Stiliaus dosjė. K. Sabaliauskaitė: turi patikti pati sau ir būti patraukli vyrui, kuris rūpi

Rašytoja, menotyrininkė dr. Kristina Sabaliauskaitė žurnalo „Stilius“ šiemet paskelbta Lietuvos metų moterimi. Ir nors visai ne už stilių (o už lietuviškos literatūros atgaivinimą ir Lietuvos garsinimą pasaulyje), šis apdovanojimas – puiki proga paklausinėti ir apie jį, šiek tiek prisidengiant Metų moters titulą suteikusio leidinio pavadinimu. Juk puikų meninį skonį turinti moteris turbūt panašiai „išieško“ ir drabužius. O gal visai ne? Kristina išduoda, jog turi vienintelę taisyklę, kuria tarsi nejučia vadovaujasi.

Pirmasis mano su K. Sabaliauskaite darytas interviu buvo apie pirmąjį rašytojos romaną „Silva rerum“ („Aukštakulniais per istoriją“, 2010 m. gegužė). Anuomet menotyros mokslų daktarei uždaviau ir kelis su stiliumi susijusius klausimus „Paplepėjimų“ skilčiai:

Stiliaus mokytojas, guru, autoritetas. „Antonas Čechovas. Jis sakė: „Žmoguje viskas turi būti gražu: ir veidas, ir drabužiai, ir siela. Ir mintys.“ Visi kiti „stiliaus guru“ yra nesąmonė, nes prikišamai mokyti kitus stiliaus jau savaime yra nestilinga.“

Mėgstamas dizaineris.Juozas Statkevičius – svarbiausiomis gyvenimo progomis; a. a. Alexanderis McQueenas, nes jo drabužiais vilkinti moteris, kaip sakė kritikas Colinas McDowellas, vienu metu yra ir plėšrūnė, ir grobis, o tai turbūt – moteriškumo esmė. Mėgstu Vivienne Westwood – už jos barokišką gatvės dvasią. Tik iš tikrųjų ne drabužis puošia moterį, o moteris – drabužį, tad visada žaviuosi tomis, kurios net su paprasčiausiais marškinėliais gali būti stiliaus simboliu.“

K. Sabaliauskaitė šiųmečiuose Metų moters apdovanojimuose
„Lietuvos rytas“ nuotr.

Mėgstamiausias kvapas. „Mylimo vyro odos – duobutėje prie raktikaulio – su vos juntamu jo kvepalų aromatu.“

Su vyru Tomu J. Statkevičiaus kolekcijos pristatyme pernai
DELFI / Šarūnas Mažeika

Mėgstate aukštakulnius? Koks jausmas aukštakulniais per Lietuvos istoriją kaukšėti? „Dievinu! Tačiau stengiuosi jais ne kaukšėti, o vaikščioti lengvai ir grakščiai – šaligatviu, parketu, per istoriją...“

Mėgstamiausia spalva. „Raudona ir juoda, stendališkai.“

Šį kartą Kristinai uždaviau vos kelis, tačiau esminius, klausimus. Išsamūs atsakymai ne tik pamalonino smalsumą, bet ir sužavėjo itin taikliomis paralelėmis bei įžvalgomis. Dėkoju už jas, Kristina.

Stilius labai daug pasako apie asmenybę. Ar galėtumėte atsakyti, ką „sako“ Jūsiškis? Ar daug dėmesio skiriate aprangai? „Tikrai negalėčiau vadinti savęs kokiu stiliaus etalonu ar pavyzdžiu, ir apskritai perdėtai rūpintis drabužiais man atrodo nestilinga ir uncool. Gyvenime juk ne tai svarbiausia. Drabužiai moteriai turbūt yra kaip rėmas paveikslui – prasto kūrinio nepagerins net brangiausias rėmas, bet netinkamas rėmas gali gadinti ir vertingo paveikslo pirmą įspūdį. Įvaizdis, drabužiai neturi užgožti. Kaip sako prancūzai – aplinkiniai turi įsiminti, kad moteris atrodė žavingai, o ne tai, ką ji vilkėjo.

DELFI / Kiril Čachovskij

Etapas, kai labiausiai norėjosi puoštis, išreikšti save – mano paauglystė, studentiški metai – sutapo su perversmų laiku ir Nepriklausomybės atkovojimo pirmaisiais metais, kai ne tik nebuvo madingų drabužių, bet dažnai – ir ko valgyti. „Madingos prekės“ anuomet buvo kičinis beskonis šlamštas iš dolerinių parduotuvių ar atvežamas spekuliantų iš užsienio. O norėjosi eksperimentuoti, atrodyti šauniai... Tad su pankuojančiu užtikrintumu teko nešioti mamos senus paltus ir pačios perdarytus drabužius, vėliau gelbėjo padėvėtų drabužių parduotuvės, kur rasdavau visai neblogo „vintažo“. Pamenu savo tų laikų įvaizdį – suplyšę nutrinti džinsai, juodas per didelis, smetoniškas, pagal užsakymą siūtas senelio švarkas iš angliškos vilnos, juoda beretė ir daug daug sidabro papuošalų. Dabar pagalvoju, kad atrodžiau tarsi iš „Dover Street Market“, bet tada viskas buvo iš paprasčiausio vargo. Ir nieko, – kliovėmės vaizduote ir sugebėjome atrodyti visai originaliai. Šiandien visko yra, bet dažnai trūksta fantazijos eiti prieš srovę, nebėra originalumo, idėjos greitai plinta internetu ir virsta uniformomis.“

Su bičiuliu ir mėgstamu dizaineriu Juozu Statkevičiumi
Asmeninio albumo nuotr.

Kaip apibūdintumėte savo stilių? „Rokas ir barokas (juokiasi). Visiškas „neformalumas“. Roko muzika man įsismelkusi iki kaulų smegenų, tikiuosi, kad ir senatvėje dar turėsiu pakankamai parako jei ne džinsams ir odinei striukei, tai bent jau nesaldiems, aštriems elementams. Tuo pat metu mėgstu beveik vyrišką tailoring – nepriekaištingą siuvimą pagal išmatavimą, iki nuobodumo klasikinius, neutralius dalykus, pavyzdžiui jojimo ilgaaulius ir batus su brogue stiliaus detalėmis, vyriškus marškinius, lietpalčius, tvido švarkus, skrybėles. Ir šiek tiek netiesmuko, maištingo baroko konstrukcijose ir elementuose, kaip pas Vivienne Westwood. Patiko McQueenas, su kurio rūbais moteris jaučiasi ir plėšrūnė, ir grobis vienu metu, bet niekada – banaliai (o jį pakeitusi Sarah Burton su bitutėm ir gėlytėm – ne mano skoniui). Žavi tai, ką daro Azzedine Alaia – praėjusią vasarą Romos Borghese Galerijoje jo belaikės, puikiai sukonstruotos suknelės buvo eksponuojamos greta Bernini skulptūrų ir tai buvo nepakartojamas mados ir meno reginys. Kontrastai kartais labai gerai, mano mėgstamiausios Juozo Statkevičiaus kolekcijos buvo Renesansinė ir pastaroji (juokiasi). Man atrodo, kad mano stilius atspindi kas aš esu – anglofilė menotyrininkė, paauglystėje buvusi rokerė ir iš jos taip ir neišaugusi (juokiasi).“

K. Sabaliauskaitė vilki Juozo Statkevičiaus kurtą paltą
Iš žurnalo „Moteris“ archyvo (P. Gasiūno nuotr.)

Kokie esminiai Jūsų stiliaus elementai, kas kuria tą stiliaus „esenciją“? „Manau, kad tiesiog eklektiška, kartais pati sau prieštaraujanti visuma tų daiktų, kurie patinka, ir nepaisymas kas ką apie tai pagalvos. Stilius man – tai tokios sunkiai išverčiamos sąvokos kaip itališkoji sprezzatura, išstudijuotas atsainumas. Turi patikti pati sau, būti patraukli vyrui, kuris rūpi, o kiti ne taip ir svarbu, juk skoniai tokie įvairūs, kas tinka vienam, kitam gali būti pragaištis, kas vienam – gražuolė, kitam – baidyklė. Jokių taisyklių neturiu, juk nuotaika nuolatos kinta, tiesiog būna intuicija, kad va dabar norisi kažkokio konkretaus dalyko, jis atrodo „teisingas“, atitinkantis tavo būseną. Na, gal viena taisyklė ir yra – jokių logotipų ar ryškių prekės ženklų. Vietoje logotipų labiau vertinu inicialus – tai turbūt atėję iš vaikystės: pamenu senelių nosines, servetėles, lagaminus ar šaukštus su monogramomis. Vyras prieš kelerius metus nustebino dovanojęs rankinę su mano inicialais ir su slapta jo rašysena įspausta žinute, paslėpta nuo kitų akių. Tai labai neišsiskiriantis daiktas, labai paprastas, bet labai mane džiuginantis – ir visai ne dėl madingumo.“

Papuošalų moteris nešioja nedaug, bet ypatingus
Roko Darulio nuotr.

Ar turite mėgstamiausią drabužį? „Labiau už drabužius vertinu kelis turimus aksesuarus – vyro dovanotą laikrodį, kelis paveldėtus ar gyvenimo lūžius primenančius papuošalus, apyrankę su senovišku medaliu ir lotynišku devizu „Apsaugok, Dieve, mus nuo mūsų silpnybių“. Tai nėra kažkokie materialiai brangūs dalykai, bet jie man turi didžiulę sentimentalią vertę, susiję su mano asmenine istorija ir juos norėčiau palikti savo dukrai.“

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis