Smilgos ir kiti „mylimukai“
Dalia nė nebesuskaičiuoja, kiek rūšių augalų tarpsta jos 12 arų ploto sode. Moters norą turėti savo sodą prieš daugiau kaip 20 metų pažadino kelionė į Italiją – grįžusi iš jos D. Bastienė pradėjo ieškoti nuosavo sklypo su namu. Kai įsikėlė į kampinį sodininkų bendrijos sklypą, kieme siūravo keli beržai ir pušys, meilės prašyte prašėsi nuvargęs šermukšnis, pakraščiais tankiai žėlė šaltalankiai. „Čia bus mano miškas“, – tada nusprendė naujakurė ir prisiekė bet kokia kaina medžius išsaugoti.
Visuose didžiausiuose pasaulio parkuose sodinami nebe gėlynai, o pievos.
Kaip ir visi kraštovaizdžio kūrėjai, Dalia turi mėgstamiausių augalų – juos švelniai vadina „mylimukais“. D. Bastienės išrinktieji – skroblai (iš jų tveria gyvatvores), miškinės ir pirštuotosios viksvos, lendrūnai, melvenės, šluotsmilgės, snieginiai kiškiagrikiai ir daugelis kitų. Moteris sako, kad kiekvienas jos sodo augalas turi savo istoriją. Pavyzdžiui, raktažolių kelmeliai išaugo iš sūnaus prieš daug metų dovanotos gėlės, kanadinę eglutę įkurtuvių proga padovanojo Dalios mama. Kai kurių augalų ar jų sėklų botanikė parsiveža iš kelionių – pasodina ir laukia...
Labiausiai kraštovaizdžio specialistei patinka nereiklūs, nelepūs, lyg savaime augantys pievų ir miško augalai. „Smilgos ir viksvos labai tinka prie namų, nes yra nereiklios (linijiniai jų lapai tinka beveik prie visko ir gražiai dera su kitais augalais) ir „nuramina“ bet kokį vaizdą“, – teigia D. Bastienė.
Pieva – madinga
Šalia namo lėtai pagal vėjo ritmą siūruojančios smilgos veikia raminamai. Kai kalbėjomės susėdusios svetainėje prie valgomojo stalo (jį suprojektavo pati Dalia) ir jaukiai gurkšnojome šalia namo vešinčių bergenijų lapų arbatą, pagavau save akimis pro langą vis ieškančią smilgų. Šių augalų kupstelis puikiai matyti ir pro virtuvės langą – net nesinori niekur eiti, regis, stovėtum taip kelias valandas. „Smilgų grožis matyti ne iš karto, – švelniai įsiterpia sodininkė. – Kartais reikia įdėmiai pažvelgti dukart. Iš tikrųjų pievų vaizdinys ramina. Jis savitai kontrastuoja su betoninėmis žmogaus sukurtomis džiunglėmis.“
Man patinka, kai augalai veši tarsi savaime. Nesinori kištis į gamtą – lenkiu galvą prieš jos dėsnius.
Žymūs botanikai (vieną iš jų Karlą Foersterį D. Bastienė vadina savo įkvėpėju) smilgas aplinkai želdinti pradėjo naudoti jau prieš pusę amžiaus. Vis dėlto natūralus kraštovaizdžio stilius (jis dar vadinamas pievų vaizdiniu, olandiškąja banga) ypač madingas dabar.
„Visuose didžiausiuose pasaulio parkuose sodinami nebe gėlynai, o pievos“, – tvirtina Dalia. Moteris išdrįso panašų projektą įgyvendinti Vilniuje: su kolege Ligita Poškute Subačiaus gatvės apžvalgos aikštelę pavertė pieva. „Norėjome parodyti, kad žoliniai augalai yra gražu, nereikia jų bijoti“, – sako pašnekovė.
Jos valdose pievų augalai žaliuoja jau ne vienus metus. Ir per kone du dešimtmečius įgyta patirtimi moteris dalinasi su kitais. D. Bastienė ir dar dvi jos bendramintės Kairėnų botanikos sode skaito paskaitas apželdinimo ir aplinkos formavimo temomis, yra įkūrusios studiją „Sodo meno avilys“.
Televizorius – už lango
Dalios sodą sudaro trijų tipų – miškas, pamiškė, pieva – augalų bendrijos. Natūralų kraštovaizdį moteris pasirinko sąmoningai. „Man patinka, kai augalai veši tarsi savaime, – sako pašnekovė. – Nesinori kištis į gamtą – lenkiu galvą prieš jos dėsnius. Didžiausias malonumas man yra stebėti, kaip, keičiantis metų laikams, sodas kinta, bręsta.“ Augalai čia, atrodo, tarsi veši patys savaime, tačiau sode egzistuoja subtili tvarka ir sistema. Basčių namuose nėra televizoriaus, bet gausu didelių langų (be jokių užuolaidų). „Mano vyras juokauja, kad mums jo nereikia – kasdien pro langą matome vis naują puikiausio filmo seriją“, – šypsosi pašnekovė.
Smilgų grožis matyti ne iš karto. Kartais reikia įdėmiai pažvelgti dukart.
Natūralumo principu puoselėjamas ne tik Basčių sodas. Nedidelį standartinį namuką pora, padedama bičiulio architekto Rimanto Toleikio, praplėtė netipišku daugiabriauniu 50 m2 priestatu įstriža vidaus siena. Ne tik padaugėjo vietos gausiai šeimynai, bet ir išsipildė Dalios noras turėti pusiau atvirą virtuvę. Jaukiame būste daug daiktų iš natūralių medžiagų – akmens, medžio. Šių namų širdimi vadinamoje krosnelėje iš natūralaus muilo akmens šeimininkė ne tik kūrena malkas, bet ir kepa duoną, kugelį, džiovina pomidorus ir kitas sodo bei daržo gėrybes. Netgi malkos sukrautos čia pat, svetainės gale, ant metalinių pastolių. Interjero spalvų gama – artima gamtai: pilkai melsva, akmens, balta, rusva.
Beveik visi baldai – Dalios ir jos vyro Raimundo tėvų, senelių palikimas, brangios relikvijos, primenančios mylimus žmones. Juos Basčiai atnaujino minimaliai. Botanikei artima japonų namų aplinkos kūrimo filosofija, estetika. Pasak Dalios, ji iš dalies panaši į lietuvių – japonai taip pat skatina vertinti tikrus daiktus, gerbti jų dvasią, vadovautis intuicija.
Daliai Bastienei artima japonų namų aplinkos kūrimo filosofija, estetika.
„Esu daikteliautoja, – prisipažįsta moteris. – Namus kuriu tarsi kokoną – kad būtų jaukūs.“
Jaukumo namams suteikia daug iš kelionių parsivežtų suvenyrų (daugiausia tai – akmenys, aistrą rinkti juos botanikė juokais yra praminusi „akmenlige“), pačios šeimininkės rankų sušildytos įvairios interjero detalės – velti kilimai, užklotai, šviestuvo gaubtas, svetainės kandeliabrų „taurelės“. Beje, auksarankė Dalia prieš porą metų laimėjo žurnalo „Mano namai“ rengtą konkursą „Originalios būsto idėjos“. Ko jau ko, o jų D. Bastienei, akivaizdu, tikrai netrūksta.
Atsisveikindama Dalios vis dėlto paklausiau to, kas nedavė ramybės visą popietę. Kaip ši moteris spėja laikyti visus keturis namų kampus (Basčiai turi penkias atžalas: du sūnūs Simas ir Arnas – jau studentai, su tėvais gyvena trynukės abiturientės Adelė, Elena ir Gabrielė), dažną šeštadienį atiduoti save klausytojams, įgyvendinti viešųjų erdvių želdinimo projektus, kepti pyragus (su kolege skanavome fantastiškų trupininio ir svogūnų), užsiimti rankdarbiais ir dar kasdien apeiti savo sodą? Žvelgdama į smilgas už lango, Dalia atsako prancūzišku posakiu: „Norėti – tai, vadinasi, galėti.“
