Apie hepatitą C pastaruoju metu kalbama ir rašoma nemažai, tačiau ši liga iki šiol vis dar apipinta mitais ir neigiamomis nuostatomis. “Northway” medicinos centro gydytoja m. dr. gastroenterologė Arida Buivydienė aptaria septynias priežastis, kodėl kiekvienam iš mūsų svarbu žinoti apie šią ligą.
* Pirmoji priežastis, kodėl reikia vėl ir vėl kalbėti apie hepatitą C – tai tikimybė sirgti hepatitu C bet kuriam iš mūsų.
Klaidingai galvojama, kad užsikrėsti hepatitu C rizikuoja tik tam tikrų socialinių grupių atstovai – intraveninių narkotikų vartotojai, homoseksualūs, daug lytinių partnerių turintys asmenys ar įkalinimo įstaigose buvę asmenys. Taip, negalime paneigti, kad jie rizikuoja labiausiai. Pagrindinis užsikrėtimo hepatito C virusu kelias – infekuoto kraujo patekimas į organizmą per kraujagysles, pažeistas gleivines ar pažeistą, traumuotą odą.
Kodėl būtina garsiai kalbėti apie hepatitą C? Nes sergantysis hepatitu C gali pilnai pasveikti ir hepatitą C ateityje pamiršti.
Tačiau nereikia pamiršti, kad hepatito C virusas Lietuvoje pradėtas tirti tik prieš 22 metus, t.y. 1993 metais. Iki to laiko jis turėjo idealias sąlygas plisti visuomenėje – tiek kraują perpilant, tiek jį dovanojant. Pradėjus tirti donorus – nustatyta, kad daugiau nei 80% plazmos donorų tuo metu buvo užsikrėtę hepatito C virusu. Taigi hepatitu C Lietuvoje šiandien labiausiai rizikuoja sirgti asmenys, kuriems iki 1993 metų buvo atliktas kraujo perpylimas, didelės apimties operacijos arba jie patys buvo kraujo ar plazmos donorais. Kita didelė hepatito C rizikos grupė – tai hemodializuojami dėl inkstų nepakankamumo asmenys.
Dar apie 40% sergančiųjų hepatitu C užsikrėtimo kelio išsiaiškinti nepavyksta - žmogus nepamena apie kontaktą su svetimu krauju. Užsikrėsti galima ir atliekant grožio procedūras, tokias kaip manikiūras, pedikiūras, tatuiruotės, auskarų vėrimas higieninių reikalavimų nesilaikančiose įstaigose. Kaip galimo užsikrėtimo hepatito C virusu kelio negalima atmesti ir stomatologinių procedūrų, praeityje gydymo įstaigose naudotų daugkartinių švirkštų.
* Antroji priežastis, dėl kurios kalbame apie hepatitą C – jo paplitimas Lietuvoje.
Manoma, kad Lietuvoje yra apie septyniasdešimt tūksančių hepatitu C užsikrėtusių žmonių – taigi net 3 iš 100 suagusių žmonių gali nešioti savyje hepatito C virusą nieko neįtardami. Iki šiol apie 80% sergančiųjų hepatitu C to dar nežino.
* Trečioji priežastis, kodėl reikia kalbėti apie hepatitą C – hepatito C infekcija dažniausiai pasireiškia besimptome forma arba nežymiais simptomais, į kuriuos žmonės nekreipia dėmesio ir todėl nesitiria.
Dešimtmečiais liga gali nepasireikšti niekuo – todėl hepatitas C pramintas „tyliuoju“ žudiku. Simptomai atsiranda praėjus nuo užsikrėtimo 15 ar 30 metų, išsivysčius hepatito C komplikacijoms, t.y. kepenų cirozei ar kepenų vėžiui, pradeda tinti kojos, padidėja dėl skysčio pilvo apimtis, pradeda kraujuoti dantenos, žmogus iki tol jautęsis sveikas staiga pagelsta.
Nerimą kelia pastaraisiais metais stebimas hepatito C sukeltos cirozės „jaunėjimas“ - sergamumo pikas iki šiol buvo 40-60 metų amžiaus žmonių tarpe, o dabar cirozę jau diagnozuojame ir dvidešimtmečiams – trisdešimtmečiams. Pažeidžiama paties darbingiausio amžiaus visuomenės dalis.
* Ketvirtoji priežastis – tai nepakankamas dėmesys jo diagnostikai profilaktinių sveikatos patikrų metu.
Įprastinių profilaktinių sveikatos patikrų metu kepenų būklė ir jų veikla dažniausiai nėra tiriamos. Reikia patiems išreikšti norą pasitikrinti, ar nesergate hepatitu C ar kita taip pat „nebylia“ kepenų liga. Pradiniai tyrimai, leidžiantys atmesti hepatito C diagnozę nėra sudėtingi - atliekami kraujo tyrimai, parodantys, ar nesate praeityje susidūręs su hepatito C virusu (antikūniai prieš hepatito C virusą – antiHCV), ar “tyliai” nevyksta kepenų uždegimas (kepenų fermentai – ALT, AST, ŠF, GGT - turėtų būti normos ribose). Kepenų struktūros pakitimus (kepenų cirozę, židininius pakitimus - auglius) leidžia įtarti ar paneigti ultragarsinis pilvo tyrimas.
* Penktoji priežastis, dėl kurios reikia kalbėti apie hepatitą C – perdėtos sergančio hepatitu C žmogaus artimųjų baimės.
Nepamirškime - pagrindinis užsikrėtimo hepatito C virusu kelias – kontaktas su užkrėstu krauju. Buitinio, lytinio kontakto metu užsikrėtimas labai retas. Todėl laikantis elementarių higienos reikalavimų – nesidalinant manikiūro įrankiais, skutimosi reikmenimis, dantų šepetėliais – artimieji yra saugūs.
Apie 40% sergančiųjų hepatitu C užsikrėtimo kelio išsiaiškinti nepavyksta - žmogus nepamena apie kontaktą su svetimu krauju. Užsikrėsti galima ir atliekant grožio procedūras, tokias kaip manikiūras, pedikiūras, tatuiruotės, auskarų vėrimas higieninių reikalavimų nesilaikančiose įstaigose.
* Šeštoji priežastis - šiuo metu šimtu procentų nuo hepatito C apsisaugoti negalime.
Deja, nuo hepatito C vakcinos nėra.
Dovanojant kraują dabar jokios galimės užsikrėsti hepatitu C nėra, nes naudojama tik vienkartinė įranga. Kiekvieno donoro kraujo mėginys ištiriamas, todėl ir kraujo produktai dabar saugūs, bet… užsikrėtus donorui hepatito C virusu, yra tam tikras „lango“ periodas, kurio metu viruso nustatyti negalime.
Manikiūro, pedikiūro atlikimas, auskarų vėrimas, tatuiruotės, kosmetinės, stomatologinės procedūros taip pat gali būti atliekamos saugiai, bet tik visų higienos reikalavimų besilaikančiose įstaigose.
* Septintoji priežastis, kodėl būtina garsiai kalbėti apie hepatitą C – sergantysis hepatitu C gali pilnai pasveikti ir hepatitą C ateityje pamiršti.
Taip, yra vaistai, visiškai išgydantys hepatitą C. Labai svarbu laiku pradėti gydymą. Kuo anksčiau diagnozuojama liga, tuo didesnė tikimybė sėkmingai ją įveikti ir išvengti sunkaus kepenų pažeidimo.
