Etnologė Gražina Kadžytė: apeiginę prasmę turi visi Kūčių stalo produktai

Ne patiekalų skaičius ir ne naujas įmantrus receptas lemia Kūčių ir Kalėdų prasmę bei tradicijų tęstinumą, tvirtina etnologė Gražina Kadžytė. Su ja kalbamės apie tai, ko turėtume nepamiršti, kad šventė tikrai ateitų į mūsų namus.

Artėjant didžiosioms metų šventėms, vis dažniau pagalvojame apie tai, kokius valgius gaminsime. Tradicinius? Taip. O kas lemia jų tradiciškumą?

Nuo seno ant Kūčių stalo žmogus dėdavo tai, ko užsiaugindavo savo laukuose, darže, ko pririnkdavo miškuose ir pievose, kas visus metus jį stiprino ir palaikė gyvybę. Kūčias galėtume įvardyti kaip visuotinę žemdirbių padėkos dieną. Padėkos už tai, kas padėdavo mūsų protėviams išgyventi, kas iki šiol teikia mums sotį. O Kalėdos – tai jau naujo meto pradžia, tada stengtasi pradžiuginti namiškius, ypač vaikus, dar neragautais, atvežtiniais skanumynais.

Kiekviena šeima turi savo Kūčių stalą, tad siūlyti jį standartizuoti – reikštų manyti, kad žmogus nesugeba kurti. Visai neetiška piršti žmonėms tegu ir pagal etnopaveldo tyrimų rekomendacijas sudarytą produktų sąrašą ir pateikti jį kaip tradicinį, privalomą. Tarkim, reikalauti dvylikos patiekalų. Juk galime pasidalyti kasdienės duonos riekele sakydami švenčiausius padėkos ir linkėjimų žodžius! Šventė neateis, jei nebus bendrumo, maldos, apeigos, jei žmonės nesusieis, neatsiprašys už tai, kuo negeri buvo, nepalinkės vieni kitiems gerumo.

Tad patiekalų tradiciškumą iš esmės lemia šeimos papročiai?

Kiekviena šeima turi savo valgius – kokius gamino močiutės, mamos. Tik mūsų bėda, jei, Kūčioms atėjus, dar klausinėjame, ką ir kaip gaminti. O kur buvote, kai augote tėvų namuose, kodėl kartu su mama ir močiute negaminote, neišmokote apeiginių veiksmų ir žodžių, kai už to paties stalo sėdėjote? Kai tradicija nutraukiama, ieškoti pernykščio sniego yra juokinga.

Kokie valgiai nuo seno buvo ant didžiausių metų švenčių stalo, kurie produktai turi apeiginę prasmę?

Apeiginę prasmę turi visi Kūčių stalo produktai: lauko gėrybės (javai), daržo gėrybės (daržovės), miško gėrybės (riešutai, grybai), pievų gėrybės (žolelės), jei yra ežeras, upė, – žuvys, jei yra sodas, – vaisiai, jei yra bitynas, – medus. Jie vienaip ar kitaip susiję su kiekvienu šeimos nariu, juk jie tas gėrybes augino, rinko... Už tai dėkojame vieni kitiems paragaudami ant stalo esančio kiekvieno valgio.

Didžiausia apeiga buvo kalėdaičio laužymas. Šeimos nariai dalydamiesi dėkojo už visą per metus patirtą gerumą, linkėjo to gerumo dar daugiau ateinančiais metais. Linkėjo kiekvienam individualiai, atsižvelgdami į jo troškimus.

Kodėl ant Kūčių stalo nebūdavo bulvių?

Bulvė nėra išskirtinis maistas, ji ant mūsų stalo atsirado labai vėlai, ir tai tik iš bėdos.

Per Kūčias beveik visi gaminame silkių patiekalus, ir dažniausiai – su morkomis bei svogūnais. Ar nuo seno?

Lietuvos pajūrio gyventojai silkes valgė nuo seno, o visoje šalyje jos paplito tada, kai žydų prekybininkai ėmė vaikščioti per žmones ir siūlyti įvairias prekes. Pirktos atneštinės silkės lietuviams patiko dėl patogumo – patiems nereikėjo vargti gaudant žuvis. O kaip ir su kuo valgyti – šeimininkių išmonės reikalas.

Kepti per Kalėdas žąsį – gražus paprotys, tačiau šiais laikais negausi šeimyna tokio maisto kiekio tiesiog neįveikia, o ir ne į kiekvieną orkaitę visą paukštį įtalpinsi...

Kepti antį ar žąsį nėra sena Kalėdų tradicija, tai išpopuliarėjo tik tarpukariu. Anksčiau žmonės prieš Kalėdas skersdavo kiaulę ir gamindavo mėsos patiekalus.

Ačiū už pokalbį. Viliuosi, kad jis privers mus stabtelėti ir šiek tiek sutrumpinti mintyse besidėliojantį šventinių patiekalų sąrašą. Liks laiko paskambinti seniai matytiems giminaičiams, pakviesti juos į svečius...

O jei kiekvienas svečias atsineštų savo gamintų lauktuvių, kaip palengvėtų šeimininkėms ruoša, kaip įdomu būtų vieniems kitus girti ragaujant, kaip gera vėl būtų mokytis pasidalyti.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis