Kaip atgauti dvasios ramybę po persileidimo

Praėjusiais metais persileidimą Lietuvoje patyrė daugiau kaip 3 tūkst. moterų. Juo baigiasi maždaug kas ketvirtas–penktas nėštumas. Atsigauti fiziškai po persileidimo dažnai nėra taip sunku, kaip atgauti dvasios ramybę.

„Skaitau jūsų žurnalą jau trečius metai, – rašo viena nenorėjusi prisistatyti skaitytoja. –  Nusipirkau pirmą numerį iš karto, kai nėštumo testas parodė dvi juosteles. Buvome susituokę daugiau kaip metus, bet vaikutį planavome jau nuo draugystės pradžios (dar prieš dvejus metus). Sužinojusi apie nėštumą jaučiausi labai pakylėta, širdyje kažkas virpėjo, panašus jausmas buvo vedybų dieną, kai prie altoriaus sakiau „taip“ savo vyrui. Nežinau, gal tai ir yra laimė, kai labai lauki, tikiesi, o kai TAI nutinka, pritrūksta žodžių savo būsenai apsakyti. Deja, jau po kelių savaičių pradėjau kraujuoti, ir ginekologė pasakė, kad gresia persileidimas. Tą dieną, kai jis prasidėjo, buvau darbe. Fiziškai jaučiausi gerai, nelaimės nenujaučiau, bet vaikučio netekau...


Visi – ir gydytoja ligoninėje, ir mano vyras, ir artimiausia draugė sakė, kad nieko čia tokio, dažnai pasitaiko, tereikia pamiršti ir bandyti vėl. Nežinau, bet mane jų žodžiai veikė priešingai. „Nieko jūs nesuprantate!“ – norėjosi rėkti visiems. O geriausiai jaučiausi, kai nieko šalia nebūdavo ir aš galėdavau iki valios verkti ir liūdėti. Nenorėjau nieko matyti, o labiausiai reklamų, kurių pilna televizijose, su mažais kūdikiais. Atrodė, kad niekada nebūsiu tokia laiminga, kaip jie, besišypsantys ten, ekrane...

Kadangi rašau jūsų žurnalui, kaip supratote, auginu vaikutį. Šiandien Mykolui – 5 mėnesiai. Antrą kartą pastojau po metų ir nėštumas buvo gana sklandus. Šiandien jau galiu ir noriu padrąsinti visas mamas, kad persileidimas – ne pasaulio pabaiga, ir jūs tikrai sūpuosite vaikutį. O jūsų norėčiau paprašyti rašyti ne tik apie tai, kokių vaistų gerti gresiant persileidimui ir kaip stiprinti sveikatą po jo, o kaip atsigauti psichologiškai. Tokių žinių, deja, labai trūksta.“

Ką moteris jaučia po persileidimo ir kaip jai atsigauti konsultuoja psichologinio konsultavimo ir psichoterapijos centro INVITO psichologė psichoterapeutė Marija Vaštakė.

Psichologinė ir fizinė netektis

Devyni nėštumo mėnesiai – ypatingas laikotarpis kiekvienai moteriai. Nauja gyvybė moters viduje keičia ir pačią moterį, ir pasaulį aplink ją. Neretai laukimo džiaugsmą aptemdo mintis, kad ne kiekvienas laukimas baigiasi gimdymu. Jeigu moteris tai patyrusi praeityje, baimė dar didesnė.


Persileidimas yra didžiulė fizinė ir psichologinė trauma. Kaip jaučiasi moterys, patyrusios persileidimą, kas keičiasi jų gyvenime, to neįmanoma aprašyti keliais žodžiais. Be to, kiekviena šį praradimą išgyvena savaip. Dažniausiai persileidimas įvyksta netikėtai ir dėl to būna dar sunkiau. Juk dažniausiai netekčiai nesiruošiame, ypač mažylio.

Kai tai įvyksta, moteris išgyvena daug jausmų: skausmą, beviltiškumą, kaltę, kad kažką darė ne taip, per mažai rūpinosi savimi ir negimusiu kūdikiu. Ji kaltina kitus, pvz., gydytojus, tuo metu žemė slysta iš po kojų, pasaulis griūna, dingsta svajonės, neretai prarandama ir gyvenimo prasmė. Lieka tik klausimas: „Už ką?“ Tuomet nesinori nieko – nei valgyti, nei miegoti. Skausmas, nusivylimas... Atsiranda neapsakomo vienišumo jausmas.


Atsitiesti po tokios traumos nelengva. Moters laukia ilgas kelias – sukurti save ir savo ateitį iš naujo. Šis kelias nelengvas, prireiks kantrybės, atkaklumo ir tikėjimo.

1 patarimas: neslėpkite savo skausmo

Kiek pasaulyje yra žmonių, tiek ir būdų, kaip jie išgyvena praradimą. Tačiau gedėjimas turi tam tikrus etapus, kurie būdingi visiems.


Pirma reakcija būna šokas. Patyrusi persileidimą moteris gali nereaguoti į aplinką, aplinkinius, gali po kurio laiko neprisiminti, kas jai nutiko tuo metu. Atminkite, kad bet kokia jūsų reakcija šiuo metu gera. Labai svarbu, kad šalia būtų artimas, suprantantis ir palaikantis žmogus. Šiuo metu reikėtų vengti priimti svarbius sprendimus, planuoti ateitį. Praėjus šokui pradedama suvokti, kad kūdikio nebėra. Kartu ateina ir skausmas. Tai pats sunkiausias laikotarpis. Tuomet išgyvenami įvairūs jausmai, pavyzdžiui, kaltė, tuštuma, šiuo metu dažniausiai kamuoja nemiga, suprastėja apetitas, trūksta energijos. Gal sunku patikėti, bet tai, kas vyksta, tai taip pat įprasta.


Supratusiai, kad praradote kūdikį visiems laikams, patarčiau kalbėti apie savo skausmą. Kalbėti galima su visais, kas pasirengęs išklausyti, svarbiausia – neužgniaužti savo skausmo savyje. Nesigėdinkite ašarų. Verkite. Nemanykite, kad „ašaros – tai silpnumo požymis.“ Priešingai, ašaros – tai sveikimo požymis. Leiskite kitiems pasirūpinti jumis. Nors jie kaimynai, draugai, bendradarbiai, kunigas ar pan.


Gali būti, kad aplink esantys nežinos, kaip užjausti, ką pasakyti tokiomis aplinkybėmis, bet tai nesvarbu. Svarbiausia yra būti kartu. Itin naudinga bendrauti su moterimis, turinčiomis panašios patirties, išgirsti, ką jos jautė ir kaip įveikė šią traumą.


2 patarimas: laikas gydo

Dažniausias klausimas, kurį užduoda sau moterys, patyrusios persileidimą: „Kodėl man? Gal aš ką blogai dariau ir tai bausmė?“ Atsakymas būtų: „Ne.“ Jūs nesate kalta, kad taip įvyko. Gyvename netobulame pasaulyje ir nelaimė nesirenka – gali taip nutikti bet kuriai. Nė viena nesame nuo to apdrausta. Reikia klausti savęs: „Kaip tai ištversiu?“


Tikėkite, kad nelaimė turi pabaigą. Jūs susitaikysite, priimsite netektį ir grįšite į visavertį gyvenimą. Tačiau už savo atsitiesimą po traumos esate atsakinga jūs pati. Niekas negali išgyventi to už jus, net specialistas, į kurį kreipsitės pagalbos, negalės jūsų „nujautrinti“, kad jums neskaudėtų. Įmanoma padėti priimti netektį, padėti susitaikyti su ja, atrasti gyvenime prasmę, kelti naujus tikslus. Todėl posakį „Laikas gydo“ papildyčiau: „Taip, jis tikrai gydo, bet tik tada, kai moteris nori padėti sau ir stengiasi.“


Patyrus netektį gali padėti tokie teiginiai:
- viskas praeina;
- aš ne visada jausiuosi taip, kaip dabar;
- aš tai išgyvensiu kaip ir kitos moterys.

Vieną lapą su šiais sakiniais pakabinkite ant šaldytuvo, kitą – vonioje, trečią – prie lovos, ketvirtą įsidėkite į rankinę ar piniginę. Kiekvieną kartą, pamačiusi užrašus, juos skaitykite garsiai, kol išmoksite atmintinai. Pamatysite: po kurio laiko liūdesio akimirką jie patys ims skambėti jumyse.

3 patarimas: pasirūpinkite savo sveikata

Labai svarbu sužinoti objektyvias, medicinines persileidimo priežastis. Pamąstykite apie tai, kokia buvo jūsų sveikata, kol persileidote, aplankykite gydytojus ir atlikite reikiamus tyrimus. Rūpinkitės savo mityba. Suprantama, kad šiuo metu apetito nėra, tačiau jums būtina atgauti jėgas. Jokiu būdu nepradėkite piktnaudžiauti alkoholiu. Laikykitės savo įprasto režimo, venkite migdomųjų vaistų.


4 patarimas: stebėkite savo savijautą

Kartais atgauti pasitikėjimą savimi moteriai padeda atidus savęs stebėjimas. Pagelbėti gali dienoraštis, kuriame galima tiesiog laisvai lieti savo jausmus, išgyvenimus. Jeigu sunku laisvai reikšti mintis, galima laikytis tam tikro plano.

Tarkim, kas dieną atsakykite į šiuos klausimus:
Data, laikas
Kas svarbaus šiandien įvyko?
Su kuo šiandien aš susitikau?
Kokių permainų patyriau?
Kokie mano rytojaus planai?

O kiekvienos savaitės pradžioje (kartą per savaitę) atsakykite į štai šiuos klausimus:
Ką turiu nuveikti šią savaitę?
Kas man trukdo tai įgyvendinti?
Kieno pagalbos man gali prireikti?
Kokių atspirties taškų aš galiu atrasti savyje, kad gyvenčiau toliau?

Tokie užrašai padės labiau užmegzti ryšį su savimi, „išvalyti“ sunkius jausmus. Labai svarbu nekelti neįmanomų tikslų ir reikalavimų sau. Nereikalaukite iš savęs per daug. Mėnesio gale pasižiūrėkite, paanalizuokite, kaip pasikeitė jūsų savijauta, kokį kelią nuėjote.


Kada pastoti po persileidimo?

Minčių apie kitą nėštumą atsiranda dažniausiai tada, kaip trauma yra priimta ir išgyventa. Tikrai vieną dieną jūs vėl imsite svajoti apie būsimą vaikutį. Tačiau viskas bus kitaip negu pirmą kartą ir jūs būsite kitokia. Kai patyrusios persileidimą moterys ima kaltinti save ir kitus, tai pati blogiausia strategija ir jos reikėtų atsisakyti.


Nemanykite, kad mano patarimai tėra skatinimas jus užmiršti traumą, pabėgti nuo jos. Anaiptol! Mano tikslas – padėti jums susigyventi su tuo. Juk šis praradimas amžinai liks jūsų dalimi.


Jei jums nesiseka, savijauta ilgai negerėja, nuolat jaučiate nerimą, kyla mintys apie savižudybę, nesinori su niekuo bendrauti, atsirado alkoholio ar prischotropinių vaistų potraukis, siūlyčiau kreiptis į specialistą.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis