Stenkitės padėti tiems, kuriems dabar reikia pagalbos, nes niekuomet negalite žinoti, kada jos prireiks jums ar jūsų artimiesiems. Tokiais žodžiais norėtume prisiminti birželio 14-ąją minimą Pasaulinę kraujo donoro dieną ir paskatinti visus susimąstyti – kilnus jūsų poelgis gali išgelbėti gyvybę.
Žmogaus kraujas yra unikalus. Iki šiol pasaulyje jam nėra sukurta dirbtinio pakaitalo, kuris galėtų pakeisti donoro kraują. Būtent dėl šios priežasties yra labai svarbu, kad nuolat atsirastų žmonių, dovanojančių kraujo sužeistiesiems ir ligoniams.
„2016 metais Lietuvoje buvo atlikta daugiau nei 100 000 donacijų – tiek kartų žmonės atėjo duoti kraujo. Vyrai duoti kraujo gali 6 kartus per metus, moterys – 4. Tačiau donorų grįžtamumo vidurkis siekia maždaug 1,5 karto. Turint omenyje Lietuvos gyventojų skaičių, rezultatai tikrai puikūs ir atitinkantys pasaulinius standartus“, – pasakoja Nacionalinio kraujo centro direktorė Joana Bikulčienė ir primena, kad kraujo galima duoti ne tik Nacionaliniame kraujo centre, tačiau ir Santaros bei Kauno klinikose įsikūrusiuose kraujo centruose.
Tapti kraujo donoru ar ne – kiekvieno individualus sprendimas. Vis dėl to daugumą potencialių donorų dar baugina giliai įsišakniję mitai. Ar esate girdėję, kad kraujas parduodamas, po donacijos storėjama ir prie to priprantama? Apie šiuos mitus ir donorystės naudą kalbamės su Nacionalinio kraujo centro direktore Joana Bikulčiene.
Joana, minėjote, kad Lietuvoje situacija su kraujo donoryste yra puiki, tačiau retkarčiais galime matyti pranešimus apie kraujo trūkumą. Kodėl taip nutinka ir ką tokiais atvejais darote – kraują perkate?
Jeigu galėtume kraują laikyti kokius metus, jo trūkumo niekada nebūtų. Labiausiai jo trūkumui įtaką daro sezoniškumas – vasarą žmonės išvažiuoja, žiemos metu slidinėja, atostogauja. Labai dažnai kraujo trūkumo problema sutampa su vaikų atostogomis, nes šiuo metu tėvai su vaikais dažniausiai kur nors išvyksta.
Pirkti ir parduoti kraujo negalime. Kraujo komponentai tarp valstybių gali keliauti tik kaip humanitarinė pagalba. Kai prasidėjo Maidano įvykiai Ukrainoje, mūsų centre apsilankė nemažai kraujo duoti norinčių žmonių, Facebooke buvo sukurtos pagalbos Ukrainai grupės. Skambinantys žurnalistai teiraujasi, kada gi mes tą kraują vešime, o aš nieko apie tai nesu girdėjusi. Susisiekėme su Ukrainos ambasada, jie susisiekė su ministerija, nuoširdžiai padėkojo mums už norą padėti, tačiau pagalbos šiuo klausimu neprireikė. Juk vien tik Kijeve gyvena daugiau žmonių nei visoje Lietuvoje. Taigi, teiginiai, kad donorų kraujas parduodamas, tėra mitas.
Kokių dar mitų esate girdėjusi apie kraujo donorystę?
Teko girdėti, kad duodant kraujo storėjama arba prie to priprantama – vieną kartą pabandęs nebegali sustoti. Kai kurie daugiau nei 100 kartų kraujo davę donorai iš tiesų patvirtino, kad prie to priprantama, nes tai teikia emocinį pasitenkinimą, malonu atlikti gerą darbą. Dėl storėjimo – duodamas kraujo žmogus praranda skysčių, vadinasi tą dieną jam reikia daugiau atsigerti. Jeigu donoras šiek tiek persistengia, galbūt tą dieną svarstyklės ir parodys keliais šimtais gramų daugiau.
Dar vienas dažnas mitas: „Kai mano artimiesiems reikės, tuomet ir duosiu“. Greičiausiai taip nenutiks, nes skubiais atvejais tiesiog nepavyktų laiku ištirti ir paruošti kraujo. Reikėtų įvertinti ir tai, kad kai kuriais atvejais svetimas donoras netgi geriau, pavyzdžiui, jeigu yra genetinis polinkis į kažkokią ligą.
Pamenu, kadaise tarp studentų kraujo donorystė buvo kaip būdas papildomai užsidirbti smulkioms išlaidoms. Ar laikai pasikeitė?
Didžiausia kraujo donorų dalis pagal amžiaus grupę – jauni žmonės iki 40 metų. Jau du mėnesius neturėjome nė vieno donoro, kuris būtų davęs kraujo už mokestį. Statistika kyla labai gera linkme: 2013 metais buvo tik trečdalis žmonių, nemokamai aukojusių kraujo, dabar – 100 proc. Labai tikiuosi, kad ši tendencija nepasikeis. Neseniai buvo kritinė situacija – Santarų klinika paskelbė, kad dėl kraujo trūkumo stabdo operacijas. Norinčiųjų padėti atsirado daug, tačiau tarp jų vis tiek nebuvo nė vieno, už kraują norėjusio gauti pinigus.
Pinigus už kraujo donorystę gaunantis žmogus niekada nėra iki galo atviras. Jeigu tą akimirką jam labai reikės pinigų, greičiausiai, atsakydamas į anketos klausimus, jis nuslėps tam tikrus faktus, galinčius sutrukdyti jam duoti kraujo. Pavyzdžiui, ties klausimu „Ar sergate sloga“ jis pažymės atsakymą NE, nors tai nebus tiesa. Tačiau sloga – ne pats blogiausias dalykas, juk žmogus gali slėpti tam tikrą netinkamą gyvenimo būdą. Žinoma, pameluoti gali ir atlygio negaunantis donoras, bet iš principo jam nėra prasmės tai daryti, nes duodamas kraujo jis skiria savo laiką, negaudamas mainais jokio materialaus atlygio.
Jeigu randame infekuotą kraują, vadinasi, panaudotos medžiagos yra sugadintos, patiriamas nuostolis. Tačiau didžiausia problema ta, kad net ir labai moderniose laboratorijose neįmanoma atpažinti infekcijos, jeigu žmogus užsikrėtė tik prieš kelias dienas. Mes galime maksimaliai sutrumpinti infekcijos atpažinimo laikotarpį, tačiau visiškai panaikinti rizikos neįmanoma.
Papasakokite, kaip vyksta visas procesas nuo kraujo davimo iki jo kelionės į klinikas.
Prieš donaciją ištiriame hemoglobino kiekį kraujyje, kad įsitikintume, jog duodamas kraujo žmogus tikrai nepakenks sau. Kuomet kraujas jau paimtas, jis tiriamas nuo hepatito B ir C, ŽIV bei sifilio. Iš naujo ištiriama kraujo grupė, antikūniai, antigenai, laboratorijoje dar kartą automatiniu būdu patikrinamas rezus faktorius tam, kad apsidraustume.
Tyrimai nuo infekcijų atliekami dviem etapais. Serologinis tyrimas parodo, ar žmogus neserga ir, jeigu kraujyje randama infekcija, kraujas utilizuojamas. Sveikas kraujas toliau tiriamas molekulinėje laboratorijoje, kurioje ieškoma ligos sukėlėjų – virusų. Per metus nustatome maždaug 10 tokių atvejų, kuomet serologinio tyrimo būdu ištirtame kraujyje randami ligos sukėlėjai. Tyrimas labai brangus, tačiau jo nauda nepalyginamai didesnė – juk tai reiškia, kad per metus mes neužkrečiame 10 žmonių. O jeigu iš kraujo išskiriami trys komponentai – eritrocitai, trombocitai ir plazma – supilami skirtingiems žmonėms, vadinasi, apsaugoti nuo užkrato galime ir 30 žmonių.
Kiekvienas kraujo donoras gali atsisiųsti išmaniąją „Mano kraujas“ programėlę. Šios programėlės pagalba galėsite surasti sau patogiausią kraujo davimo vietą, užsiregistruoti donorystei norimu laiku, o tapus kraujo donoru, stebėti savo kraujo kelią, visą donorystės istoriją.
Minėjote, kad atlikus išsamius tyrimus užkrėstas kraujas utilizuojamas. Pranešti donorui apie jo kraujyje rastą pavojingą užkratą tikriausiai nėra labai paprasta...
Telefonu apie tokius dalykus niekuomet nepranešame. Jeigu donoro kraujyje atrandame infekciją, pasikviečiame atvykti pas mus. Stengiamės neišgąsdinti žmonių, nes rasta infekcija nėra diagnozė. Kraujyje rastas virusas dar nereiškia, kad žmogus tikrai serga. Įsivaizduokite, kokį stresą patiria žmogus, išgirdęs žodį ŽIV. O gali būti taip, kad duodant kraują tiesiog buvo suaktyvėjęs herpesas – taipogi imunodeficito virusas.
Turime ir nemažai laimingai pasibaigusių istorijų, susijusių su kraujo davimu. Vieną vyrą draugai atvedė duoti kraujo, kurį ištyrus paaiškėjo, kad donoras serga hepatitu C. Laiku diagnozuotą ligą pavyko įveikti, taigi, kai kuriais atvejais kraujo davimas gali išgelbėti ir patį donorą.
Duoti kraujo ir padėti kitam – neabejotinai didžiausias donorystės privalumas. Vis tik kokius dar pliusus galėtumėte išskirti?
Anksčiau praktiškai visos ligos buvo gydomos nuleidžiant seno kraujo. Kaip kitaip suaktyvinti kaulų čiulpuose kraujo gamybą? Vadinasi, turi būti kažkoks praradimas. Kartu su krauju pasišalina dalis toksinų, o jums pradeda gamintis jaunas kraujas. Ypatingai moterys pastebi, kad po donacijos oda tampa skaistesnė, atsiranda daugiau energijos. Kiekvieno žmogaus organizmas skirtingai reaguoja į kraujo davimą – vieni nejaučia jokių pokyčių, kiti tą dieną būna ramesni, anksčiau nueina miegoti, treti jaučia energijos antplūdį.
O jeigu žvelgtume iš finansinės pusės... Esu girdėjusi apie vadinamąją donoro pensiją – ar tokia iš tiesų egzistuoja?
Kraujo donorystės įstatyme yra parašyta, kad nemažiau nei 40 kartų kraujo davęs žmogus gali būti teikiamas antro laipsnio valstybės pensijai, kuri siekia iki 120 eurų. Tačiau žmonės dažnai neatkreipia dėmesio į kitą punktą, kuriame sakoma, kad kraujo donoras turi būti ne mažiau nei 10 metų aktyviai dalyvavęs neatlygintinos donorystės propagavimo veikloje. Ir iš tiesų, yra buvę tokių pavyzdžių, kuomet 40 kartų nemokamai kraujo davęs žmogus, 41 kartą ateina duoti kraujo už pinigus. Šiuo atveju valstybės pensija neturėtų būti žmogaus tikslas, juk tai yra valstybės padėka ir parama žmogui už jo atsidavimą ir nuolatinį darbą šioje srityje. Turime žmonių, kurie kraujo davę daugiau nei 100 kartų, ir ne tik patys tokiu būdu padeda ligoniams, bet papildomai organizuoja akcijas ir kitaip palaiko donorystės idėją, prisideda prie kraujo donorystės sklaidos.
---
Žmonės dažnai galvoja, kad kraujas naudojamas tik nelaimingų atsitikimų, avarijų ar operacijų metu, tačiau pamiršta, kiek kraujo yra sunaudojama onkologiniams ligoniams gydyti – juk jų organizmas nusilpęs ir nebegamina hemoglobino, todėl kraujas neatsistato.
Nacionalinio kraujo centro duomenimis, kasdien Lietuvoje 200 žmonių reikia kraujo. Kad būtų užtikrintas kraujo ir jo komponentų poreikis į didžiuosiuose miestuose esančius kraujo centrus kasdien turėtų ateiti ir duoti kraujo daugiau nei 400 donorų. Tad norime visiems palinkėti – nebūkime abejingi ir padėkime vieni kitiems.
