„Armani istorijai neįmanoma atsispirti, nes ji absoliučiai neįtikėtina“, – rašoma knygos „Būti Armani“ (leidykla „Šarkos knygos“, iš anglų kalbos vertė Dalia Žukauskienė) anotacijoje. Drovus jaunuolis iš Italijos provincijos meta medicinos studijas, nes nori rasti savo kelią. Armani istorija prasideda...
Aistra menui
Prisipažinsiu: pirmieji biografijų skyriai man neretai kelia žiovulį. Juos norisi kuo greičiau perversti. Tik ne šį kartą: tiesiog sunku praleisti smalsumą keliančias įvairias detales, susijusias su būsimo mados genijaus estetiniu jautrumu, išgyvenimais vaikystėje.
Pavyzdžiui, G. Armani, dar mažą, žavėjo teatras, ypač scenos kvapas. Pirmas matytas filmas – A. Blasetti „Geležinė karūna“ – asocijuojasi su šviesų įvairove ir, žinoma, gražiomis moterimis. Iš lovų užklotų kutų jis siūdavo lėlėms plaukus. O štai senelio teatro aktoriams kuriamais perukais bjaurėjosi, nes šie buvo akį rėžiantys ir dirbtiniai. Kita vertus, vėliau įkvėpė menininką kurti. Beje, G. Armani tvirtina, kad jo įkvėpimo šaltiniai yra būtent tie dalykai, kurių nemėgo. Giorgio, vidurinysis Armani vaikas, buvo jautrus, drovus ir kartu nenustygstantis, vis kuo nors nepatenkintas. Ko gero, tai ir lėmė, kad pasitenkinimo savo darbais jis dažniausiai nejausdavo – nuolat atrodydavo, jog galėjo padaryti geriau.
Nenustebau perskaičiusi, kad G. Armani vaikystė buvo skurdi. Jo motina vaikams siūdavo drabužius iš senų parašiutų ir karinių uniformų (G. Armani žavėjimąsi uniformomis atspindi jo kūryba). „Mums rūpėjo tik keli pagrindiniai dalykai: gauti pavalgyti, rasti nebrangių vadovėlių ir patekti į kiną sekmadienį (filmai buvo G. Armani vaikystės aistra – aut. past.). Nedaug tegalėjome sau leisti“, – tai paties Armani žodžiai. Taip prasideda dauguma šiuolaikinių pasakų, tiesa?
Karjera – sisteminga
Mados žurnalistė Natalia Aspesi apie ankstyvuosius Armani kūrybos metus rašė: „Jo karjera nebuvo efektinga – buvo sisteminga. Ji palengva augo šešėlyje. Tai buvo rimta sunkiai dirbančio žmogaus karjera.“ G. Armani ketino tapti mediku, bet netikėtai pasuko į mados pasaulį: padedamas savo draugės Rachele Enriquez, įsidarbino Italijos prekybos kompanijoje „La Rinascente“, vėliau susipažino su tekstilės gamintoju Nino Cerutti ir pradėjo kurti vyriškus drabužius. „Jis turėjo įgimtą talentą, – apie savo darbuotoją sako N. Cerutti. – Vis tiek kada nors būtų susikūręs sau vardą. Tokių kaip Armani gimsta taip retai.“ Aštuonerius metus asistentu N. Cerutti kompanijoje pradirbęs Armani sutiko Sergio Galeotti, šis įtikino mesti viską ir pradėti dirbti savarankiškai.
Pradžia buvo nelengva. Daugelis, ko gero, žino, kad G. Armani dėliojo taškus ant vienspalvės medžiagos, nes neišgalėjo nusipirkti taškuoto audinio, kad į pirmosios savo kolekcijos JAV pristatymą skrido ekonomine klase, nes neturėjo pinigų. Giorgio ir S. Galeotti išsinuomojo mažytę patalpą. Daug ko trūko, tačiau rankų partneriai nenuleido. Ko negalėjo įpirkti, susimeistravo patys.
1975-aisiais G. Armani pristatė pirmąją vyriškų drabužių kolekciją. Ši beveik iškart tapo populiari. Tiesa, draugai liko be skatiko kišenėje. Po trijų mėnesių pristatyta dar viena kolekcija – skirta moterims. Mados pasaulio naujiena tapo moteriški švarkai. Taip šis dizaineris įtvirtino estetinę moterų emancipaciją. Išmušė Armani šlovės valanda.
Apie meilę ir kitus demonus
Esu tikra, kad intymūs išgyvenimai kūrybai yra be galo reikšmingi, todėl tiesiog negaliu praleisti G. Armani asmeninio gyvenimo detalių.
Pirmą kartą Giorgio rimtai susižavėjo dar mokykloje – italų literatūros mokytoja. „Aš buvau taip ją įsimylėjęs, ją sapnuodavau, o ir ji nebuvo man visiškai abejinga“, – pasakoja dizaineris. Pirmąja savo meile Giorgio vadina „mažą berniukiško sudėjimo mergaitę alyvuogių spalvos veidu ir didžiulėmis egzotiškomis akimis“. „Jai buvo devyneri, o man dvylika. Ji buvo žavi, ir aš pamenu, kaip mintyse jau kūriau baldus mūsų namams“, – prisimena G. Armani ir priduria, kad iki šiol jam prieš akis vis iškyla dailus veidas (deja, mergaitė žuvo automobilio avarijoje).
Pirmoji rimta šio italo mergina buvo smulkutė blondinė iš pasiturinčios šeimos, visada puikiai atrodanti. „Ji turėjo klostuotą sijoną: kai tik atsisėsdavo ir atsistodavo, jis susiraukšlėdavo. Tai varydavo Giorgio iš proto: susiraukšlėjęs sijonas! Jis jau tada reikalavo tobulumo“, – pasakoja žurnalistė ir artima G. Armani draugė Rachele Enriquez. Studijų laikais Armani rimtai įsimylėjęs nebuvo. Su merginomis elgėsi draugiškai, patarinėdavo joms, kaip rengtis ir šukuotis.
Lemtingu savo gyvenimo momentu Armani vadina pažintį su dešimčia metų jaunesniu Sergio Galeotti. Užburtas šio vyriškio žavesio, dizaineris dalijosi su juo ir profesiniu, ir asmeniniu gyvenimu. Iki pat Sergio mirties (1985 m.). Kad ištvertų partnerio ligą (Sergio sirgo AIDS), G. Armani prireikė stiprių vaistų. Jis iki šiol kartu vežiojasi savo artimiausio žmogaus nuotrauką, šios stovi ir ant dizainerio darbo stalo, ir miegamajame.
Malonumo dirbti kaina
G. Armani pripažįsta, kad jo noras kurti ramią, diskretišką, akies nerėžiančią aprangą – iš vaikystės: iš mamos gebėjimo išleisti vaikus į mokyklą gerai, nors ir paprastai, aprengtus. „Ji siūdavo mums sportinius marškinėlius ir šortus iš samaninės spalvos medžiagos, tais laikais vadintos „kolonijine“, ir mes atrodydavome taip pat gerai, kaip ir mūsų pasiturintys draugai“, – sako mados kūrėjas. Studijų draugai Giorgio prisimena visada puikiai apsirengusį, susitvarkiusį, labai elegantišką, išsiskiriantį iš kitų studentų, dažniausiai vilkintį nepriekaištingą pilkos vikunijų vilnos kostiumą. Vienas draugas pasakoja: „Jis tikrai turėjo įgimtą elegancijos jausmą. Visad vilkėjo kelnes be atraitų ir skersai kirptus marškinėlius. Jis turėjo savo siuvėją, o mes pirkdavome gatavus drabužius iš parduotuvių.“
Giorgio proporcijų pojūtis – taip pat paveldėtas: mama gebėdavo išgauti maksimalų rezultatą minimaliomis priemonėmis ir net patį paprasčiausią daiktą padaryti ypatingą.
Ilgainiui Armani tapo garsus kaip kino žvaigždė. Besąlygiškas atsidavimas darbui, perfekcionizmas lėmė šiam žmogui sėkmingą mados dizainerio karjerą. Pats Giorgio save neretai apibūdina kaip tironą, nepripažįstantį jokių klaidų. Iš kitų jis reikalauja besąlygiškos ištikimybės. „Iš prigimties ir dėl polinkio į atsargumą aš niekada nebūnu labai malonus“, – atvirauja vienas garsiausių visų laikų dizainerių. G. Armani pasiunta, jei kas nors būna netobula, ne taip, kaip jis įsivaizdavo. Darbas šiam menininkui – svarbiausia (pirmą ir paskutinį kartą jis atostogavo prieš dvidešimt penkerius metus). „Nieko nemyliu labiau nei savo darbą ir už šį malonumą sumoku reikiamą kainą. Kad galėčiau dirbti, aš atsisakau galimybės leisti laiką su kitais žmonėmis, ir neretai tai sukelia skausmą, – prisipažįsta pasaulyje daugiausia uždirbantis italų dizaineris. – Kaina, kurią sumoki, yra tokia, kad tu dažniausiai lieki vienas.“ Štai ką reiškia būti Armani.
Faktai
Gimė G. Armani Pjačensoje (Pietų Italijoje) 1934 m. liepos 11 d., praėjus šešiolikai mėnesių po mažosios sesutės Silvanos mirties.
Šeima. Tėvas buvo valstybės tarnautojas, mama – namų šeimininkė. Giorgio augo su vyresniu broliu Sergio ir penkeriais metais jaunesne seserimi Rozana.
Studijos. „Tuo metu nebuvo didelio pasirinkimo. Jei buvai vyras, turėjai tapti notaru, advokatu arba gydytoju“, – pasakoja apie profesijos pasirinkimą Giorgio. Deja, studijas Milano universiteto Medicinos fakultete jis nutraukė būdamas trečiakursis – neįveikė anatomijos egzamino. Ir... išėjo į armiją.
Armani imperija. 1975-aisiais įkurta kompanija „Emporio Armani“. Jos kapitalas siekė 25 tūkst. litų, o apyvarta po 10 metų – 800 mln. litų! 1983-iaisiais įkurta mados korporacija „Giorgio Armani“. Dizaineriui padeda jo dukterėčios Rozana, Silvana ir Roberta.
