Vėžį įveikęs 18-metis Paulius: išmokime gyventi šia diena

Hodžkino limfoma, kitaip limfmazgių vėžys, dažniau jaunimą užpuolanti vėžio forma. Paulius Paškevičius savo diagnozę išgirdo būdamas aštuoniolikos. Šiandien 20-metis vaikinas studijuoja kineziterapiją, yra visiškai pasveikęs, kupinas pozityvumo ir dalijasi savo išgyvenimais.

Populiariausi savaitės tekstai:
- Aleksandras Demjanenka: Šuriko prakeikimas ir gyvenimo saulėlydis skurde
- V. Baublienė: grožio peilis ir aš - pamokanti istorija
- Savaitės ikona. Ko niekada nevilkėtų A. Jagelavičiūtė?
- Startuoja projektas „Įkvėpta pokyčiams“ - dalyvauk ir pasikeisk!
- Efektyviam vėžio gydymui - patvoryje auganti nuodinga žolė
- Grožio dosjė. R. Dominaitytė išbandė tarp Kauno aktorių populiarų receptą
- Grikių salotos

Koks buvo Tavo gyvenimas iki ligos?

Gyvenau labai aktyvų gyvenimą – po mokslų skubėdavau į sporto klubą, savaitgaliais žaisdavau krepšinį, laisvalaikiu mėgdavau bėgioti. Labai patikdavo užsiiminėti įvairiu sportu tiek pačiam, tiek stebėti kitus. Nežinau, ko tuo metu galėjo stigti paaugliui – mylinti mergina šalia, artimųjų dėmesys, sportas. Visiškas rojus, gyvenk ir žvenk.

Kokie ligos simptomai pasireiškė pirmieji?

Liga pasibeldė kartu su aukšta temperatūra. Esu turėjęs temperatūros labai nedaug kartų bet, jei ir susirgdavau, ją numušti pavykdavo per kelias dienas, tačiau šį kartą buvo kiek kitaip – temperatūra nenorėjo taip greit pabėgti, teko kreiptis į šeimos gydytoją. Atlikus kraujo tyrimą, rezultatai dar nerodė to, pagal ką daktarai galėtų daryti išvadas apie ligą. Laikui bėgant ir temperatūrai stovint vietoje, teko gultis į ligoninę, kur buvo atliekami išsamūs viso organizmo tyrimai, teko taip pat gultis ir ant operacinio stalo. Būtent operacijos dėka ir buvo nustatyta diagnozė – Hodžkino limfoma.

Ar prieš tai turėjai problemų su sveikata?

Buvau sveikuolis, koks ir dabar esu (juokiasi). Propagavau labai sveiką gyvenimo būdą – stengdavausi valgyti tik sveiką maistą, vengdavau greito maisto užkandinių ar šiaip įvairių skanėstų, kur velnias žino, iš ko jie padaryti. Taip pat gyvenau labai aktyvų gyvenimą – žaidžiau krepšinį mokyklos rinktinėje, vaikščiojau į sporto klubą, laisvalaikiu bėgiodavau netoliese esančiuose miškeliuose – visokeriopa atgaiva – bėgant kyla įvairių idėjų, apmąstymų, o ir pats organizmas atsigauna gavęs sveiko oro. Žodžiu – sveikas ir aktyvus gyvenimo būdas mane lydėjo iki tam tikro taško, kuriame šiek tiek turėjau pristabdyti.

Kaip jauteisi sužinojęs diagnozę?

Tą vakarą po operacijos, kai dar nieko nežinojau, gulėjau ir mąsčiau, kaip greičiau pabėgti man iš šitos įstaigos, nes baigė viskas įgristi. Spėjus apie tai pagalvoti sulaukiau į palatą įeinančių tėvelių. Tik pamačius jų veidus, viduje dirstelėjo keistas jausmas – kažkas čia ne taip. Neklydau. Po trumpo pasišnekučiavimo atėjo metas tai lemtingai akimirkai, kai tėtis pasakė, jog sutiko daktarą ir jis pasakė, kad liga jau diagnozuota. Po akimirkos iš tėčio lūpų išgirdau tai, ko mažiausiai tikėjausi – Hodžkino limfoma. Kadangi labai mėgau biologiją, tad ši liga buvo žinoma, kitaip tariant – limfmazgių vėžys. Tai sekundei gyvenimas sustojo, nemačiau nei tėvelių, nei baltų palatos sienų, atrodo, kad palikau visus ir pasinėriau į save. Galvoje sukosi keistos mintys, nieko nesinorėjo, norėjau tik užmigti ir atsikėlus išgirsti, kad jau esu pasveikęs, tačiau grįžau iš pasąmonės ir supratau, kad tai paprasčiausias išbandymas man ir mano artimiesiems. Neleidau nei sau, nei artimiesiems manęs gailėti ar ašaroti – dabar mes turime kovoti.

Kokia buvo artimųjų, draugų reakcija? Ar jautei palaikymą?

Esu be galo dėkingas Dievui, kad savo gyvenime galiu turėti tokius žmones, be kurių šią ligą būtų buvę žymiai sunkiau įveikti. Jie tikėjo kartu su manimi ir neleido nei akimirkai nuklysti į negatyvias mintis. Didesnio palaikymo žmogus, matyt, ir negali sulaukti. Esu labai laimingas, kad juos turiu. Šie žmonės puikiai žino, kuriuos turiu galvoje.

O kokia buvo gydytojų reakcija, elgesys?

Gydytojai – geriausi šios srities profesionalai, kitaip jų nepavadinčiau. Jie nuo pirmos sekundės sakė, kad viskas bus gerai, svarbu pačiam sukovoti su savimi ir nepasiduoti. Kiekvieną dieną jaučiau jų dėmesį, šilumą.

Kokios buvo jų prognozės?

Kaip ir minėjau, nuo pat pradžių gydytojai sakė, kad viskas bus gerai ir tik laiko klausimas, kada pasveiksiu. Buvo paskirtas kombinuotas gydymas – šeši kursai chemoterapijos ir po jų - radioterapija. Tačiau jau, matyt, labai nenorėjau radioterapijos ir dar ilgesnio gydymo, tad teko save įtikinti, kad turiu padaryti viską, kad užtektų chemoterapijos. Kaip pasakiau, taip ir atsitiko – planuota radioterapija buvo anuliuota, kadangi po atlikto PET (pagrindinis tyrimas, nustatantis, ar organizme yra aktyvių vėžinių ląstelių) tyrimo, buvo pasakyta, jog esu sveikas ir galiu pabusti iš šio košmaro. Taigi, gydytojų prognozės pasitvirtino - pasveikau, tik tam prireikė laiko.

Ką pats išgyvenai ligos metu?

Ligos metu stengiausi galvoti tik teigiamus dalykus. Neslėpsiu, kartais naktim neidavo užmigti, prisigalvodavau įvairių nesąmonių, tačiau galiausiai suimdavau save ir pasakydavau, kad šiuo metu negaliu nervuotis, nes tai gali pakenkti. Visos ligos metu žinojau tik vieną – privalau pasveikti. O tą žinojau ne vienas, tą žinojo ir patys artimiausi – kasdien po kelis kartus lankyti ateidavo tėveliai, brolis; draugai neleido jų taip pat pamiršti. Labai dažnai matydavau ir pačią mylimiausią merginą Justę, kurios aplankymai pakraudavo tiek teigiamų emocijų, kad nenorėdavau jos išleisti. Taip pat labai daug padėjo ir pusbrolis Dovydas, nesvarbu, kad gyvena kitame Lietuvos krašte, jis dažnai atvykdavo manęs lankyti ir niūresnes dienas paversdavo kur kas linksmesnėmis. Darsyk noriu pasikartot, kad dėkingas Dievui, nes turiu pačius nuostabiausius artimuosius.

Kaip “pakėlei” gydymą?

Buvo visko – nuo dienų, kai būdavau apsižiojęs bliūdą, nes bet kurią sekundę galėjo supykinti, iki dienų, kuomet raitydavausi lovoje iš veriančio visą organizmą skausmo. Galvą paliko plaukai, tačiau draugai gyrė, kad ir taip gerai atrodau (juokiasi), tad neėmiau į galvą, juolab ir artimiausi draugai kartu su manim nusiskuto plikai, taip palaikydami mane. Superinis jausmas. O svarbiausia, kad organizmas priėmė vaistus. Ir, žinoma, į priekį vedė didžiulis tikėjimas, kad viskas bus gerai, tad ir gydymas neatrodė toks slegiantis.

Ar buvo sunku vėl pradėti kabintis į gyvenimą? Kokios emocijos lydėjo?

Oi, tikrai nebuvo sunku. Visą gydymą laukiau tos akimirkos, kuomet galėsiu grįžti į įprastinį gyvenimą. O tai dienai išaušus tikrai nebuvo sunku tai daryti. Pačioje pradžioje, žinoma, labiausiai organizmas prašė poilsio, jis to nusipelnė. Na, o kiek vėliau jau grįžinėjau į savo vėžes – pradėjau lengvai sportuoti, bėgioti. Pagaliau galėjau pradėti gyventi laisvai, nebūti įspraustam į rėmus visame kame. Kai pagalvoju, kiek visko teko tuomet atsisakyti ir kaip dabar turiu vertinti tai, ko tam tikrą laiką negalėjau matyti ar jausti... Sugrįžti į gyvenimą yra neapsakomas jausmas, viską pradedi visai kitaip vertinti, nors negaliu sakyti, kad anksčiau nevertinau, bet viskas kur kas sustiprėjo. Linkėčiau kiekvienam tokį jausmą patirti, suprasti, kas kiekvienam yra svarbiausia, vertinti, tačiau, žinoma, ne tokiu keliu, kokiu man teko patirti.

Įveikta liga darė įtaką renkantis studijas?

Liga tik dar labiau palengvino mano pasirinkimą, nors jau ir prieš tai buvau apsisprendęs dėl studijų programos, tai galbūt tik dar sustiprino norą padėti žmonėms.

Ką išgijęs gali pasakyti sergantiems?

Nesvarbu, kokia bebūtų diagnozė, nesiliaukite tikėję. Reikia stengtis gyventi teigiamomis mintimis, neįsileisti vidun negatyvo. O sveikiems žmonėms palinkėsiu – gyvenkite šia diena, nes nežinia, kas gali nutikti rytoj...

Sužinokite portalo naujienas pirmieji ir skaitykite žurnalą "Moteris"! Trims portalo skaitytojams, užpildžiusiems anketą, dovanosime 3 mėn. žurnalo "Moteris" prenumeratą.

Skaitykite Moteris.lt naujienas ir savo išmaniajame telefone. Parsisiųsti programėles: „iPhone“; „Android“. Sekite mūsų naujienas ir Facebooke!

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis