Argi ne ironiška: puoselėjame kapinių kultą, bet mirties tema - tabu

Sako, kad esame amžinai gedinti tauta, dėl to nesugebame džiaugtis gyvenimu. O gal yra atvirkščiai – nemylime gyvenimo, nes negerbiame mirties? Juk tai – tarsi dvi vienos monetos pusės: ignoruodami vieną, negalime pasinaudoti ir kita.

Skaitomiausi straipsniai:
- Įvaizdį pakeitusi Ramunė (35 m.): tapau tikra dama
- Raisa Gorbačiova – kodėl savi jos nemėgo?
- Violeta Baublienė: rėksminga išvaizda nebyloja apie gerą skonį
- Stiprinti imunitetą padeda ne tik medus ir citrina
- Česnakinė naminė varškytė

Štai ir vėl Vėlinės. Vieniems tai – dar viena proga pakalbėti apie pas mus gajų kapinių kultą, kitiems – galimybės nors kartą per metus aplankyti tolimus giminaičius. Daugiausia laiko tądien vis dėlto praleidžiame automobilių grūstyse – jei juos sujungtume į vieną vorą, ši, ko gero, būtų ilgesnė nei vėlių eilė prie dangaus vartų.

Kad ir ką kalbėtume apie mirusiųjų pagerbimo dieną, apie juos tądien turbūt galvojama mažiausiai. Net jei darytume prielaidą, kad vėlės yra gyvos ir viską reginčios, vargu ar ordos lankytojų yra kaip tik tai, ko tikimasi atgulant amžinojo poilsio. Šia proga apie savo laikinumą, aišku, pamąstoma, bet dažniausiai kapų lankymas vis dėlto tėra duoklė tradicijai, visuomenės opinijai ar geresniu atveju – savo sąžinei.

Mūsų – gražiausias!

Ir kam gi mes norime įsiteikti tais prabangaus marmuro paminklais ar retų gėlių klombomis? Negi mirusiajam? Nors gal tas noras pasirodyti – ne toks jau blogas. Jei ne Senovės Egipte vyravęs mirusiųjų kultas, šiandien šios šalies turizmas veikiausiai merdėtų. Ką jau kalbėti apie Paryžiuje esančias Per Lašezo kapines! Ne veltui Alexandre'as Dumas sakė: „Tik Per Lašeze velionis iš aukštosios visuomenės jaučiasi kaip namie.“ Ir Lietuvoje yra tautai brangių mirusiųjų lankymo vietų, tiesa, gal kiek kuklesnių (tarkim, Rasos – ypač lenkų kilmės vilniečiams – dėl palaidotos Pilsudskio širdies). Normalu, kad tokias ir brangias asmeniškai puoselėjame. Tik ar nepersistengiame? Prisimenu nuotaikingą P. Almodovaro filmo „Viskas apie mano mamą“ sceną – aktorės Penelope's Cruz įkūnijama herojė taip įnirtingai šepečiu blizgina motinos paminklą, kad atrodo, jog ši scena filmuota Lietuvoje.

Danai deginant mirusiuosius išskiriamą šilumą naudoja bažnyčioms šildyti, o Berlyne esančio krematoriumo šiluma šildosi viso gyvenamojo kvartalo gyventojai.Natasha Kler

Tiesą sakant, visai nenorėčiau, kad virš mano, kai atgulsiu amžinojo poilsio, galvos kas nors be paliovos brūžuotų šepečiais ir mojuotų kauptuku. Gal ir nieko bloga norėti įsiamžinti genialiais kūriniais, palikti savo DNR vaikuose ar bent išlikti artimųjų prisiminimuose, bet iš kur tas troškimas žūtbūt įamžinti savo palaikų trūnijimo vietą? Tai rimtas pavojus ne tik dvasiniu, bet ir praktiniu požiūriu. Kitados, kai kapams nebūdavo skiriama tiek dėmesio, ant jų pastatyti mediniai kryželiai sutrūnydavo per keliolika metų, kapas apaugdavo žole ir netrukus toje vietoje jau galėjai laidoti kitą numirėlį. Teisę įsiamžinti paminklu turėdavo tik itin nusipelnę ar turtingi žmonės. Dabar, kai nusipelnę yra visi, kapinių plotai pavojingai plečiasi, o vietos vis sparčiau besidauginantiems gyviesiems lieka vis mažiau.

Tad pasaulis suskubo judėti visai kita linkme – mirties nuvainikavimo ir netgi praktinio panaudojimo. Štai Japonijoje, kur kiekvienas žemės lopinėlis yra labai vertingas, kremuojama apie 98 proc., Čekijoje – 95 proc., Didžiojoje Britanijoje – 70 proc. mirusiųjų. Danai deginant mirusiuosius išskiriamą šilumą naudoja bažnyčioms šildyti, o Berlyne esančio krematoriumo šiluma šildosi viso gyvenamojo kvartalo gyventojai. Australijoje atrastas ekologiškiausias būdas „atsikratyti“ mirusiųjų kūnais. Tai – akvamacija. Lavonas tiesiog ištirpdomas naudojant įvairias chemines medžiagas, vandenį ir aukštą temperatūrą. Akvamuojant energijos sunaudojama 10 proc. mažiau nei kremuojant ir neišskiriama jokių toksinių medžiagų. Kita vertus, gal ir nieko nauja – nuo senų laikų buvo žmonių, kurie tvarkėsi ekologiškai, jūreiviai atiduodavo kūnus žuvims suėsti, maoriai – laukiniams žvėrims bei paukščiams sudraskyti.

Nemirtingųjų karta

Dar įdomesnis yra požiūris į mirtį. Elisabeth Kubler-Ross knygoje „Apie mirtį ir mirimą“ pastebi, kad šiuolaikinė visuomenė mirties atžvilgiu elgiasi gana paradoksaliai – mes nuolat kariaujame, beveik patologiškai domimės kriminalinėmis naujienomis, katastrofomis, kurių metu žūva kiti, bet kartu nesąmoningai bandome paneigti savo pačių mirtingumą. Neatplėšiame nuo kompiuterių vaikų, kai jie it patrakę galabija nesibaigiančius virtualius priešus, tik štai į laidotuves vis dėlto stengiamės nesivesti – kam vaikui ta traumuojanti patirtis?

Net ir mums jos nelabai reikia. „Baik, liaukis, argi nėra įdomesnių temų?“ – taip tildomas kiekvienas, užsiminęs apie šią nekviestą viešnią. Prisimenu, kaip viena giminaitė, mirus vyrui, ėmė samprotauti apie savo gyvenimo laikinumą ir vis kartojo, kad jos dienelės jau taip pat slenka vakarop... Kaskart jai išsižiojus, atrodė, kad tos dienelės gali baigtis ir greičiau – taip agresyviai vaikai bandydavo nutildyti savo motiną. Kitąsyk apie mirtį ta giminaitė prabilo susirgusi vėžiu. Ir vėl buvo užčiaupta. Savo valią, kaip ir kur norėtų būti palaidota, ji išsakė visiškai svetimam žmogui. Šis išklausė, pažadėjo viskuo deramai pasirūpinti, ir moteris nurimo. Beje, nuo tada praėjo jau 10 metų, ji toliau sėkmingai gyvena ir vis dar bijo kalbėti apie mirtį su savo vaikais.

Argi ne ironiška, kad, puoselėdami kapinių kultą, ignoruojame pačią mirtį? Vargu ar rasime žmonių, visiškai nejaučiančių mirties baimės, bet jei ji suvokiama kaip svarbus ir, deja, neišvengiamas gyvenimo įvykis, pasitikti ją lengviau. Vieniems padeda tikėjimas pomirtiniu gyvenimu, kitiems palengvėja sutvarkius žemiškus reikalus: parašius testamentą, atsiprašius, pasiruošus įkapes. Pavertę mirties temą tabu, neleidžiame artimiesiems jos oriai pasitikti. Prisimenu vieną vėžiu sirgusį vyrą – paskutinėmis gyvenimo dienomis jis pasakojo šeimynykščiams apie planus remontuoti namą, o šie iš paskutiniųjų tramdė ašaras bijodami išsiduoti, kad jo valandos suskaičiuotos. Taip ir numirė vargšelis nesupratęs, kad miršta, ir neatsisveikinęs.

Versijų, kodėl mūsų santykis su mirtimi tapo toks iškreiptas, yra daug. Manoma, kad savo juodą darbą padarė urbanizacija – persikėlus iš kaimo į miestą, nutrūko bendruomeniniai ryšiai, sunyko natūralus gyvybės ir mirties ritmo pajautimas. Gerėjanti ekonominė padėtis, medicinos pažanga, stiprėjančios hedonistinės nuotaikos, jaunystės kultas leidžia ilgiau džiaugtis patogiu gyvenimu, tad imame naiviai manyti, jog tai tęsis amžinai. Kad netemdytų šių iliuzijų, seni žmonės vis labiau išstumiami iš visuomenės – atiduodami į senelių globos namus, slaugos ligonines. Ten neretai ir miršta – juk būtų kažkaip nesmagu gyventi bute, kuriame tai nutiko? Ką jau kalbėti apie numirėlio šarvojimą jo namuose.

Shutterstock nuotr.

Kam tas gedulas?

Prisimenu savo močiutės laidotuves. Ji buvo pašarvota savo namuose, kuriuose gyveno nuo jaunystės, augino vaikus, nukaršino vyrą. Gulėjo didžiajame kambaryje – ant senelio sukalto suolo, užtiesto jos pačios austa staltiese. Ant sienų – šeimos nuotraukos, ant langų – močiutės siuvinėtos užuolaidėlės, darželyje po langais – jos sodintos gėlės. Gretimame kambaryje, lovoje, kurioje mirė, trumpo poilsio prigulęs jos sūnus. Ir viskas taip natūralu, netgi nebaugu, ir ta mirtis atrodo visai jauki.

Beveidė šarvojimo salė, atidaryta griežtai tam tikromis valandomis, ne tik leidžia išvengti nereikalingų sentimentų, bet ir išvaduoja nuo visokių prievolių – tarkim, tradicijos budėti prie mirusiojo naktį. Kitados tikėta, kad tokios budynės ir maldos padeda sielai nusiraminti ir palengvina jos kelią į dangų. Žiūrint praktiškai – ši tradicija leisdavo artimiausiems žmonėms ramiai, netrikdomiems pašalinių, atsisveikinti su velioniu. Bet tai, ko gero, išnyks kartu su raudomis. Ritualai, turintys padėti artimiesiems susitaikyti su netektimi (raudos, maldos, giesmės, tylus buvimas šalia), mums tapo nesuprantami ir todėl pernelyg varginantys. „Nemėgstu aš vaikščioti į tas laidotuves, – aiškino vienas pažįstamas. – Sėdi visi paniurusiais veidais, gieda nesibaigiančias giesmes, dar tas gėlių kvapas... Štai žydai ar musulmonai nerymo tris paras prie numirėlio – užkasa jį tą pačią dieną!“ Šis vyrukas, atėjęs į šermenis, kelias minutes pastovėdavo šarvojimo salės kampe ir traukdavo į vaišių kambarėlį. Ten ir praleisdavo visą laiką gurkšnodamas kavą ar stipresnius gėrimus. 

Ritualai, turintys padėti artimiesiems susitaikyti su netektimi (raudos, maldos, giesmės, tylus buvimas šalia), mums tapo nesuprantami ir todėl pernelyg varginantys.Natasha Kler

Negali jo labai smerkti – įvertinti ritualų reikšmę gali tik žinodamas, kodėl jie atsirado. Taip, žydai ar musulmonai tikrai stengiasi palaidoti žmogų jo mirimo dieną, bet ši tradicija atsirado veikiau praktiniais sumetimais – esant karštam klimatui, palaikai greičiau yra. Pagoniškoje Lietuvoje itin kilmingi numirėliai apskritai būdavo nelaidojami kelis mėnesius, jie netgi sodinti prie bendro vaišių stalo... Tikra švente laidotuves sugeba paversti ir kinai – kartais, stengdamiesi, kad į šermenis ateitų kuo daugiau žmonių, pasikviečia net striptizo šokėjų. Žinodami tradicijų kilmės šaknis, negalime kaltinti paviršutiniškumu ir mūsų jaunimo, dvasingąsias Vėlines iškeitusio į Helovyną, – pagonybės laikais net lietuviai stengėsi per laidotuves kuo daugiau triukšmauti ir linksmintis, kad nubaidytų vėles ir šios nesigvieštų gyvųjų.

Nors šiais laikais teigiamų emocijų laidotuvės suteikia nedaug, į jas kartkartėmis tenka eiti. Ir neretai ne tik vaikai, bet ir brandūs žmonės sutrinka, nes nežino, kaip elgtis, ką kalbėti. Prisimenu gana komišką situaciją, kai 40-metė kolegė, atėjusi į boso motinos šermenis, nudrožė tiesiai prie jo ir įteikė puokštę gėlių. Pasveikino.

Nejauku ir dėl to, kad nežinome, apie ką kalbėti su gedinčiuoju. Viena vertus, bijom dar labiau jį įjautrinti, kita vertus, nesinori pasirodyti beširdžiam ir kalbėtis apie orą ar susirinkusiuosius. O juk užtenka tiesiog paklausti, kaip ir kada žmogus mirė, ar ilgai sirgo, ką kalbėjo prieš mirtį ir panašiai. Netiesa, kad gedintiesiems pabosta apie tai su visais kalbėti – iš tikrųjų, sukdami kaskart tą pačią įvykių juostą, jie lengviau susitaiko su tuo, kas nutiko. Kad ir kaip makabriškai tai skambėtų, reikėtų rasti ir kuo pasidžiaugti: jei tai nutiko staiga, pasidžiaukime, kad mirtis buvo lengva; jei žmogus ilgai sirgo, – kad pagaliau baigėsi jo kančios. Visada tinka pakalbėti apie velionio nugyventą ilgą ir gražų gyvenimą, meilę ir dėmesį, ko jam netrūko, – tai prislopina artimųjų kaltės jausmą, nes šis kankina beveik visus net ir be priežasties. Galima pasišnekėti ir apie organizacinius dalykus: mišių, laidojimo laiką, kitus rūpesčius – tai padeda trumpam atitraukti mintis nuo skausmingų minčių. Kartais užtenka tiesiog pasėdėti žmogų apkabinus, palaikyti už rankos, paduoti nosinę, kai pravirksta.

Psichologai vienu balsu kartoja – leiskite gedinčiajam išsikalbėti ir išsiverkti, neslopinkite jo. Įprastai gedima maždaug metus. Verta sunerimti, jei tai užsitęsia pernelyg ilgai arba sukelia žmogui visišką apatiją: jis nustoja rūpintis savimi, su niekuo nebendrauja. Galbūt saugant žmogų nuo tokio ilgo gedulo lietuvių tautosakoje atsirado legendų apie tai, kaip pernelyg apverktos vėlės visą laiką vaikšto šlapios ir dar turi nešiotis su savimi sunkų ašarų kubilą.

Lietuvoje ašaros dar toleruojamos, tik kažin, ar taip bus ilgai. Prisimenu prieš kelerius metus rodytą serialą „Šešios pėdos po žeme“. Ten buvo tokia scena, kurioje gedinti moteris, neištvėrusi sielvarto, prie karsto pravirko. Aplinkiniai buvo pašiurpę – kaip ji sau leidžia?! Kaip nekultūringa! Kaip jaustis aplinkiniams? Juk jei nesivaldai, yra vaistų.

Gal ir ne veltui sakoma, kad gyvenimas yra liga, nuo kurios anksčiau ar vėliau vis tiek mirštama.

Šiek tiek etiketo

1. Įėjus į salę reikia atsistoti netoli karsto, padėti ant žemės gėles (vaza pasirūpins kiti), persižegnoti, kelias minutes pastovėti (sukalbėti maldelę ar tiesiog pamąstyti apie mirusįjį). Tada – prieiti prie velionio artimųjų (šie paprastai sėdi pirmoje eilėje prie karsto) ir pareikšti kiekvienam iš jų trumpą užuojautą. Pasėdėti salėje derėtų bent valandą.
2. Ką nešti? Vainikus neša tik patys artimiausi žmones, kitiems užtenka nedidelio krepšelio ar poros gėlių. Gera nauja tradicija – aukoti pinigus artimųjų sumanytu tikslu ar tiesiog paduoti vokelį su pinigais artimiausiam šeimos nariui. Geriausia dovana mirusiajam – nuoširdi malda.
3. Ką rengtis? Artimiausi giminaičiai rengiasi juodai, likusieji – tiesiog tamsiais drabužiais. Reikėtų vengti itin ryškių, taip pat šviesių spalvų, pernelyg trumpų, atvirų, seksualių drabužių.
4. Ar vaišintis? Jei atėjote trumpam, geriau nesiveržti į vaišių kambarėlį, esantį prie šarvojimo salės. Išimtis, jei velionio artimieji kviečia norėdami pabendrauti.
5. Gedulingi pietūs. Tai gana sena ir svarbi baigiamoji laidotuvių ritualo dalis. Tikinčios šeimos per gedulingus pietus daugiausia meldžiasi ir gieda giesmes už mirusįjį. Netikinčioms vis dažniau tai tampa dar vienu pasisėdėjimu prie stalo. Pasak jų, juk gyvenimas tęsiasi.

Sužinokite portalo naujienas pirmieji ir skaitykite žurnalą "Moteris"! Trims portalo skaitytojams, užpildžiusiems anketą, dovanosime 3 mėn. žurnalo "Moteris" prenumeratą.


Skaitykite Moteris.lt naujienas ir savo išmaniajame telefone. Parsisiųsti programėles: „iPhone“; „Android“. Sekite mūsų naujienas ir Facebooke!

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis