Tarpukario medinę vilą pavertė namais: iš karto pajuto nenusakomą aurą

„Sveiki atvykę į senąjį Kauną!“ – šypsodamasi pasisveikina interjero dizainerė, dailininkė Aura Pranckevičiūtė. Autentiškame 1934-aisiais pastatytame mediniame name Žaliakalnyje gyvena trise: Aura, jos gyvenimo draugas architektas Audrys Karalius ir keturmetis poros sūnus Audrys Karalius Jaunesnysis.

„Tik neišsigąskite pamačiusios namą“, – apsidrausdama įspėja Aura, kai deriname paskutines kelionės į Kauną detales.

1931-aisiais pradėta statyti medinė vila yra vienas iš nedaugelio išlikusių Kauno medinės architektūros pavyzdžių
Žurnalas "Moteris" (A. Stanevičienės nuotr.)

Nepamatyti medinio geltono dviaukščio, apkalto kai kur apsilaupiusiomis pušinėmis lentelėmis, neįmanoma, – Žaliakalnyje tokių autentiškų medinės statybos pastatų likęs vos vienas kitas. „Prieš tris mėnesius sulaukėme Kultūros paveldo departamento leidimo namą rekonstruoti“, – džiaugiasi šeimininkė.

Tarpukariu statytą medinį daugiabutį interjero dizainerė Aura Pranckevičiūtė ir architektas Audrys Karalius baigia paversti jaukiais savo namais.
Žurnalas "Moteris" (A. Stanevičienės nuotr.)

Su mylimuoju Audriu tarpukariu statytą medinuką jie atrado ir įsigijo prieš šešerius metus. Interjero kūrėjų tandemas ketina naujomis, pagal identišką pavyzdį pagamintomis dailylentėmis atgaivinti fasadą, atstatyti buvusį bokštelį (ten įrengs darbo kambarį, didžiulę biblioteką, mat knygos yra poros aistra, daug jų – prancūzų, ispanų, lotynų kalbomis – rado ir atsikraustę!), pakeisti verandos langus ir kt.

Prie „aktyvių“ svetainės sienų tiko ramios Detroite gyvenančio architekto Dariaus Kuzmicko fotografijos
Žurnalas "Moteris" (A. Stanevičienės nuotr.)

„Kai atvykome apžiūrėti namo pirmą kartą, jis buvo labai apleistas, kieme esantį sodą supo šabakštynai, tačiau pajutome nenusakomą aurą, tad nusprendėme čia kurti savo namus, kiek įmanoma išlaikyti autentišką šio pastato dvasią ir, žinoma, architektūrą“, – pasakoja bemaž keturiolika metų būstus kitiems įrenginėjanti interjero specialistė. Svajonių namą ji rado internete.

Namas ir jo gyventojai

Šiame name dar niekada negyveno tiek mažai žmonių. 1931-aisiais pradėtą ir dėl lėšų stokos nebaigtą statyti daugiabutį įsigijo pulkininkas Pranas Mikštas. Smetonos laikais čia, be gyvenamųjų patalpų, veikė jųdviejų su žmona įkurta parduotuvė, ši turėjo atskirą įėjimą. Gerai išsilaikiusių krautuvėlės baldų, lentynų, originalių sulankstomų durų Aura žada neleisti sugadinti.

Interjero dizainerės darbo kampelis buvusioje krautuvėlėje
Žurnalas "Moteris" (A. Stanevičienės nuotr.)

Spintelėse šeimininkai rado net to laiko produktų, o medinės grindys išdavė, kur stovėjo pardavėjai. Dabar parduotuvės vietoje – Auros darbo erdvė, ateityje moteris svajoja čia įrengti studiją.

Buvusioje krautuvėlėje A. Pranckevičiūtė svajoja įsirengti studiją
Žurnalas "Moteris" (A. Stanevičienės nuotr.)

Kituose pirmo aukšto kambariuose kol kas laikomi daiktai. Šeimininkai vieną dieną ketina čia įrengti galbūt net muziejų – juk namą įsigijo istorinį, o paveldu, sako, būtina dalytis.

Nuoširdžiai manau, kad išgelbėjome šį namuką nuo sunaikinimo, kad, metams bėgant, jis atgaus savo veidą.

