Čia kitados „Bristol“ viešbutis konkuravo su kaimynystėje įsikūrusiu „Jurgio“ viešbučiu, čia smuiku griežė aštuonmetis Jaša Heifetzas, o Vilniaus pirkliją linksmino moterų orkestras. Centrinio gastronomo kepykla lepino aromatais, o jis pats Nepriklausomybės pradžioje pritrenkė vilniečius neregėtai moderniu interjeru. domėjosi žurnalistė Jolanta Miškinytė.

Paveldo specialistų nuomone, šis Gedimino prospekto pastatas neturi išskirtinės meninės vertės, tačiau Vilniaus panorama be jo vargiai įsivaizduojama. Tarp jo sienų dėjęsi įvykiai, gyvenę, dirbę, pramogavę ir vietos legendą kūrę žmonės su kaupu kompensavo vidutiniška laikomą architektūrą. O statytas šis namas 1899–1900 metais. Pirkliui Izaokui Smaženevičiui priklausęs keturių aukštų pastatas buvo vienas didžiausių to laikotarpio Vilniuje. Jį projektavo iš Rusijos atsiųstas istorizmo ir neoklasicizmo stilių praktikavęs tuometis miesto architektas Konstantinas Korojedovas. Darbus vykdė technikas statybininkas Antonas Filipovičius-Dubovikas.

Vilionė – moterų orkestras

Vieną vakarą į kavinę sugužėjo apie porą šimtų įvairių korporacijų uniformomis pasipuošusių studentų. Jų vadas pareikalavo, kad „nuo estrados išnyktų visos gražios septynios žydės“

Pastato korpusus sumanyta išdėstyti aplink tris vidaus kiemus. Rytinėje dalyje buvo įkurtos teatro patalpos, kitas erdves nuomojosi įvairūs klubai, parduotuvės, taip pat buvo įrengti butai. Centrinėje dalyje virš įvažiavimo – įstiklintas žiemos sodas, svarbiausias pastato šeimininko pasididžiavimas. Prašmatnus trilypis kupolas su mažesniais kupoliukais šonuose vadinti prancūziškais ne šiaip sau – regis, buvo nusižiūrėti nuo Paryžiaus operos teatro pastato. Statinyje buvo įrengta garinio šildymo sistema, elektros apšvietimas. 1902 m. pradžioje Sankt Peterburgo universiteto studentas Kalmanas Radinas čia atidarė 35 kambarių viešbutį „Bristol“.

Deja, jau 1904-aisiais puošnią Didžiojo teatro salę nusiaubė gaisras. Po ketverių metų pastatas atnaujintas pagal inžinieriaus architekto Michailo Prozorovo projektą. Virš centrinės įvažiavimo arkos įrengtą salę 1909–1914 m. nuomojo lietuvių kultūros draugija „Rūta“. Ji čia rengė koncertus, paskaitas, spektaklius. Tada namas jau priklausė Aristarchui ir Arsenijui Pimonovams.
Atnaujintame pastate veikė „Žaliojo Štralio“ restoranas, vienas iš trijų garsiųjų Vilniaus štralių. „Baltasis Štralis“ buvo įsikūręs Pilies gatvėje, o „Raudonasis Štralis“ – kampiniame Gedimino prospekto ir Totorių gatvės name. Užeigas vienijo Vilniaus pirklių Štralių vardas. „Žaliasis Štralis“ buvęs erdvi didžiulė salė su gausiu bufetu. Sienos – žalsvos spalvos, iš čia – ir kavinės pavadinimas.

Tarpukario žurnalistas ir rašytojas, karštas Vilniaus patriotas ir jos užeigų žinovas Rapolas Mackonis savo atsiminimuose pasakoja: „Kažkodėl šios kavinės nemėgau. Viena, jos slenkstį retai peržengdavo plunksnos ir teptuko, juo labiau scenos adeptai, antra, čia kava nepasižymėjo ypatingu aromatu (...) Daugumą svečių sudarė vyrai, dargi pagyvenę. Buvo tai pirkliai, prekybininkai, kurie ramioje aplinkoje darydavo biznį. Čia, ne kur kitur, mėgindavo laimę prašmatnesnės Korinto dukterys, siūlydamos savo paslaugas. Be to, į „Žalią Štralį“ vyrus traukė moterų orkestras. Grojo įvairiais instrumentais septynios jaunos moterys. Dirigentė vidury, šalimais po tris. Visos dėvėjo ilgas baltas suknias ir grodamos visada stovėjo vienoje eilėje. Iš tolo atrodė lyg septynios žvakės.“

Tačiau moterų orkestras neilgai džiugino kavinės lankytojus – jį sunaikino įsisiautėję antisemitizmo šalininkai. R. Mackonio pasakojimu, vieną vakarą į kavinę sugužėjo apie porą šimtų įvairių korporacijų uniformomis pasipuošusių studentų. Jų vadas pareikalavo, kad „nuo estrados išnyktų visos gražios septynios žydės“. O į paaiškinimą, kad kavinė sudariusi su muzikantėmis sutartį iki tam tikros datos, atsakė, jog įstatymus gerbia, todėl palieka „Žaliąjį Štralį“ ramybėje, iki pasibaigs susitarimas, bet paskui grįš patikrinti. „Tą vakarą sunervintos orkestrantės negalėjo groti ir po kelių dienų iš estrados išnyko galutinai. Nuo to laiko „Žalias Štralis“ dar labiau pažaliavo, nustojęs tokios atrakcijos“, – rašo R. Mackonis ir priduria, kad „dabar šiuose namuose veikia centrinis gastronomas, ir kitados žinomos kavinės nebeliko nė mažiausio pėdsako“.

Karo aukos ir komunalkių metai

Šiame name užaugo ne tik esė „Broma“ jam paskyrusi rašytoja Kristina Sabaliauskaitė, bet ir jos mama Virginija Sabaliauskienė. Sabaliauskų šeimos butas turi savo liūdną istoriją. Ponios Virginijos mamai, gimusiai ir gyvenusiai už kelių kvartalų, prieš karą teko lankytis pas čia gyvenusį ir dirbusį visų gerbiamą okulistą Markovičių. Vėliau namo senbuvė ponia Melanija pasakojo, kad, Vilnių bombarduojant, gyventojai pasislėpė namo rūsyje. Vienai moteriai pradėjus gimdyti, daktaras Markovičius nubėgo į namus reikiamų priemonių pagalbai suteikti. Grįžtantį jį pakirto atsitiktinė kulka ar skeveldra. Žmonės daktaro kūną rado prie laiptų, vedančių į rūsį. Po kurio laiko žuvusio okulisto namuose apsistojo keli vokiečių karininkai.

„Kai po karo mano tėvai apsigyveno viename iš apleisto ir sunykusio okulisto Markovičiaus buto kambarių, jiems teko kovoti ne tik su žiurkėmis, bet ir ilgą laiką šveisti grindis, kol netikėtai po purvu aptiko puikų parketą. Viskas atrodė tokios būklės, kad nė nepriminė buvusio respektabilumo, bet iki šiol atsimename pasiaukojantį ir Hipokrato priesaikai ištikimą buto savininką“, – mena V. Sabaliauskienė.

Pokario Vilniaus vaizdai ponios Virginijos ankstyvosios vaikystės prisiminimuose susiję su gimtojo namo gyventojais ir net trimis namo kiemais: „Jie buvo pasiekiami iš butų, kurių beveik visi turėjo po du išėjimus – paradinį ir virtuvinį – į du skirtingus kiemus. XX a. pradžioje namas buvo suplanuotas kaip prabangių apartamentų statinys, kai kurie butai turėjo net po dešimt kambarių – pasiturintys ano meto vilniečiai buvo įpratę gyventi patogiai. Deja, pokaris ir komunalkių politika visa tai pakeitė: perstumdė butų sienas, tūrius ir atkraustė įvairių tautybių ir atspalvių gyventojus.

Mūsų buto paradinis išėjimas buvo į dabartinio Mažojo teatro kiemą, o virtuvinis – į kiemą, į kurį patenkama pro bromą, esančią tarp dabartinių „Hesburger“ ir „Coffee inn“. Iš šio kiemo perėjus per dar vieną bromą buvo patenkama į vadinamąjį vidurinį kiemą. Apie 1960 metus nugriovus viduriniame kieme sieną, ši gerai apgalvota sistema buvo sudarkyta, o kiemas, į kurį išeina mūsų buto langai, pagal sovietinę madą virto perechodniaku. Jis garsėjo muštynėmis, vagystėmis ir net žmogžudystėmis. Mūsų name darbavosi kelios solidžios įstaigos (kaip sakydavo mano tėvas, – „galvai, kūnui ir pilvui“): Radijo komitetas, viešbutis „Bristol“ ir centrinis gastronomas bei valgykla. Mums, kiemo vaikams, centrinis gastronomas su bandelių, chalų ir batonų kepykla rūsyje buvo svarbiausi“, – prisimena ponia Virginija.

Gyventojai buvo kelių tautybių – lietuviai, žydai, lenkai ir rusai. Lietuviai, žydai ir lenkai gyveno ir bendravo draugiškai. Santykiai su pokariu atvykusiais rusais, ponios Virginijos liudijimu, buvo sudėtingesni – galbūt dėl čia įkraustytų anuomet grėsmingų ir nemėgstamų profesijų žmonių: karinio prokuroro Čikilevskio su žmona, kalėjimo gydytojos Raskopos, kadrų viršininkės Mitrofanovos ir pan. „Šie žmonės gyveno savo uždarą gyvenimą ir su kaimynais bemaž nebendravo. Čikilevskis važinėdavo tarnybine mašina, jo žmoną matydavome tik grįžtančią iš parduotuvės. Mano penkiametis brolis sakydavo, kad jai gerai: susideda batonus ant išnašios krūtinės kaip ant lentynos ir dar pakeliui pusę suvalgo. Mitrofanovos namuose vakarais ir per naktis visu garsu bliaudavo patefonas, skambėdavo stikliukai ir tostai; vyrai pas ją ateidavo su nemažais ryšuliais ir krištolo vazomis po pažasčia, o išeidavo beveik keturiomis.

Raskopa ir greta komunalke paverstame tame pačiame bute gyvenusi obščepito darbuotoja Šura triukšmaudavo retai, bet užtat jų languose be užuolaidų vakarais vykdavęs veiksmas užpildydavo sovietinių pornografinių filmų nebuvimo spragas. Mūsų tėvams teko kuo skubiau įtaisyti storas naktines užuolaidas“, – juokiasi ponia Virginija.

Namo šviesuomenė

Kiemo vaikai mėgo pirmojo aukšto komunalkėje gyvenusią baltąją rusę Minajevą, švelniai vadino ją „babka-kurapka“. Ta moteris vienintelė visame name gyveno be elektros, iškišusi per orlaidę grakščią ranką ilgais pianistės pirštais lesindavo balandžius, o savo kambaryje laikė begalę kačių ir visas meiliai vadindavo vardais. Ponia Virginija sako ją buvus labai grakščią, gražios figūros. Plaukus Minajeva sukdavo į kuodelį – kaip tikra balerina. Pati gana tvarkinga, bet, kalbant apie buitį, nevalyva. Buvo akivaizdu, kad jaunystėje švaros ir tvarkos darbus už ją nudirbdavo kiti. Papirosus rūkydavo įsidėjusi į ilgą kandiklį, o prie jos lango sutūpusioms kiemo mergaitėms mėgdavo pasakoti istorijas iš ano – buvusio – savo gyvenimo apie balius, spektaklius, įdomias pažintis.

„Kiemo gyventojai žydai buvo nagingi amatininkai: Simesas – jis augino du sūnus Aliką ir Josią – siuvo paltus; Kalmanas Šnaideris – kostiumus mažo ūgio smulkaus sudėjimo pasiturintiems vyrams, turėjo lepinamą sūnų – taip pat Josią, dėl choleriško charakterio visų vadinamą Josia Mišiuginu, – mena V. Sabaliauskienė. – Dodiko tėtis buvo kepurininkas, Mulkos, Toliko ir Anios – mėsininkas Fainbliumas, Belos mama Zlata – puiki moteriškų drabužių siuvėja. Dar turėjome kaimynus ekonomistus Zilbermanus, kurių bute švara buvo kaip operacinėje, o manikiūro žmona ir vyras eidavo darytis kartu. Visi namo gyventojai labai gerbė daktaro Kibarskio šeimą. Jis ir jo žmona akių gydytoja niekada neatsisakydavo padėti kaimynams, kai užklupdavo liga.“

Pokaris buvo nelengvas lenkakalbiams vilniečiams, čia gimusiems ir užaugusiems, bet nemokėjusiems nei rusų, nei lietuvių kalbos, – jie laikyti svetimais ir buvo priversti dirbti nekvalifikuotą darbą. „Poniai Melanijai, kuri iki karo triūsė patalpas nuomojusio „Žaliojo Štralio“ restorano administracijoje, teko dirbti valytoja Radijo komitete. Tame pačiame Radijo komitete mašininke dirbo kompozitoriaus Navakausko sesuo Elenutė – greitakalbė, muzikali, labai komunikabili ir vaišinga. Jos namuose lankydavosi ne tik Vilniaus universiteto profesoriai, tarp jų – Zigmas Žemaitis (jo anūkai Petras ir Julius Geniušai Elenutei sakydavo užaugę norį būti gaisrininku ir milicininku), etnologo Liberto Klimkos tėvai, bet ir kiemo vaikai. Patikrinusi jų muzikinę klausą, mokydavo dainuoti liaudies dainas, vaišindavo pačios padarytu vafliniu tortu „Mikado“, kaimiškais lašinukais ir duona ar šviežiais agurkais su medumi.“

Užpoliarė Vilniaus centre

Kiemo vaikai labai laukdavo ir vaišių iš namo rūsyje veikusios kepyklos. Jie pro atvirus rūsio langus mėgdavo į stebėti, kaip dideliuose katiluose mentėmis maišoma ir vartoma tešla, kaip vyrai ir moterys baltomis miltuotomis kelnėmis ir palaidinėmis mikliai pina chalas ir bandeles paukštelius ar formuoja širdeles, mėgaudavosi cinamono ir vanilės kvapais.

„Dažnai pavakariais kuris nors kepėjas neapsikentęs vaikų trynimosi apie langus išnešdavo mažiau nusisekusių ar į dėžę nebetilpusių kepinių, – pasakoja ponia Virginija. – Dar viena vaikų pramoga, o žiemą – nemaloni pareiga – buvo stovėti eilėje. Kai į gastronomą atveždavo miltų, cukraus ar kruopų, namo gyventojai iš vakaro užsiimdavo eilę prie į kiemą išeinančių gastronomo langų – pro juos buvo prekiaujama (taip, matyt, norėta prabangiausioje viešoje to laiko parduotuvėje išvengti spūsčių, konfliktų ir muštynių). Vyrai ir moterys pakaitomis budėdavo per naktį. Ankstyvą rytą vyrai išeidavo į darbus, o moterys atsivesdavo ir atsinešdavo čia mieguistų vaikų – produktų normą gaudavo kiekvienas, kuris stovėdavo eilėje.

Raskopa ir Šura triukšmaudavo retai, bet užtat jų languose be užuolaidų vakarais vykdavęs veiksmas užpildydavo sovietinių pornografinių filmų nebuvimo spragas.

Didelę sumaištį eilėje keldavo berankiai, bekojai ar kitaip sužaloti karo invalidai. Jie turėjo teisę apsipirkti be eilės, todėl, nuo ryto dažniausiai jau neblaivūs, už nedidelį užmokestį stumdydavosi eilėje siekdami nupirkti produktų nekantresniems ir turtingesniems žmonėms. Atsiskaitę su vienu „klientu“, vėl triukšmaudami braudavosi prie lango be eilės. Kai paaugome ir kieme žaisdavome vieni, pradėjus prekiauti deficitinėmis prekėmis (razinomis, datulėmis, džiovintais abrikosais ar negliaudytais žemės riešutais, kažin kodėl vadinamais „fistaškomis“), mus į eilę dažnai pasikviesdavo svetimi žmonės. Už tai duodavo rublį – mes galėdavome nusipirkti porciją ledų.“
Gastronomo vidus tada dar buvo išlaikęs „Žaliojo Štralio“ prabangos likučius: dailios sienos ir lubos, stiklinės vazos su kojelėmis, kuriose – saldainiai ir pyragaičiai, senoviniai raižyti kasos aparatai... Tik jų rankenas dabar sukdavo rusės moterys su krakmolintais kykais, pasak ponios Virginijos, iš principo nenorinčios kalbėti lietuviškai.

V. Sabaliauskienė iki šiol atsimena gastronome Kalėdų proga nupirktų amerikoniškų konservuotų ananasų sirupe skonį ir aromatą. Taip pat – žuvų skyriaus vitrinas, kuriose puikuodavosi ovalo ar kriaušės formos indai su raudonaisiais ir juodaisiais ikrais, sūdytomis lašišomis ar eršketais. Šiuos delikatesus galėdavo įpirkti nedaugelis. Valgykloje, kurios langai išeidavo į dabartinio Mažojo teatro kiemą, retkarčiais būdavo miestiečiams sunkiai prieinamų virtų vėžių. Jų galėdavo užsisakyti tik sėdintieji salėje kaip užkandžio prie alaus ar stipresnių gėrimų.

„Kartą po ilgų apmąstymų su mama įsidrąsinome žygdarbiui: aš, šešiametė, pasiėmiau gražų pintą krepšelį su mamos įklota linine servetėle, delne tvirtai suspaudžiau aštuonis rublius ir nudrožiau tiesiai į valgyklos virtuvės bufetą. Tąsyk operacija pavyko. Parsinešiau 20 ką tik išvirtų puikių vėžių. Atsimenu, su kokiu malonumu visa šeima narstėme jų uodegėles“, – pasakoja ponia Virginija.

Su ta valgykla – vėliau ji virto „Šešupe“, o paskui ir „Šešupe-Ontario“ (šiai vadovavo Kristina Butrimienė, vėliau ji tapo Brazauskiene) – susiję dar keli egzotiški namo senbuvės prisiminimai. Žiemą į vidurinį kiemą atveždavo kelis sunkvežimius didžiulių ledo luitų. Kol juos prisiruošdavo sukrauti į valgyklos rūsį – kad vasarą būtų galima ilgiau išlaikyti skerdieną, kiemas tapdavo užpoliare, o jo vaikai – didvyriškais šiaurės tyrinėtojais. Jie net įsigudrindavo susiręsti ledo namelius. Kartą į tą kiemą atbildėjo visas čigonų taboras. Pasistatė kažką panašaus į palapines, susikūrė laužą ir ėmė lituoti bei kniedyti valgyklos puodus ir katilus. Čigonų paslaugomis tada pasinaudojo ir kai kurie gyventojai.

Čia gyveno Karmen

Ponia Virginija pastebi, kad šis namas magiška jėga traukė ne tik spalvingus personažus, bet ir garsius kultūros bei meno žmones: „Prieš karą čia koncertavo Jaša Heifetzas, teatro užsklandą kūrė Čiurlionis. Mūsų name gyveno bene garsiausia Karmen vaidmens atlikėja Lietuvos operos primadona Irena Jasiūnaitė. Jos kukliame kambarėlyje mėgo rinktis rašytojai Aleksas Baltrūnas, Juozas Baltušis, Antanas Venclova, aktoriai Jonas Kavaliauskas, Juozas Rudzinskas, dainininkai Elena Saulevičiūtė, Elena Čiudakova, dirigentai ir kompozitoriai.“

Lietuvių operos primadonai I. Jasiūnaitei šiandien yra 88-eri. Ji jau seniai nebegyvena kambarėlyje, apie kurį pasakoja V. Sabaliauskienė, tačiau savo kuklaus pirmojo būsto sostinėje nepamiršo iki šiol – juk ten liko tiek jaunystės prisiminimų, svajonių ir pirmųjų šlovės šypsnių: „Atvažiavau iš gimtojo Rokiškio į karo sugriautą Vilnių be galo laiminga, nes pakliuvau studijuoti į konservatoriją. Tuomečiame Stalino prospekte, 22 numeriu pažymėto namo kambaryje, apsigyvenau mokydamasi antrame kurse. Jį užleido man simpatizavęs studentas, mat pats išsikraustė į kitą vietą. Kambarys su aukštomis lubomis buvo antrame aukšte. Iš baldų stovėjo tik stalas, dvi kėdės ir kušetė atsigulti, tad mano būstas atrodė labai erdvus. Net spintos nebuvo, bet ir nepasigedau, nes iš pradžių turėjau tik vieną suknelę ir paltą. Juos pasikabindavau ant sienos. O mano brangiausias daiktas buvo senas tėvų pianinas. Kaimynai, su kuriais dalinausi bendra virtuve, buvo kultūringa šeima, augino dukrą. Ta labai maloni ir paslaugi moksleivė Gisia (Virginija Sabaliauskienė – aut. past.) atnešdavo laiškus, telegramas ar pabelsdavo į duris, jei kas nors pas mane užsukdavo.

Mano gyvenimas Vilniuje labai skyrėsi nuo ankstesnio. Tėvų namuose, dar nepaliestuose istorijos perversmų, tėvelio tremties, augau lepinama, puošiama, o čia patyriau baisų skurdą. Niekas nepadėjo – turėjau suktis tik iš stipendijos. Dažnai neprivalgydavau. Tik kai kartu su kitais studentais pakviesdavo kur nors padainuoti ir pavaišindavo, prisikimšdavau visokių skanumynų.“
Čia pat gyveno Radijo komiteto akompaniatorė Nadežda Dukstulskaitė, o ir pats komitetas buvo įsikūręs iš gatvės pusės. Išgirdusi, kaip dainuoja studentė Jasiūnaitė, pianistė pakvietė ją į tiesioginį radijo koncertą (įrašų tada dar nebuvo).

„Labai jaudinausi, bet gerai prisimenu mūsų repeticiją. Ateinu ryte pas Nadeždą, o ten stovi nuostabiausias fortepijonas! Pati pianistė nebuvo gražuolė, bet kokia originali! Ji man atrodė panaši į prancūzę menininkę – lenktais antakiais, juodais garbanotais plaukais, su žemę siekiančiu blizgiu mėlynu chalatu ir cigarete lūpose. Buvo talentinga muzikantė. Mudvi repetavome lietuvių liaudies dainą „Rūta“ ir Davydovo romansą „Palik mane“. Nadežda grojo vos užmesdama akį į natas, visiškai pasinėrusi į garsus. Aš irgi jaučiausi užburta, pakylėta nuo žemės“, – prisiminimais dalijasi I. Jasiūnaitė.

Tapusi operos soliste ir pradėjusi dirbti teatre, Irena kurį laiką dar gyveno toje pačioje komunalkėje, nes alga buvo maža. O kai, sudainavusi Karmen tapo populiari, valdžia skyrė jai dviejų kambarių butą name tiesiai prieš P. Cvirkos paminklą. Taip prasidėjo naujas kylančios dainininkės gyvenimo etapas.

Gastronomo mirtis ir viltis

„Kai kurios vietos numiršta pačios, ir jų nebeprikelsi, o kai kurios yra numarinamos“, – apmaudo neslepia žinoma architektė Audra Kaušpėdienė. Ji neabejinga vietai, apie kurią pasakojame, mat yra modernaus Nepriklausomybės pradžioje projektuoto jau privatizuoto centrinio gastronomo interjero autorė. Deja, šis gyvavo neilgai. „Vilniaus centrinis gastronomas, koks žengė ant didžiųjų pertvarkų slenksčio, šiandien savo pasiūla ir interjeru primintų kokį nors užkampio, kurio dar neaptiko prekybos tinklai, univermagą: dešimtojo dešimtmečio pradžioje čia greta maisto prekių spraudėsi ir verslo pionierių prekystaliai su pėdkelnėmis, aukso žiedais ir t. t. Vis dėlto gastronomo vardo galia, išskirtinė vieta (centriau nebūna) ir šeimininkų, ką tik privatizavusių savo ilgametę darbovietę, ambicijos paskatino senose sienose išvysti jei ne prašmatnų Londono „Harrods“, tai bent jau Maskvos „Jelisejevskij“ atitikmenį“, – šio savo projekto pradžią prisimena architektė ir priduria, kad po „Naktinio vilko“ ir „Ritos slėptuvės“ imtis centrinio gastronomo jai atrodė tas pats, kas nuo postpanko muzikos pereiti prie operos.

Kad ir kaip projektuotojai ieškojo legendinių Štralių istorijos liudytojų, archyvai pasirodė itin skurdūs, žmonių atmintis trumpa, tad interjerų idėjos pagrindu tapo pats laikotarpis – art deco ženklu pažymėta XX a. pradžia. „To stiliaus nei pakartosi, nei suimituosi, todėl su bendraautoriumi Gintautu Kažemėku laikėmės tokio metodo: ne meno kūriniai kaip dekoras pildo pastato erdvę ir yra priedas prie architektūros, bet pats menas tampa funkcija, – prisimena ponia Audra. – Pirmame gastronomo aukšte arkadomis atidalinę prekybos salę tarytum įsileidome prospektą į vidų. Atsirado puiki erdvė prie vitrinų įrengti bistro.

Antrame aukšte įrengėme saldumynų ir kavos rojų, cukrainę, pakeliui į ją – gėlių salą. Rūsyje greta tradicinio gėrimų skyriaus – restoraną. Kadangi erdvė buvo ilga ir siaura kaip du vagonai, jį pavadinome „Vilniaus metro“.

Atidarymo diena buvo paskirta prieš pat Naujuosius metus – 1996-uosius, bet buvome tokie pervargę, kad iškeitėme jį į trumpas atostogas ten, kur daugiau saulės.
Kai sugrįžau į jau veikiantį gastronomą, apėmė prasta nuojauta – gal dėl tų pusiau išsileidusių balionėlių, beviltiškai karančių ant didingos kolonados cukrainėje, ar kečupu nustatytų unikalių lentynų... Kieme jau veikė duonos kepykla – duonos, bet ne pyragaičių...“

Trumpai tariant, gastronomas galop bankrutavo, buvo išparceliuotas kvadratiniais metrais, o iš konceptualiojo interjero liko tik nuotraukos. Anot architektės, gastronomo šeimininkai, puikiai tvarkęsi deficito sąlygomis, suklupo prieš perteklių: „O juk įsivaizdavom ir kūrėm pirmąją Lietuvoje tikrą gourmet parduotuvę. Dabar ji priklauso prie garsiausių sunaikintų mūsų darbų... Tas Vilniaus centrinis gastronomas išgyveno porą metų. Ar beprisikels trečiąkart?“
Regis, autentiškesnio šios vietos atgimimo tyliai tikisi visi, kuriems jos tradicijos yra asmeninės istorijos ir savasties dalis.

******
Atsakykite į anketos klausimus ir laimėkite 100 Lt dovanų kuponą apsipirkti internetinėje parduotuvėje www.apatinukai.lt.