Pasirinkimas. Turbūt ne aš viena Daivą prisimenu iš kultinių „Gimnazistų“ laikų, – nepraleisdavau nė vienos laidos. 1992-aisiais ji sėkmingai perėjo atranką Lietuvos televizijoje ir penkerius metus buvo neatsiejama šio projekto dalis, bet... aktore netapo. Pasirinko tiksliuosius mokslus.
„Nestodama į aktorinį, visus nuvyliau, – prisimena D. Jovaišienė. – Tačiau kartais pasifilmuodavau. Stebėdama užkadrinį darbą, gilinausi į filmavimo procesą, nes man tai buvo įdomu. O stovėdama prieš kameras, nejutau pakylėjimo ir pilnatvės.“ Visai kitaip Daiva jaučiasi devynerius metus dirbdama filmų prodiusere. Dabar ji – įmonės „Kino kultas“ filmų prodiuserė, filmų gamybos įmonės „Never Ever“ vadovė ir prodiuserė (teikia filmavimo paslaugas užsienio kompanijoms), su kolegomis yra įkūrusi kino platinimo įmonę „Cinema Cult Distribution“.
Kuriozai. Paprašyta papasakoti kokį nors su stiliumi susijusį kuriozą, Daiva prisimena pažintį su garsiu britų aktoriumi Vinnie’iu Jonesu (šis filmavosi juostoje „Redirected/Už Lietuvą!“). Tiesa, šypsotis norisi tik dabar: į mūsų šalį aktorius atvyko filmavimo išvakarėse ir iškart turėjo pasimatuoti kostiumą, kad būtų aišku, ar šio nereikia taisyti, tačiau, atvykęs į primatavimą, V. Jonesas pareiškė pageidaujantis visai kitokio modelio ir spalvos, nei buvo suderinta iš anksto. Ir, pasak Daivos, ėmė reikalauti jo tarsi vaikas saldainio.
„Reikėjo prabangaus ir kokybiško kostiumo, o visos parduotuvės turėjo būti uždaromos po valandos, nebebuvo laiko su jų administracija derinti tokio prašymo, – netikėtą situaciją prisimena filmo prodiuserė. – Laimė, Vilnius nedidelis. Prisiminėme visus galinčius padėti pažįstamus, draugus ir po valandos aktoriui pateikėme daugiau nei dvidešimt skirtingų kostiumų. Jis nuoširdžiai tuo stebėjosi, – tikėjosi kitą dieną tikrai nesifilmuoti, atsipūsti po kelionės.“ Kostiumą reiklusis britas išsirinko.
Stilius. Pagrindinis kriterijus, pagal kurį prodiuserė renkasi drabužius, yra patogumas. „Mano darbas labai intensyvus, dažnai vienu metu turiu būti keliose vietose, tad su suknelėmis ir aukštakulniais toli nenukeliaučiau“, – sako šypsodamasi.
Tai, kaip atrodys, labai priklauso nuo darbo pobūdžio. „Jei ruošiuosi darbuotis biure ir neturiu susitikimų, renkuosi patogią laisvalaikio aprangą, pavyzdžiui, džinsus, palaidinę, megztinį. Į susitikimus einu vilkėdama patogaus kirpimo elegantiškus drabužius – kelnes, marškinius, švarką. Į filmavimą stengiuosi apsirengti kuo patogiau, nes darbo valandos ilgos ir sekinančios. Būna, kad aviu botus ar veltinius, vilkiu striukę, o ant viršaus – dar kailinius. Filmuojame ir trisdešimties laipsnių karštyje, ir spengiant dvidešimties laipsnių šalčiui, tad prisitaikyti būtina“, – apie aprangos specifiką pasakoja D. Jovaišienė.
Įvaizdis. „Susitikimuose turiu atrodyti estetiškai ir patikimai, todėl renkuosi tamsiai mėlynos, juodos, žemės atspalvių drabužius, į akis nekrintantį prancūzišką manikiūrą, nedažau raudonai lūpų, plaukus, nors mėgstu nešioti palaidus, susisegu. Gražiai atrodyti būtina, bet ne tai svarbiausia – įėjus ir nusišypsojus juk reikia prabilti.“
Vakarinė apranga. Filmų premjeroms ir iškilmingiems vakarams Daiva mielai renkasi sukneles ir aukštakulnius. „Tai puiki proga pasijusti tikra moterimi“, – sako šypsodamasi daili šviesiaplaukė. Daiva įsitikinusi, kad tokiuose renginiuose svečiams privalu paisyti aprangos kodo. „Tai elementari pagarba šventės šeimininkams, – įsitikinusi ji. – Juk visada gali rinktis neiti.“
Kas lagamine? Moteriai tenka daug keliauti. Ką būtinai pasiima vykdama į komandiruotę?
„Lagaminas privalo būti mažas, kad nereikėtų atiduoti jo į bagažo skyrių, taip sutaupau daug brangaus laiko, – sako prodiuserė. – Taip pat – būti lengvas, kad galėčiau greitai ir laisvai judėti. Jame – tik būtiniausi daiktai: telefonas, ausinės, kompiuteris, elektroninė knygų skaityklė „Kindle“, jei suplanuota vakarienė, įsimetu aukštakulnius ir masyvesnius auskarus – taip kasdienė apranga tampa puošnesnė.
Nepamirštu ir plaukų džiovintuvo, nes esantys viešbučiuose veikia lėtai ir degina plaukus. Šiek tiek daugiau daiktų vežuosi skrisdama į kino festivalį. Tada tik su rankiniu bagažu neišsiverčiu, juk, be kasdienių apdarų, reikia ir suknelių, ir batelių, ir kosmetikos.“
Kaip renkasi drabužius, arba Trijų taisyklė. „Intuityviai jaučiu, kas man tinka, o kas – ne. Niekada neklausiu kitų nuomonės. Mokiausi dailės mokykloje, tad jaučiu spalvas, formas, medžiagas, pamačiusi daiktą, galiu nuspręsti, su kuo jį derinsiu“, – sako pašnekovė.
„Jei patinkantis daiktas tiks bent trims skirtingiems ansambliams sukurti, įsigyju, jei ne – pamirštu jį. Niekada neperku suknelės ar kito drabužio tik vienam kartui.“
„Apsipirkinėti nepatinka – parduotuvės mane vargina. Turiu porą mėgstamų, tad nesiblaškau. Papildau savo garderobą du kartus per metus – pavasarį ir rudenį. Vienu kartu apsiperku visam sezonui. Jei pamatau gražią suknelę, dažniausiai neatsispiriu.“
Naminė apranga. „Treningų nemėgstu, juos vilkiu tik sporto klube. Namie patinka natūralių audinių patogūs ir jaukūs vilnos, kašmyro, medvilnės ar šilko drabužiai.“
Silpnybė – papuošalai. „Ypač – įdomaus dizaino auskarai.“
Raudonos lūpos. „Lūpas visada dažau tik raudonai (išimtis – dalykiniai susitikimai). Mano mėgstamiausi dažai – „Addict Extreme Lipstick Fireworks“, Nr. 756 („Dior“).“
Kasdien lydintis kvapas. Rožėmis ir vyšniomis dvelkiantis „La Petite Robe Noire“ („Guerlain“).
„Naudoju to paties kvapo kūno prausiklį, kūno pienelį ir plaukų dulksną. Išskirtinėmis progomis kvepinuosi „No.5 Eau Premierie“ („Chanel“).“
