Odontologė Otilija Matutienė: kokiais atvejais prireikia dantų šaknų kanalų gydymo

Lankymasis pas odontologus dažnam iš mūsų kelia nemenką stresą. Visų pirma dėl ne visuomet malonaus paties gydymo proceso, antra - dėl išlaidų. Neslėpkime, gražūs ir sveiki dantys - nepigus malonumas, ypatingai tais atvejais, kuomet pas odontologą pamirštame apsilankyti reguliariai ir užsukame tik bėdai prispaudus.

Jei dantys negydomi, bakterijoms sukuriamos sąlygos patekti į kanalus, kuriuose jos gali sukelti uždegimą. Tokiais atvejais būtinas endodontinis gydymas, padedantis sunaikinti esančius mikroorganizmus ir apsaugoti dantis bei aplinkinius audinius nuo infekcijos. Apie dažniausiai pasitaikančius uždegimus bei gydymo metodus kalbamės su medicinos ir chirurgijos centro „Northway“ odontologe Otilija Matutiene.

Vienas pagrindinių dantų šaknų kanalų uždegimo simptomų - ūmus ilgalaikis skausmas. Iš kur tas skausmas atsiranda ir pagal kokius kitus požymius galėtume atpažinti uždegimą?

Galima būtų labai moksliškai apibūdinti skausmo biomechaniką ir kokie mediatoriai tuo metu veikia, tačiau jeigu kalbėtume trumpai ir aiškiai – skausmas yra tik sudedamoji uždegimo dalis, įspėjanti pacientą, kad metas apsilankyti pas odontologą.

Skausmo pobūdis priklauso nuo paties uždegimo. Pulpitui būdingas ūmus savaiminis arba terminių dirgiklių išprovokuotas skausmas, ypatingai dažnai pasireiškiantis vakarais. Pacientui sunku tiksliai įvardinti skausmo vietą - gali atrodyti, kad tuo pačiu metu skauda tiek apatinį, tiek viršutinį žandikaulį, o vaistai nuo skausmo nelabai gelbsti. Periodontito atveju galimas tinimas, pacientas gali jausti, kad dantis tarsi „pakeltas“. Kartais skausmas būna toks stiprus, kad neatslūgsta net išvalius ir suvedus vaistus į šaknis.

Kai kuriais atvejais skausmo gali ir nebūti, o lėtinį procesą išduoda pakitusi danties spalva. Kartais pacientai kreipiasi skųsdamiesi, kad metai iš metų prie kažkurio iš dantų atsiranda „spuogelis“. Tai dar vienas iš neskausmingų uždegimo kaule simptomų, vadinamoji fistulė – šiuo atveju aplink šaknis susidaręs uždegiminis skystis suformuoja taką ir kartais tiesiog atsiveria į burnos ertmę.

Bet kuriuo atveju, pačiam pacientui ieškoti galimų skausmo priežasčių ar uždegiminių požymių nereikia. Jeigu jaučiate nemalonius simptomus, nedelskite ir kreipkitės į savo odontologą.

Kaip atliekamas dantų šaknų kanalų gydymas?

Gydymas neįsivaizduojamas be mikroskopo, kurio pagalba galime įvertinti likusius sveikus danties audinius, nustatyti ar pavyks atstatyti dantį, ar nėra skilimų, senų komplikacijų. Taip pat mikroskopas padeda įvertinti vidinę danties anatomiją – kanalų skaičių bei jų anatomines ypatybes, gydymui trukdyti galinčius kalcifikatus.

Pati gydymo eiga priklauso nuo to, kada kreipėsi pacientas – reguliariam patikrinimui ar esant ūmiam skausmui. Tais atvejais, kuomet juntami dideli skausmai, dažniausiai suteikiama skubi pagalba ir suplanuojamas planinis vizitas.

Gydant visuomet atliekamas chemomechaninis šaknų paruošimas, kuriam naudojami specialūs instrumentai ir dezinfekcinės priemonės. Tarp vizitų į šaknis suvedami intrakanaliniai medikamentai, o paskutinio vizito metu, jei nėra uždegiminių simptomų, šaknys užpildomos. Kartais, priklausomai nuo klinikinės situacijos, gydytojas gali nuspręsti šaknis gydyti vienmomentiškai - vieno vizito metu šaknys yra pilnai paruošiamos, dezinfekuojamos ir užpildomos. Kai kurių tyrimų duomenimis, toks gydymas efektyvesnis, nes esant trumpesniam gydymo procesui, sumažėja užkrato tikimybė.

Kiek sudėtingesnė situacija atliekant dantų šaknų kanalų pergydymą, kurio metu gydytojui endodontologui dažnai tenka spręsti ankstensnio gydymo komplikacijas. Tokiais atvejais gali prireikti ne vieno vizito.

Ar būna atvejų, kuomet šaknies kanalų gydymo atlikti negalima? Papasakokite, su kokiais iššūkiais gydant kanalus dažniausiai susiduria endodontologai

Tokių atvejų tikrai nemažai. Prieš pradėdamas gydyti šaknis gydytojas turi įvertinti skirtingus aspektus: ar pavyks gydymą atlikti kokybiškai, ar po atlikto šaknų gydymo bus įmanoma atstatyti danties vainiką. Kartais tenka sulaukti pacientų, kuriems pradėtas šaknų gydymas, tačiau danties vainikas, pačios šaknys ar net endodontinė ertmė yra taip smarkiai pažeisti karieso, kad vienintelis įmanomas gydymas yra danties šalinimas.

Kitas svarbus vertinimo kriterijus – danties skilimai, kurie tęsiasi į šaknis. Jei ištyrę pacientą randame skilimą, tuomet net ir idealiai atlikę gydymą negalime tikėtis, kad simptomai išnyks.

Didelis iššūkis endodontologams yra dantų kanalų pergydymas, kurį gali apsunkinti ankstesniems gydymams naudotos medžiagos. Pavyzdžiui rezorcinformalinas, kuris pakeičia danties audinio struktūrą ir užakina šaknų spindį. Gydymą gali apsunkinti ir sudėtinga šaknų anatomija, pavyzdžiui, labai lenktos šaknys.

Neretai tenka susidurti su šaknyse užsilikusiais instrumentais, kuriuos stengiamės pašalinti, tačiau tai ne visuomet pavyksta. Tokiais atvejais belieka pilnai išvalyti ir dezinfekuoti šaknį, o nepašalintas instrumentas yra įkomponuojamas į užpildą. Iš šaknų jis niekur neiškeliauja ir nemigruoja, kaip neretai klaidingai manoma.

Dar vienas nemažas pergydymų iššūkis – senos perforacijos. Tai danties audinio vientisumo pažeidimas. Nepaisant to, kad šiais laikais turime puikių gydymo priemonių, kuo perforacija (skylutė) dantyje senesnė, tuo mažesnė danties išgydymo tikimybė. Kai kurių dantų gydymas gali būti visai beprasmis (pvz. bloga lokalizacija ar didelis skersmuo), todėl dantį tenka šalinti.

Po traumų, o kartais ir dėl kitų priežasčių, pasitaiko šaknų rezorbcijos - šaknies audinys yra suardomas savų (apie ar viduje danties) esančių ląstelių. Jei diagnozė nustatoma per vėlai ir rezorbcija pilnai suardo sienelę, endodontinis gydymas dažnai yra nebeįmanomas ir pacientas siunčiamas pas burnos chirurgą.

Tikriausiai ne vienam mūsų skaitytojui yra tekę pakartotinai apsilankyti pas odontologą ir pergydyti jau tvarkytus kanalus. Kodėl uždegimai kartojasi ir kaip pacientas gali būti tikras, kad kanalai pilnai išgydyti?

Šiuo atveju galėtume kalbėti tiek apie pacientų, tiek apie gydytojų atsakomybę. Trukmė tarp vizitų, gydytojo paskiriamas režimas - tai svarbūs dalykai, į kuriuos pacientai turėtų žiūrėti atsakingai. Sunku kalbėti apie sėkmingą gydymą, jei pacientas su laikina plomba ir vaistais išbūna mėnesių mėnesius, per kuriuos ši plomba pasidaro visiškai pralaidi burnos mikroorganizmams. Turėjau pacientą, kuris tęsti gydymą sugrįžo po 2,5 metų ir tik dėl to, kad šiek tiek nutrupėjo laikinas užpildas. Dar vienas svarbus dalykas – gydytojo rekomenduojamas danties atstatymas. Kad ir kaip kartais gąsdinančiai skamba danties protezavimas, kai kuriais atvejais tai vienintelis būdas užtikrinti šaknų sandarumą.

Mane stebina, kad iki šiol endodontiniam gydymui ir danties izoliacijai ne visada naudojama koferdamo guma. Tai pats puikiausias būdas apsaugoti šaknis nuo seilėse esančių mikroorganizmų, o pacientą – nuo dezinfekcinių priemonių ir instrumentų patekimo į burną. Gydytojas turėtų naudoti apekso lokatorių kombinacijoje su rentgenologiniu ištyrimu. Idealu, jei šaknų paruošimui naudojamas mikroskopas ar kita optika. Pabaigus šaknų gydymą, pats dantis taip pat turi būti laiku atstatytas - tai užtikrina sandarumą kanalų sistemoje.

Vis tik kai kuriais atvejais net ir tinkamai sugydžius kanalus iškyla komplikacijų. Pavyzdžiui, dėl medikamentams atsparių ir ypač patogeniškų mikroorganizmų ar reakcijos į svetimkūnį, jei infekuotos seno užpildo dalelės pakliūna už šaknies viršūnės. Tokiais atvejais prireikia ir endodontinės chirurgijos.

Visi puikiai žinome, kad pas odontologą reikėtų apsilankyti bent kartą per metus, tačiau kokia situacija yra su endodontiškai gydytais dantimis: ar kaskart apsilankius reikėtų daryti rentgeno nuotrauką ir tokiu būdu stebėti situaciją?

Viskas priklauso nuo to, kokie simptomai buvo pasireiškę iki gydymo. Baigus pulpito (dantyje esančių, tačiau ne dantį supančių audinių uždegimas) gydymą, profilaktinio patikrinimo metu rentgenologinis tyrimas nėra būtinas. Išskyrus tuos atvejus, kuomet pacientas po pabaigto gydymo kreipiasi dėl juntamo skausmo, tinimo, dantenų pūliavimo, padidėjusio dantų jautrumo juos sukandus bei kitų nemalonių simptomų. Tokiais atvejais simptomų priežastis nustatoma rentgenologiniu tyrimu.

Jeigu pirminio vizito metu pacientui buvo diagnozuotas viršūninis periodontitas, praėjus 3- 4 mėn. po gydymo pabaigos rekomenduojama atlikti kontrolinę rentgeno nuotrauką. Po tokio laikotarpio galima tikėtis destrukcijos (pūlinio) sugijimo. Jei praėjus metams po pabaigto gydymo rentgenologiškai matome sugijimą, danties nebūtina stebėti. Tuo tarpu jei po metų stebime tik destrukcijos sumažėjimą, tai RVG (radioviziograma) turėtų būti daroma kiekvienais metais, 3 metus iš eilės.

Sudėtingesnis yra traumuotų dantų stebėjimas. Priklausomai nuo traumos, lankytis pas odontologą ir kaskart atlikti RVG gali tekti po mėnesio, 2 mėn., 4 mėn., 6 mėn. ir vienerių metų. Kai kuriuos dantis stebėti tenka 5 ir daugiau metų tam, kad laiku pastebėtume ir užkirstume kelią komplikacijoms.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis