Šimtamečiai dailininkės namai slepia galybę istorijų

 (7)
Vilnietė tapytoja, dailės pedagogė Arūnė Tornau dar yra talentinga istorijų pasakotoja. Ji daug žino bei mielai pasakoja ir apie vietą, kurioje gyvena, – pačiame sostinės centre esantį istorinį kvartalą, vadinamą Montvilos kolonija arba Montvilos trikampiu.
Arūnei patinka dekoratyvinės pagalvėlės, daug jų yra ir svetainėje, ir miegamajame. Dailininkė pusiau juokais sako, kad šiuo klausimu jiedu su vyru nesutaria
© MOTERIS / Anna Stanevičienė

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Montvilos kolonija – tai šalia Lukiškių aikštės ir Užsienio reikalų ministerijos esantis nedidelis kvartalas su secesijos, arba moderno, stiliaus kotedžais. Šiame kvartale, tik kitame name, Arūnė gimė, šioje sostinės vietoje užaugo ir tebegyvena. Čia jie su vyru užaugino ir abi savo dukras.

Ne tik architektūros paminklas

Šiek tiek istorijos... Finansininkas ir filantropas Jozefas Montwilla praėjusio amžiaus pradžioje Vilniuje subūrė Namų statybos bendriją. Ši organizacija skatino statyti nedidelius nuosavus namus, rengė projektus, parūpindavo Žemės banko, kuriam vadovavo bendrijos iniciatorius, paskolas palankiomis sąlygomis. Namus statantieji vienijosi į kooperatyvus (šie buvo vadinami kolonijomis), nes taip pigiau atsiėjo statybų darbai.

Montvilos kolonijoje esantys statiniai yra vieni savičiausių XX a. pradžios Vilniaus architektūros paminklų.

Kolonijas bendrija statė įvairiose miesto prieigose, tačiau vertingiausia laikoma maždaug 1913-aisiais Lukiškėse (ši vieta taip pat tuomet buvo miesto pakraštyje) iškilusi namų grupė. Pasak dailėtyrininkės Laimos Laučkaitės, „kalbant apie namų architektūrą, aplinką, čia buvo įgyvendintos novatoriškos idėjos, dėl to statiniai yra vieni savičiausių XX a. pradžios Vilniaus architektūros paminklų“.

Šimtamečiai dailininkės namai slepia galybę istorijų
© MOTERIS / Anna Stanevičienė

Kolonijų idėja buvo nusižiūrėta Anglijoje: čia kiekvienam namui priklausė tegul ir nedidelis, bet savas žemės plotas su sodeliu. Taip Lukiškėse susiformavo trikampio formos kvartalas su vidiniu kiemu: paradiniai įėjimai buvo iš gatvės, o tarnų – iš kiemo pusės. Sujungti kotedžai buvo skirtingos architektūros (statinių pavyzdžius buvo galima rinktis iš draugijos išleisto katalogo) ir skirtingo dydžio. Kuo turtingesnio šeimininko buvo būstas, tuo šis – platesnio fasado. Namai dažniausiai – trijų aukštų, juose veikė tuomet modernus dalykas – vandentiekis. Beje, viename iš namų buvo įrengta skalbykla, tai taip pat buvo pažangus sprendimas. A. Tornau žiniomis, kolonijoje gyveno teisininkai, pirkliai.

Puošnus senovinis medinis bufetas su aguonų ornamentais atkeliavo iš Arūnės mamos pažįstamos namų
Puošnus senovinis medinis bufetas su aguonų ornamentais atkeliavo iš Arūnės mamos pažįstamos namų
© MOTERIS / Anna Stanevičienė

Viena ponia čia vystė būstų nuomos verslą, rusiškai jis buvo vadinamas dochodnij dom, pažodžiui išvertus, tai – pajamų teikiantys namai. Viename iš kotedžų studiją turėjo dailininkas, o kraštiniame pastate gyveno pasiturinti našlė.

Jozefas Montwilla, pasak pašnekovės, ne tik statė kooperatinius namus, bet ir steigė prieglaudas, skatino neturtingą jaunimą mokytis amatų, įkūrė ir rėmė Dailės mokyklą, organizavo parodas.

Arūnė rinkosi senus baldus, nes sovietinės sekcijos jai buvo siaubingai negražios. Be to, senienas anuomet mažai kas vertino, jos kainavo nedaug.

„Nemanau, kad bankininkui labiausiai rūpėjo atgauti pinigus. Montwilla mylėjo Vilnių, jis buvo filantropas. Pasigendu žmonių, kurie dabar tiek daug atiduotų savo miestui“, – sako dailininkė.

Meistrų restauruoti seniems baldams Arūnė neieško – viską moka pati
Meistrų restauruoti seniems baldams Arūnė neieško – viską moka pati
© MOTERIS / Anna Stanevičienė

Įprasta neįprasta kaimynystė

Arūnės vaikystėje, sovietmečiu, šiame kvartale gyveno nemažai kariškių ir saugumiečių, tarp jų – netoliese stūksančio Lukiškių kalėjimo viršininkas. Prie kalėjimo kaimynystės aplinkiniai buvo įpratę. „Man kalėjimas nėra kažkas baugaus, tai – nuo vaikystės įprastas statinys“, – pasakoja moteris. (Beje, 1893-iaisiais statytas kalėjimas buvo vienas moderniausių, o kameros tais laikais – erdvios. Kalėjime veikė trijų tikėjimų: stačiatikių, katalikų ir judėjų, maldos namai.)

Šeimininkai išsaugojo senąsias durų ir langų rankenas, užraktus
Šeimininkai išsaugojo senąsias durų ir langų rankenas, užraktus
© MOTERIS / Anna Stanevičienė

Dabar gatvė, kurioje gyvena pašnekovė, vadinama diplomato ir rašytojo Jurgio Savickio vardu, anksčiau tai buvo Krąžių skersgatvis, o lenkmečiu buvo vadinama kolonijos įkūrėjo Montwillos vardu. Dailininkė atsimena, kaip vaikystėje tėvų kaimynas, stambus veikėjas, nes vadovavo audinių bazei ir turėjo automobilį „Pobeda“, rusiškai burbėdavo: „Kokia čia ta gatvė – Kražų, juk galėtų pavadinti žmoniškai, tarkim, kosmonautų Titovo ar Feoktistovo, o blogiausiu atveju bent Belkos ir Strelkos garbei. Ar jums, vaikai, ne gėda gauti laiškus tokiu adresu?“ Kaimynui gatvės pavadinimas kliūdavo dėl panašumo su rusišku žodžiu „kraža“, reiškiančiu vagystę. (Tiems, kurie neatsimena: Belka ir Strelka – pirmieji kosmonauta-šunys.)

Ąžuolinę Adomo ir Ievos skulptūrą, taip pat drožtą medinį angelą  menininkė pirko Kaziuko turguje
Ąžuolinę Adomo ir Ievos skulptūrą, taip pat drožtą medinį angelą menininkė pirko Kaziuko turguje
© MOTERIS / Anna Stanevičienė

Arūnės tėvams teko butas vieno iš kvartalo viduryje stovinčių kotedžų pirmajame aukšte. Antrajame gyveno Kaplanų šeima, būsima dailininkė draugavo su jų įvaikiais Maša ir Griša. „Labai pavydėjau Mašai gražaus balkono. Dabar galų gale tas svajonių balkonas priklauso man, bet jau nebėra toks gražus“, – juokiasi šeimininkė. Išsvajotą, bet brangiai kainavusį būstą virš tėvų buto dailininkė su vyru fiziku Evaldu pasiryžo pirkti dar ir dėl to, kad galėtų padėti mamai slaugyti sergantį tėvą.

Visi baldai į šiuos namus atkeliavo iš skirtingų vietų ir visus juos šeimininkė restauravo savo rankomis.

Vėliau Arūnė slaugė ir pasiligojusią mamą. Tėvelių jau nebėra, tik jų butas liko beveik toks pats, koks buvo gyviems esant, ir laukia remonto. O į viršutinį būstą tenka lipti aukštais siaurais mediniais laiptais. Dabar šiose visose erdvėse, išsikrausčius suaugusioms dukroms, gyvena tik Arūnė ir Evaldas.

Puošnų venecijietišką veidrodį dailininkė aptiko sendaikčių turgelyje ant Tauro kalno
Puošnų venecijietišką veidrodį dailininkė aptiko sendaikčių turgelyje ant Tauro kalno
© MOTERIS / Anna Stanevičienė

Atkūrė planą

Kvartale esančių būstų išdėstymas, jei vertinsime pagal dabartinius standartus, nėra labai patogus. Tiesa, autentiškus dalykus vertinanti šeima, įsigijusi virš tėvų esantį butą, išnaikino sovietmečio „patobulinimus“ ir grįžo prie originalaus patalpų plano. Maždaug 60 m² ploto būste yra trys kambariai: miegamasis, darbo kambarys ir svetainė.

Už neįprastos formos lango – išsvajotasis balkonas
Už neįprastos formos lango – išsvajotasis balkonas
© MOTERIS / Anna Stanevičienė

Neįprasta tai, kad nėra virtuvės, – kai buvo gyvi tėvai, šių bute esančia virtuve naudojosi abi šeimos. Beje, vaikystėje šios patalpos viduryje stovėjo ir vonia, – šeimynykščiai maudydavosi senoje ketaus vonioje su liūto kojomis. Menininkė džiaugiasi, kad tėvai, kai buvo įvestas centrinis šildymas, neišgriovė ir virtuvėje esančios anglimis bei malkomis kūrenamos baltų koklių krosnies, – ši stovi iki šiol.

Kompiuteris ir dar kelios detalės išduoda, kad darbo kambarys priklauso šiuolaikiškiems žmonėms
Kompiuteris ir dar kelios detalės išduoda, kad darbo kambarys priklauso šiuolaikiškiems žmonėms
© MOTERIS / Anna Stanevičienė

Savo būstui įrengti Arūnė rinkosi senus baldus, nes sovietinės sekcijos jai buvo siaubingai negražios. Rinkosi dar ir dėl to, kad senienas anuomet mažai kas vertino, jos kainavo nedaug. „Sakau, kad visi baldai pas mus atėjo iš skirtingų vietų. Jie būtų žuvę, mes juos išgelbėjome“, – pasakoja Arūnė. Štai medinė knygų spinta atkeliavo iš Pirmosios tarybinės ligoninės: kai gydymo įstaigoje keitė baldus ir senuosius metė lauk, dailininkė spintą išsiprašė už kelis rublius. Puošnus senovinis medinis bufetas su aguonų ornamentais atvažiavo iš mamos pažįstamos siuvėjos namų.

Patinkančių afrikietiškių kaukių ir skulptūrėlių Arūnė rado Europoje, Briuselyje, kur gyvena viena jos dukrų
Patinkančių afrikietiškių kaukių ir skulptūrėlių Arūnė rado Europoje, Briuselyje, kur gyvena viena jos dukrų
© MOTERIS / Anna Stanevičienė

Ši norėjo atsikratyti senamadišku baldu, tad su džiaugsmu pardavė. „Prašė trisdešimt penkių rublių, daviau keturiasdešimt, kad, iki atvažiuosime paimti, niekam kitam neparduotų“, – prisimena moteris. Dvi gražias medines drabužių spintas šeima ant „Žigulio“ stogo pasisivežė iš Gervėčių krašto. „Vietiniai buvo susitempę baldų iš mažų dvarelių, bet jų nevertino. Sakė: „Eikit į sandėliuką ir imkit, ką norit, mums jie negražūs“, – prisimena dailininkė.

Dailininkės namuose dera ir ikona metaliniais aptaisais, ir metalinis rytietiškas servizas
Dailininkės namuose dera ir ikona metaliniais aptaisais, ir metalinis rytietiškas servizas
© MOTERIS / Anna Stanevičienė

Visus baldus, tarp jų – ir etažerę, sofą, šeimininkė, naudodama senovinius būdus, restauravo savo rankomis.

Paveikslai, knygos, nuotykiai

Dailininkės ir fiziko namuose – daug knygų ir paveikslų. Svetainėje, virš sofos, kabo pačios Arūnės tapyta drobė, miegamajame – tapytojo Henriko Natalevičiaus paveikslas, šeima turi Mikalojaus Vilučio, Raimundo Sližio, Algio Skačkausko, Viktoro Petravičiaus, kitų žinomų lietuvių dailininkų kūrinių. Fotomenininko Algimanto Kunčiaus nuotraukoje įamžinta Jaunimo stadiono čiuožykla: dabar šioje vietoje stovi Seimo rūmai.

Ilgame ir siaurame buto koridoriuje Arūnė sukabino mielus prisiminimus keliančias šeimos nuotraukas.

Arūnė ir Evaldas gyvena ir tarp daugybės suvenyrų – jie primena apie keliones ir jose patirtus nuotykius. Tarkim, į Jungtinius Arabų Emyratus, į lietuvių tapybos parodos atidarymą, Arūnė vyko su kolegomis. Dailininkė dar surengė kelias dailės pamokas šeicho dukteriai ir jos draugėms (tik jos nelabai stengėsi mokytis). O pernai Pietų Afrikoje, Keiptaune, Arūnė dalyvavo Lietuvos žydus pristatančioje parodoje. „Keliauti labai mėgstu – esu smalsi, man viskas įdomu. Apie vietas, kuriose būnu, surenku daug informacijos. Kai nuvykstu, išnaršau viską“, – pasakoja dailininkė.

Virš durų į sandėliuką – Montvilos kolonijos projektas
Virš durų į sandėliuką – Montvilos kolonijos projektas
© MOTERIS / Anna Stanevičienė

Kelionių įspūdžiais ji kartais dalijasi su Lietuvos radijo klausytojais.
Ilgame ir siaurame savo buto koridoriuje Arūnė sukabino mielus prisiminimus keliančias šeimos nuotraukas. Vienoje jų – motocikle sėdintys tėtis, mama ir senelis. „Jie važiuoja aplankyti manęs pas kitą senelę Juodšiliuose“, – fotografijos atsiradimo istoriją prisimena pašnekovė.

Atminimas, –Arūnė prižiūri mamos po langais įveistą sodelį
Atminimas, –Arūnė prižiūri mamos po langais įveistą sodelį
© MOTERIS / Anna Stanevičienė

„Šiuo motociklu važiuodavome ir į Palangą. Aš sėdėdavau lopšyje, vadinomojoje liulkoje. Pakeliui valgydavome virtus kiaušinius su duona“, – ilgas keliones prie jūros mini dailininkė.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Namai

10 auksinių daržo taisyklių, kad galėtumėte džiaugtis gausiu ir sveiku derliumi

Daržo specialistai primena auksines 10 taisyklių, kurios padės savo darže darbus atlikti lengviau ir taip, kad derlius tikrai būtų garantuotas.

Garsių dailininkų poros būstui – daugiau nei 100 metų

Žinomi dailininkai sutuoktiniai Laisvydė Šalčiūtė ir Kęstutis Grigaliūnas net nesvarstė, kad jų būsto sienos galėtų būti nudažytos ne baltai. Tokio fono prašosi didelio formato ir dažnai ryškūs jųdviejų meno kūriniai. Inžinierių šeimoje užaugusi Laisvydė namų be paveikslų neįsivaizduoja.

Natūralios valymo priemonės, kurios neužterš namų pavojingomis medžiagomis

Įprastos cheminės valymo priemonės ne tik teršia namus pavojingomis cheminėmis medžiagomis, bet ir veikia kaip antibiotikai.

Dekoruoti mėgstanti dizainerė mažus stebuklus kuria iš paprastų dalykų (9)

Vilnietė spaudos dizainerė Rima Milaševičienė per savo gyvenimą kraustėsi bene penkis kartus, tačiau visuomet liko ištikima mėgstamam gimtajam sostinės rajonui Žirmūnams. Į namą, kuriame yra moters butas, ji po pertraukos grįžo antrąkart.

Dizainerė pataria, kaip serviruoti stalą Velykoms

Artėjant pavasario šventėms ne viena pagalvojame, kaip šįkart papuošti stalą, kad jis ne tik gražiai atrodytų, bet būtų išskirtinis, nustebintų artimuosius ir padėtų kurti smagią šventinę nuotaiką. Pataria salonų „Zara Home“ dizainerė Monika Jasionytė.

Kada geriausias laikas persodinti kambarines gėles?

Kambarinės gėlės – tikra namų puošmena, tačiau visada svarbu jas tinkamai prižiūrėti. Svarbu ne tik pasirūpinti, kad gėlės būtų reguliariai laistomos, bet taip pat užtikrinti, kad jų persodinimas būtų atliekamas tinkamai. Taigi, kada ir kaip persodinti gėles?

Skandinaviško stiliaus bute dominuoja gamtos motyvai (3)

Kuriant interjerą Gintarei Jarmalavičiūtei labai svarbūs buvo funkciniai sprendimai. Buto erdvė nedidelė, tad ją reikėjo panaudoti taip, kad čia gyvensiantys žmonės jaustųsi laisvai, galėtų nevaržomai judėti, kad funkcinės zonos būtų išdėstytos racionaliai bei patogiai, o ir pritaikomos pagal poreikius.

Klasikinio stiliaus namuose – ir sovietmečio palikimo, ir moderno elementų

Vilnietę Kariną Semakaitę nuosavas interjero detalių ir namų kvapų verslas beveik įpareigoja turėti estetiškus namus. Jauna moteris pripažįsta, kad jai iš tikrųjų patinka gyventi gražiai.

Rankinių dizainerė apie studiją šimtamečiame smetoniniame name: jaučiu to meto dvasią (4)

Prekių ženklo „Gėda Pelėda“ rankinių dizainerė, tapytoja, interjerų kūrėja kaunietė Kristina Lisauskė (33 m.) neseniai įsikraustė į savotiškai mintimis prisišauktą studiją. Moteris pasakoja jau seniai svajojusi ir ieškojusi ypatingos – erdvios ir šviesios – studijos aukštomis lubomis Kauno senamiestyje.

Netipiškai įrengtas 39 kv. m. butas tapo maksimaliai patogiu (10)

Sostinėje naujos statybos name esantis nedidelis butas tapo smagia užuovėja skoningumą vertinančiai porai.