Name gyveno dvi karininko dukterys Danutė ir Birutė Mikštaitės, jas Aura švelniai vadina močiutėmis. „Buvo pasiturinčios ir labai inteligentiškos. Tai matyti iš paliktų daiktų, pavyzdžiui, senųjų Peterburgo meistrų kurtų baldų“, – pasakoja A. Pranckevičiūtė. Trečioji Mikštaitė – Alicija – gyveno Šveicarijoje, iš ten seserims atsiųsdavo įdomesnių interjero detalių, drabužių.

Virtuvės vadinamosios salos stalviršis ir baldai pagaminti iš išgriautų pertvarų – 7 cm storio pušinių sijų
Žurnalas "Moteris" (A. Stanevičienės nuotr.)

Iki Auros ir Audrio šį būstą nuomojosi pora. Antrame namo aukšte buvo įrengtos aštuonios nedidelės patalpos. Kad namas imtų kvėpuoti, atsirastų daugiau erdvės, naujieji šeimininkai išmontavo kai kurias vidines pertvaras, o 7 cm storio pušines sijas panaudojo virtuvės baldams kurti. Autentiškus skambučius, duris, laiptinę, kai kur – grindis, užraktus, durų kabliukus paliko. Ką buvo įmanoma išsaugoti, išsaugojo.

Namai yra ten, kur širdis ir kur kvepia uogiene. Būtent tokie yra šie namai, juose jaučiu visišką pilnatvę.

Prisijaukinti praeitį

Šis namas priklauso prie medinių vilų grupės, statytas kaip vasarnamis šiltuoju metų laiku nuomoti poilsiautojams. Aura juokiasi, kad kurorto dvasia juntama ir dabar – šiuose namuose norisi gyventi, ilsėtis, skaityti knygas, o ne dirbti.

„Man jis truputį liūdnas, bet čia labai tinka“, – apie valgomajame kabantį Algio Griškevičiaus fotografijos darbą „Žmogus su juoda lenta“ sako A. Pranckevičiūtė. Virš valgomojo stalo – Auros bičiulės tekstilės dizainerės Lauros Keblytės-Giržadės kurtas veltinio šviestuvas
Žurnalas "Moteris" (A. Stanevičienės nuotr.)

Vis dėlto naujųjų šeimininkų laukė nelengva užduotis rąstinį ir karkasinį vasarnamį plonomis sienomis paversti gyvenamuoju namu. Pirmas aukštas dar laukia savo eilės. Beje, Aura prisipažįsta, kad ši namo vieta mažiausiai prijaukinta. „Net būdavo baugu čia eiti, stengdavausi kuo greičiau užlipti į antrą aukštą“, – sako interjero dizainerė.

Autentiškoje laiptinėje kabo didžiulis Auros ir jos bičiulės Lauros rankų darbo šviestuvas
Žurnalas "Moteris" (A. Stanevičienės nuotr.)

Moteris prasitaria, kad iš pradžių buvo nejauku ir likti vienai namie, bet padėtis pasikeitė, kai nuoširdžiai pasikalbėjo su anksčiau čia gyvenusių močiučių dvaselėmis, – naujiesiems šeimininkams pavyko susikurti namus, į kuriuos gera grįžti. „Močiutės buvo labai inteligentiškos, turėjo savo manierų. Sodelyje, po obelimis, dar išlikęs medinis stalelis, prie kurio sėdėdavo ir gurkšnodavo arbatą“, – pasakoja A. Pranckevičiūtė.

Seni daiktai Aurelijos nebaugina, priešingai – jiems moteris jaučia ypatingą aistrą, yra išnaršiusi daugybę krautuvėlių.

Senosios damos vaikščiodavo su specialiai joms siūtomis skrybėlaitėmis ir skėčiais, net maudymosi kostiumėlius siūdindavosi pas siuvėją. Viską – nuo degtukų dėžučių iki lempučių, ką jau kalbėti apie drabužius, moterys kruopščiai kaupė. Pranas Mikštas buvo puikus inžinierius ir mėgo tapyti. Pora rado daugybę jo brėžinių, yra išlikęs ir šeimininko tapytas vilos paveikslas.

Taip namas atrodys po rekonstrukcijos
Žurnalas "Moteris" (A. Stanevičienės nuotr.)

Aura ir Audrys ilgokai nežinojo, ką daryti su namo palėpėje rastu tokiu gausiu ankstesnių gyventojų palikimu. Kai ką atidavė antikvarams, vintažinių daiktų parduotuvių savininkams, kai ką prikėlė antram gyvenimui. Pavyzdžiui, iš seno stalelio sulankstomomis metalinėmis kojomis, panaudojus seną veidrodį, išėjo puiki konsolė.

Metalinė Smetonos laikų lova prigijo verandoje. Namų šeimininkė Aura ją pavertė jaukiu skaitymo kampeliu
Žurnalas "Moteris" (A. Stanevičienės nuotr.)

Verandoje vietą rado sena geležinė lovelė, – vasarą ši vieta tampa skaitymo kampeliu. Seni daiktai Auros nebaugina, priešingai – jiems moteris jaučia ypatingą aistrą, yra išnaršiusi daugybę krautuvėlių. Sunkiausia atsispirti tekstilei ir keraminėms vazoms, – šias vadina savo silpnybe.

Ant baltų vonios kambario sienų – Auros tapybos darbas
Žurnalas "Moteris" (A. Stanevičienės nuotr.)

Dera sena ir nauja

Senoje viloje architektas ir interjero dizainerė kūrybiškai kuria savo pasaulį. Laiko paženklinti daiktai čia dera su naujais, sendaikčių turguose rasti baldai – su pačių šeimininkų projektuotais ar specialiai pagamintais.

Lovos rėmo dizainą kūrė A. Karalius
Žurnalas "Moteris" (A. Stanevičienės nuotr.)

Svetainėje kabantis Auros tėčio dovanotas A. Smetonos laikų kino teatro šviestuvas – su aukcione įsigytu jau nebegaminamu italų dizainerio Vico Magistretti 1967 metais sukurtu šviestuvu „Artemide“ (toks eksponuojamas ir Niujorke, Metropoliteno meno muziejuje), muziejine vertybe, ir to paties gamintojo toršerais. Net mados namų „Ralph Lauren“ sienų apmušalai atrodo lyg iš anų laikų, nors yra šiuolaikiniai.

Dabartiniai 1934-aisiais pastatyto medinio namo Žaliakalnyje šeimininkai išsaugojo viską, ką įmanoma išsaugoti.

Namus puošia interjero dizainerės geros draugės Lauros Keblytės-Giržadės kurti tekstiliniai šviestuvai, žinomų lietuvių autorių ir tapybos darbai, fotografijos ir pačios Auros tapyti kūriniai. Mažojo Audrio kambaryje ant palangės išrikiuoti širdį šildantys tėčio ir senelio rankų darbo mediniai žaislai bei mašinėlės. Ar kūrybiškos sielos menininkams lengva kurti bendrus namus? Kaip du savo srities specialistai pasidalija idėjomis, kaip sprendžia ginčus? „Abu pagal Zodiaką esame Šauliai, tad kuris pirmas išsitraukia lanką, to ir būna viršus“, – šmaikštauja A. Pranckevičiūtė.

Paveikslas – grafikos meistro profesoriaus Edmundo Saladžiaus dovana namų šventinimo proga
Žurnalas "Moteris" (A. Stanevičienės nuotr.)

Namai, kur širdis

Audrys – vilnietis, Aura kilusi iš Kėdainių, Kaunas yra jų meilės miestas. „Audrys gavo paskyrimą dirbti čia iškart po studijų. Aš į Kauną atvykau studijuoti. Abu esame migrantai. Šiame mieste ir jį patį įsimylėjome“, – pasakoja A. Pranckevičiūtė. Tiesa, Auros mama kartu su teta gyveno Kaune, smetoniškame name, iki gavo paskyrimą į Radvilų miestą.

„Čia – mūsų rojaus kampelis“, – aprodydama visiškai nekeistą autentišką verandą sako vilos šeimininkė
Žurnalas "Moteris" (A. Stanevičienės nuotr.)

Pora brangina senojo Kauno istoriją, tarpukario kultūrą ir stengiasi išsaugoti kuo daugiau praeities reliktų, tarp jų – ir šį Kauno medinio paveldo objektą. „Nuoširdžiai manau, kad išgelbėjome jį nuo sunaikinimo, kad, metams bėgant, šis statinys atgaus savo veidą, – sako menininkė. – Namai yra ten, kur širdis ir kur kvepia uogiene. Būtent tokie yra šie namai, juose jaučiu visišką pilnatvę.“

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis