Kaip apibūdintų savo stilių. „Tikrai ne klasikinis. Galbūt šiek tiek romantiškas.“
Mėgstamiausias drabužis. „Suknelės. Jas vilkiu net darbe. Patinka ir įvairūs kelnių variantai. O sijonus, jeigu atvirai, nelabai mėgstu.“
Suknelių „amžius“. „Suknelę, kurią vilkėjau kokiame nors vakarėlyje, paskui vilkiu darbe, o tada ji keliauja į sodybą.“
Drabužis, kurio nevilkėtų. „Neįsivaizduoju savęs vilkinčios klasikinį švarkelį ar kostiumėlį. Labai retai tenka, tai visiškai ne mano drabužis.“
Akcentai. „Pagrindiniai akcentai, kuriais pagyvinu aprangą, yra papuošalai. Tai mano silpnybė. Labiausiai mėgstu kaklo papuošalus. Jų daugiausia parsivežu iš kelionių – Vietnamo, Kambodžos, Peru, Etiopijos, Irano ir pan. Labiausiai patinka įvairūs egzotiški, ne europietiški, papuošalai. Nevengiu ir bižuterijos. O štai „standartinių“, kaip pas mus priimta, su briliantais, turiu keletą, bet jie manęs visiškai nedomina. Neklasikinė apranga, neklasikiniai ir papuošalai (šypsosi). Papuošalus derinu ir pagal sezoną, ir pagal progą ar aprangos kodą. Tarkime, iškyloje ant pievutės „rimti“ papuošalai netiks, bet gali būti mediniai, pastmasiniai, spalvoti.“
Spalvos. „Klasikinė ir daugumos moterų mėgstamiausia spalva yra juoda, tik stengiuosi šalia jos „įvesti“ ir kokių nors kitų. Turiu visokių spalvų drabužių – raudonų, baltų, mėlynų...“
Aprangos kodai. „Visuomet pasižiūriu, koks aprangos kodas nurodytas kvietime, bent jau, kokią suknelę vilkėti – ilgą ar kokteilių. Kartais dar būna nurodyta pageidaujama spalva. Šiaip aprangos kodų laikausi, bet štai su kauke kokiame kaukių baliuje manęs nepamatysite, į tokius karnavalus neinu jau daug metų. Jaunystėje tai buvo įdomu, o dabar šis laikotarpis nebeįdomus. Nors, kas žino, kaip bus ateityje? (Šypsosi.)“
Auksinė stiliaus taisyklė. „Labai griežtai laikausi savo figūros taisyklės. Žinau, kas man tinka, o kas – ne, taigi užėjusi į parduotuvę iš karto galiu pasakyti, ar joje yra man tinkančių drabužių, galima ką nors matuotis, ar ne. Svarbiausia – atkreipti dėmesį, kokios yra kojos, jas slėpti ar rodyti. Neinu su savimi į jokius kompromisus, nors gal kartais ta apranga atrodo nuobodoka.“
Derinimo taisyklės. „Svarbu, kad aprangoje derėtų suknelė, bateliai, rankinė ir papuošalai. Visuma turi būti harmoninga. Kalbu nebūtinai apie spalvą, svarbu ir medžiagiškumas. Tarkime, prie šilkinės suknelės reikia atitinkamos, daug lengvesnės, avalynės, o prie storos, sakysime, vilnonės suknelės, tiks jau visai kitokia avalynė, kitokios kojinės. Tas pats su rankinėmis: prie lengvos šilkinės suknelės vargiai tiks didelė, masyvi.“
Pirkti ar siūtis? „Dažnai siūdinuosi drabužius individualiai. Mėgstu lietuvių dizainerius. Pagrindinis mano dizaineris yra Egidijus Rainys, mėgstu Ellos Tatarinovos ir – kai kuriomis progomis – Ramunės Piekautaitės drabužius.“
Dizaineriai ir prekių ženklai, kurių estetika artimiausia. „Etalonu laikau Giorgio Armani. Ne viskas, ką jis kuria, man tiktų, bet šio dizainerio kūryba man labai patinka.“
Mados tendencijos. „Jų neseku, bet turiu vidinę nuojautą ir pataikau į tendencijas netgi anksčiau. Žinau, kad mada sukasi ratu, tarkim, jei blizgi suknelė madinga, po dešimties metų vėl tokia bus. Todėl nereikia išmesti suknelės, o tik ją pakabinti spintoje ir po kurio laiko vėl išsitraukti.“
Aromatai. „Turiu visokiausių kvepalų, gaunu jų dovanų, jau nepamenu, kada pati jų ir pirkau. Dieną renkuosi švelnesnius, ramesnius, gaivesnius, kvepalus, kad nedominuotų, vakarui patinka saldoki. Aromatus renkuosi pagal nuotaiką, kartais juos maišau. Šiuo metu tų vienintelių, kuriais kvepinčiausi nuolat, neturiu.“
Grožio akcentai. „Ruošdamasi vakarėliui ar renginiui, labiausiai akcentuoju plaukus – šukuosenai skiriu daugiausia dėmesio. Makiažas – švelnus, nors kartais mėgstu lūpas pasidažyti raudonai. Darydamasi makiažą, atsižvelgiu į nuotaiką ir į drabužį.“
Manikiūras. „Kuklus, „nematomas“, lakuoju dažniausiai bespalviu nagų laku. Turbūt dar niekas renginyje nėra manęs matęs raudonais nagais.“
