Savaitės ikona. Vestuvių planuotoja V. Prokofjeva: suknelės turi atitikti vienintelį reikalavimą

Man visuomet buvo smalsu, ką vilki kitų vestuves organizuojančios moterys. Su džinsais juk – nesolidu, o pasipuošusi rizikuoji užgožti kokią nors viešnią ar, neduokdie, pačią nuotaką. Nutariau paklausinėti, mano nuomone, vienos gražiausių ir stilingiausių vestuvių planuotojų – dešimt metų šią šventę organizuojančios, o dabar dar ir vestuvių dekoratore dirbančios Viktorijos Prokofjevos – kokie gi jos „darbinio“ stiliaus akcentai ir ką ji vilki per kitų vestuves.

Suknelės. Turbūt nesu mačiusi jos mūvinčios kelnes – visada tik su sijonu arba vintažine suknele. „Suknelių turiu kelias dešimtis, įvairių spalvų (geltonos, žalios, raudonos), raštų. Ir tų suknelių vis daugėja. Tai labai patogus drabužis. Sukneles galėčiau pavadinti savo darbine apranga. Jei reikia dirbti su gėlėmis, ryšiu prijuostę, kad apsaugočiau drabužį. Jei koordinuoju vestuves, stengiuosi būti labiau pasitempusi, tačiau vis tiek renkuosi suknelę. Ji universali – ir šventiška, ir moteriška, ir be galo praktiška: ir pritūpti, ir aukščiau palipti patogu, ir per dieną atsiradusių dėmelių nesimato, nes dažniausiai renkuosi margas. Nereikia galvoti, ką apsirengti, su kuo derinti. Apsivelki ir eini.“

Iš žurnalo „Moteris“ archyvo (R. Mickevičiūtės nuotr.)

Iš žurnalo „Moteris“ archyvo (R. Mickevičiūtės nuotr.)
Iš žurnalo „Moteris“ archyvo (R. Mickevičiūtės nuotr.)
DELFI / Kiril Čachovskij
Kišenės. „Visos mano suknelės turi būti su kišenėmis! Net jeigu nusiperku be jų, paprašau, kad salono siuvėja prisiūtų... Būtinai – dideles ir talpias, kad galėčiau įsidėti ir telefoną, ir žirkles, ir kaspiną, ir kokį nors saldainį, jei praalksiu.“
Iš žurnalo „Moteris“ archyvo (R. Mickevičiūtės nuotr.)

Vintažas. „Nesu labai vintažinė, tačiau mėgstu drabužius, turinčius praeitį. Tokių randu dėvėtų drabužių parduotuvėse.“

Iš žurnalo „Moteris“ archyvo (R. Mickevičiūtės nuotr.)

Jos apsipirkimo vietos. „Dažniausiai apsiperku internetu – elektroninėse parduotuvėse „Ebay“, „Etsy“, „Asos“. Kartais siuvuosi, nes po parduotuves vaikščioti nemėgstu. „Kartą per metus skrendu į Niujorką – ten gyvena sesuo, didelė mano įkvėpėja ir modistė. Paplepame apie mados, kosmetikos naujoves, kartu apsiperkame.“ 

Gėlės. Labiausiai vestuvių planuotoja mėgsta smulkiai gėlėtas (angl. liberty print) sukneles. Jai ypač malonu rūpintis švenčių dekoru, ypač – gėlėmis. „Šis darbas ypatingas, jis padeda atsipalaiduoti, teikia daug džiaugsmo. Mėgstu visas gėles, man jų nebūna per daug!“

Patogumas. „Metams bėgant išlaisvėjau, nusiėmiau akinius, pasileidau kasas, patogumas tapo itin svarbus. Sau atrodau netgi jaunesnė.“

Iš žurnalo „Moteris“ archyvo (R. Mickevičiūtės nuotr.)

„Man patinka klasikinis siluetas – išryškinta talija, visa viršutinė dalis ir laisvas, plazdantis, patogus vidutinio ilgio sijonas, kokybiški natūralūs audiniai, ypač – medvilnė.“

Aksesuarai. „Rankinė arba kuprinė, į kurią turi tilpti daug daiktų. Kasdien segiu auksinį seną mechaninį mamos laikroduką. Jis man labai patinka, yra toks mielas nešioti! Kartais, kai pamirštu užsisegti, jaučiu, kad jo trūksta.“

Iš žurnalo „Moteris“ archyvo (R. Mickevičiūtės nuotr.)

Avalynė. „Visada aviu tik plokščiapadžius – balerinų batelius, sportbačius ar espadriles. Neturiu nė vienų aukštakulnių!“


Makiažas. „Kasdien naudoju makiažo pagrindą su nuo saulės saugančiu filtru (kompanijų „Chanel“ arba „Sensai“ kreminę pudras), birią prekių ženklo „bareMinerals“ pudrą, blakstienas paryškinu tamsiai rudu kompanijos „IsaDora“ tušu, lūpas perbraukiu švelniai rožiniu arba bespalviu lūpų blizgiu.“

Kvepalai. „Kvepinuosi nedaug ir ne kasdien, tačiau jau daugelį metų tuo pačiu kvapu – parfumerijos namų „Galimard“ aromatu „Ma Faute“. Tai bergamočių, pačiulių, jazminų, lelijų ir rožių puokštė su gintaro, muskuso, vanilės natomis. Kvepalus perku ir internetu, tiesiai iš Pietų Prancūzijoje esančios gamyklos.“

Vestuvės be vestuvių. „Kadangi dirbu su vestuvėmis, savo tuoktuvių šventės nenorėjau, mano vyras – taip pat. Turėti vaikų planavome, tad nusprendėme nueiti susirašyti į Santuokų rūmus. Mano būsimas vyras tik vestuvių išvakarių naktį parskrido iš Brazilijos, o po dviejų dienų turėjo vėl išvykti, tad nuvažiavau jo į oro uostą, iki paryčių sėdėjome dviese bare ir džiūgavome, kad pagaliau prisiruošėme susituokti. Tai padarėme kitą dieną, per pietų pertrauką. Aš vilkėjau suknelę, Tadas (fotomenininkas Tadas Černiauskas – aut. past.) – džinsus. Net vestuvinių žiedų neturėjome. Regis, nieko ypatinga ir kartu – labai ypatinga, nes sutapo net mūsų požiūriai į vestuves be vestuvių.“

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis