologė apibūdino man, kas yra panikos priepuoliai: „Įsivaizduokite, kad pasąmonė – tai dramblys, o sąmonė – vadeliotojas. Kol dramblys sotus, neištroškęs – jis klauso vadeliotojo, eina ten, kur pastarasis liepia. Tačiau jei dramblys ištroško ar negavo maisto – jis pasuks ten, kur jam reikia, nepaisant vadeliotojo nurodymų. Taip nutinka ir su mumis, kai sąmoningai kontroliuojame savo gyvenimą ir nepatenkiname iš pasąmonės kylančių poreikių.

Kokias priemones naudojai panikai ir nerimui suvaldyti? Kas padėjo?

Kadangi mano situacija buvo gana sunki, apsilankius pas gydytoją iškart pradėjau gerti man paskirtus vaistus. Tai buvo antidepresantai ir raminamieji. Šalia to lankiausi pas psichologę, kuri man labai padėjo įsigilinti į priepuolių priežastis, reikšmes ir pasekmes, suprasti, iš ko jie kyla, kaip veikia ir kaip galima juos suvaldyti. Dalijausi patirtimi su kitas gydytojais ir gavau begalę naudingų fizinių ir psichologinių patarimų: kvėpavimo pratimai, joga, meditacija, sportas ir fizinė veikla – ypač efektyvu. Geros emocijos, kelionės, galbūt maži pirkiniai, prisiminimai taip pat labai padeda.
Kaip nerimas ir panikos atakos bei paieškos pagerinti savo sveikatą pakeitė tavo gyvenimą?
Apskritai į gyvenimą atėjo daugiau meilės sau ir priežiūros: nuo maisto iki miego, nuo daugiau sporto iki meditacijos, nuo įsiklausymo į save iki darymo to, ko noriu, o ne to, ko iš manęs nori kiti. Atsirado tiesiog daugiau drąsos pasitikėti savimi, būti užtikrintai tuo, ką darau. Šiandien vis dažniau pakanka patvirtinimo, kad elgiuosi teisingai sau pačiai, o ne iš kitų. Tapau kur kas atidesnė sau. Skamba paradoksaliai, bet į gyvenimą atėjo daugiau ramybės, o su ja – įkvėpimo. Man regis, tiesiog pradėjau kur kas labiau vertinti patį gyvenimą, kiekvieną, be priepuolių nugyventą dieną. Tai mane skatina judėti į priekį, siekti labai didelių tikslų ir veikti. Ypač daryti tai, kas kyla iš vidaus.

Asmeninio albumo nuotr.

Kaip jautiesi dabar? Kas tau padeda suvaldyti nerimo lygį kasdienybėje?

Kiekvieną dieną būna kitaip. Kartais net pamirštu apie nerimą ir priepuolius. Būna, kad jie tiesiog ima ir pasitraukia. Ypač kai daug dirbu, keliauju ar užsiimu kokia nors mėgstama veikla. Tada jaučiuosi ypatingai gerai, lyg kalnus norėčiau versti: daug jėgų, įkvėpimo. Tačiau būna, kad lyg perkūnas iš giedro dangaus apninka nerimas. Kadangi jau žinau, kaip su juo tvarkytis – nieko nedelsdama metu viską ir imu „taisyti“ situaciją: užsiimti sportu, tvarkyti namus, atlikti keletą jogos pratimų, paskambinti kokiai nors seniai matytai draugei. Labai padeda tiesiog dėmesio nukreipimas. Na, o kasdienybėje labai stengiuosi pirma galvoti apie save. Bet kurioje situacijoje. Įsiklausyti savo vidinio balso. Jei dėl ko nors nerimauju ar jaudinuosi – visada stengiuosi pasigilinti i situaciją: paanalizuoti, dėl ko iš tiesų jaudinuosi, kaip galiu išspręsti problemą. Tai tarsi pokalbiai su savimi, kurie labai padeda nuraminti mintis. Supratau, kaip svarbu yra miegas, sportas, mityba, geros emocijos – visa tai tapo mano kasdieniais įpročiais, kurie be galo naudingi net ir visiškai sveikata nesiskunžiančiam žmogui (šypsosi).

Ne kiekvienas drįsta prabilti apie savo psichologinę sveikatą – mūsų visuomenėje tai vis dar tarsi kažkoks tabu. Kodėl pasirinkai kitą, drąsesnį kelią – dalintis savo patirtimi su kitais? Kokią tame matai prasmę?

Priežastys yra kelios. Visų pirma, kai praėjau juodžiausią etapą, supratau, kad tokios patirties nelinkėčiau net didžiausiam priešui. O blogiausia, toje situacijoje, kai susiduri su priepuoliu, net nežinai kas tau nutiko. Jei bent kur būčiau kada nors skaičiusi, girdėjusi apie tokius priepuolius, manau, ir susidūrimas su jais būtų buvęs lengvesnis. Nenoriu kad nei mano draugai, nei artimieji, nei pažįstami, nei jų aplinka išgyventų tai, ką patyriau aš. Todėl kalbu ir dalinuosi garsiai, ir tai veikia. Jau šiandien sulaukiu vis daugiau žinučių ir laiškų iš žmonių, kurie tiesiog nori apie tai pasikalbėti, nori patvirtinimo, kad gyvenimas grįš į savo vėžes. Iš to net kilo idėja sukurti paramos grupę internete, kuri vienija visus, susidūrusius su nerimu. Kodėl? Gyvenime yra labai svarbu ne tik būti laimingu, geru žmogumi, bet ir daryti kažką gero, prasmingo, naudingo kitiems. Tai yra mano būdas daryti gera. Jau dabar matau, kad vien pokalbiai, patirčių pasidalijimai, patarimai vieni kitiems yra labai didelė parama. Ir galų gale, jau gavau šį išgyvenimą – kodėl gi iš jo nepadarius kažko gero? Vietoj to, kad gailėčiausi, jog gyvenimas pasikeitė ir kad galbūt niekada nebebus 100 % toks pat kaip seniau, radau jėgų ir vidinės stiprybės paversti šį negalavimą stiprybe, padaryti iš to kažką naudingo ir gero.

Asmeninio albumo nuotr.

Ką patartum žmonėms, kurie patiria panašius išgyvenimus?

Visų pirmą – neišsigąsti. Neįvaryti saves į baimių liūną. Neužsidaryti savyje. Ieškoti pagalbos. Kreiptis į gydytoją ir gauti reikiamą gydymą. Neužsisklęsti. Nebijoti vaistų. Pamenu, ne viena mergina ir moteris minėjo, kad bijo vartoti tam tikrus vaistus, o tada aš tiesiog sakau: bet juk kai plaučių uždegimu sergi, tai supranti, kad reikia vaistų? Taip ir čia, tokia pati liga. Patarčiau nelaukti, kol visai pablogės, bet ieškoti sprendimų jau po pirmo tokio išgyvenimo. Pasitikėti artimaisiais ir su jais apie tai pasikalbėti. Pasikalbėti su kitais žmonės, susidūrusiais ir gyvenančiais su nerimu. Labai patarčiau būti drąsiems ir ieškoti sprendimų, bet neslėpti nerimo savyje, kas, ko gero, yra blogiausia, ką galite padaryti. Jei nėra artimųjų, su kuriais galite klabėti – kalbėkite su žmonėmis internete. Visada žinokite, kad nesate vieni. Kad yra daugiau žmonių ir gydytojų, pasiruošusių padėti. Ir nepamirškite, kad tai nėra amžina, tai yra išsprendžiama, pasveikstama ir gyvenimas vėl gįžta į savo vėžes.

Daugiau apie tai, kaip gyventi su nerimu ir panikos priepuoliais, išgirsite LITEXPO parodų ir kongresų centre Vilniuje, kovo 17 d. (šeštadienį) moterims skirtoje pokyčių konferencijoje „Išdrįsk pradėti. Antras kartas“ išklausę Eglės Luotytės pranešimą „Gyvenimas su nerimu: kai kelią pastoja panikos priepuoliai“. Renginyje pranešimus taip pat skaitys ir praktines dirbtuves ves su pokyčių įgyvendinimo temomis dirbantys psichologai, koučingo specialistai, lektoriai, karjeros konsultantai. Daugiau informacijos galite rasti interneto svetainėje isdriskpradeti.lt

Užsakymo nr.: PT_77346421

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis