Nuomonė: kodėl raudonuojame dėl raudonojo kilimo?

Mados tinklaraštininkė Deimantė Bulbenkaitė svarsto, ar renginių organizatoriams nereikėtų įvesti taip vadinamąją „face control“ patikrą, kad pasikeistų svečių požiūris į šventinius renginius. Jeigu penktadienio vakarą išsiruošus į miesto centrą su darbo apranga nepavyks net nueiti pašokti, kodėl turėtų pavykti žengti raudonuoju kilimu.

Skaitomiausi savaitgalio straipsniai:
- Prasideda naujieji astrologiniai metai, kuriuos valdys Jupiteris
- Psichologas A.Kaluginas – apie tai, kas nužudo aistrą
- Įžymybės: kaip apsirengti gražiai ir nebrangiai (FOTO)
- Nebūtina išbandyti brutalaus sekso, kad galėtum jį aprašyti
- A. Nedzinskas: vienintelis tikras jausmas yra baimė
- Baklava - šiltųjų kraštų saldumynas su riešutais

Įsivaizduokite situaciją: ant stalo guli kvietimas į vestuves, tačiau spintoje pakabas puošia vien kasdieniai, prabangiai progai netinkantys drabužiai. Pasirinkti kitą aprangos variantą galimybių nėra, taigi tenka rinktis tarp šventei visiškai netinkamos aprangos ir mandagaus atsisakymo dalyvauti.

Kad ir kokią gėlių puokštę ar dovanų krepšelį pavyktų surinkti, veikiausiai nuspręsite neiti. Visų pirma, nerašytos taisyklės diktuoja, kad vestuvių šventė reikalauja ypatingo pasiruošimo. Antra, atsisakius išvengsite ne itin malonių pastabų ir galbūt net kaltinimų dėl atmestino požiūrio į jaunavedžiams itin svarbią dieną.

Nors šis komentaras skirtas pastebėjimams apie lietuviškas raudonojo kilimo tradicijas (jei tiksliau, jų stoką), įžanga apie vestuvių situaciją puikiai tinka ir pamąstymams apie viešus renginius, jų svečius bei požiūrį į kvietime nurodytą aprangos kodą. Tik, deja, vestuvių dieną gerbti įprasta, o peržvelgus didesnio renginio svečių galeriją apima nemaloni nuostaba ir mintis lėtai persmelkia svetimos gėdos jausmas. Tas, kuris atsiranda suvokus, kad didžiajai daliai kviestųjų reikėjo atidžiau peržvelgti spintos turinį ir... mandagiai atsisakius kvietimo vakarą leisti namuose.

Paradoksalu, kad Lietuvos spaudoje nuolat kalbama apie renginių kokybę ir siekį sugalvoti kuo originalesnę šventę, bet tokios temos, kaip raudonojo kilimo apranga ar dar viduramžiais atsiradusi aprangos kodo tradicija daugeliui vis dar skamba svetimai. Tarsi kažkas, kas būdinga tik didžiosioms kino apdovanojimų šventėms už Atlanto ar valstybinio lygio priėmimams. Nors tradiciškai sutariama, kad viešam asmeniui proginės aprangos išmanymas turėtų būti toks pat savaime suprantamas, kaip kelių eismo taisyklės už automobilio vairo sėdančiam asmeniui.

Raudonojo kilimo apranga

Istoriškai raudonasis kilimas reiškia ne tik prabangą ar įžymybių susibūrimą. Kaip išskirtinio sakralumo ir svarbos ženklas raudonos grindų dangos motyvas pastebimas religiniuose paveiksluose, aptinkamas dar prieš mūsų erą rašytuose literatūros kūriniuose. Taip pat raudonu taku žengiama link ypatingos reikšmės objektų, juo po pergalės eina iškiliausi nugalėtojai. Šiandien kilimo reikšmė siejama su didelės svarbos kultūriniais ir politiniais renginiais, dažnai pabrėžiamas faktas, kad ant raudonojo kilimo fotografuojami tik labiausiai nusipelnę žymūs žmonės. Visa tai veda prie išvados, kad egzistuoja ir sąvoka „raudonojo kilimo apranga“, o ją sukonkretina organizatorių nustatytas aprangos kodas.

Bet kaip reaguoti, kai renginio vieta, proga ir laikas savaime diktuoja vakaro aprangos būtinybę, o didžioji dalis kviestų ir žiniasklaidos puslapiams fotografuojamų svečių į tai tarsi numoja ranka? Peržiūrėjus keleto paskutinių didesnių renginių (jų tarpe – ir Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje vykęs „Kino pavasario“ atidarymas) nuotraukas gali pasirodyti, kad dalyviai gavo skirtingus kvietimus į skirtingas šventes. Mat vieni atvyko pasipuošę pagal organizatorių nustatytą prabangios vakaro aprangos kodą „black tie“, antri sumaišė jį su kokteilio apranga, treti pasirinko tai, kas jiems atrodė puošnu (bet nebūtinai buvo taiklu), o paskutinė svečių grupė atrodė tarsi į šventę atvykusi iškart po darbo, o galbūt be didesnės sąžinės graužaties taip ir padariusi.

Po renginio socialiniuose tinkluose pradėtos diskusijos kėlė klausimą, kodėl raudonojo kilimo klaidų nemažėja, nors informaciją apie aprangos kodus internete galima rasti vos keliais klavišų paspaudimais, gausu renginių etiketą apibrėžiančių vadovėlių, o paslaugas siūlo ne vienas profesionalus stilistas. Įprasta kalbėti apie nepatogų renginio laiką arba paprasčiausią laiko pasiruošimui stoką, bet ir šios problemos išsprendžiamos nesunkiai – net greitosios mados parduotuvių asortimentas leidžia išsirinkti kažką tinkamo, gausu specializuotų salonų, o blogiausiu atveju visuomet gelbėja puošnus konservatyvaus modelio kostiumėlis ar puikiai pažįstama ir net mados kliše tapusi maža juoda suknelė.

Kodėl vis dar raudonuojame?

Galbūt viena priežasčių galėtų būti tai, kad patys renginių organizatoriai nesugeba teisingai disponuoti aprangos kodais. Todėl neretai net kvietimai į produktų pristatymus, vykstančius darbo dienos popietėmis, būna papuošti užrašu „kokteilio apranga“, mažai kam žinomu „smart casual“ ar dar keistesniu teminiu aprangos pasiūlymu. Tokie neįprasti reikalavimai iškreipia supratimą, kokia yra tikroji aprangos kodo paskirtis.

Panašiai, deja, yra ir su paslaptinga raidžių kombinacija RSVP (prancūziškai répondez s'il vous plait – prašome atsakyti). Tarsi įprasta apsimesti, jog ji neegzistuoja, nors RSVP eilutėje slypi reikšmingas organizatorių prašymas pranešti, ar pavyks atvykti, ar vis tik atsisakote dalyvauti. Taip taupomas organizatorių laikas ir kaštai planuojant renginį konkrečiam skaičiui dalyvių. Taip ir aprangos kodo paisymas padeda įprasminti renginio svarbą, pagerbia organizatorius ir jų pastangas.

Jeigu interneto amžiuje įmanoma bet kokias aprangos subtilybes išsiaiškinti per keletą minučių, o kvietimuose kodais užrašyta informacija viską turėtų tik supaprastinti, kodėl vis dar tenka raudonuoti dėl raudonojo kilimo? Logišką atsakymą rasti sunku. Galbūt tai per daug liberalios mados rezultatas? Galbūt prastas auklėjimas (pastebėkite, kad vyresnio amžiaus svečiai dažnai sugeba išlaikyti eleganciją ir puošnumą)? O gal – paprasčiausias nesugebėjimas atsisakyti kvietimo, net kai tai būtų geriausias sprendimas?

Retorinių klausimų eilę galima tęsti be galo, bet geriau ieškoti sprendimo. Rodos, viešai prieinama informacija nepadeda, negelbėja ir nuolatiniai komentarai spaudoje apie ne itin puikiai atrodančius renginių dalyvius. Vienintelis sprendimo būdas – juokais siūloma klubų taikoma „face control“ praktika. Nes jeigu penktadienio vakarą išsiruošus į miesto centrą su darbo apranga nepavyks net nueiti pašokti, kodėl turėtų pavykti žengti raudonuoju kilimu, tiesa?

****

Skaitykite Moteris.lt naujienas ir savo išmaniajame telefone. Parsisiųsti programėles: „iPhone“; „Android“. Sekite mūsų naujienas ir Facebooke!

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis