Nuosavo verslo kaltininkai – dvyniai (4)

Prieš kelerius metus vienos bendrovės personalo vadovė Asta Mackevičienė (29 m.) buvo susitaikiusi su mintimi, kad niekada nepatirs motinystės džiaugsmo. Vieną dieną gandrai vis dėlto atskrido... Dabar moteris – laiminga dvynių mama ir vaikiškų drabužėlių mezgimo studijos „Bug2hug“ savininkė.

Kadaise Asta buvo realistė, dabar ji nebedrįsta tvirtinti, kad kiekvienas esame savo likimo kalvis. Šiandien jauna moteris neslepia – ji, velniškai užsispyrusi, iš tėčio tvirtą būdą paveldėjusi žemaitė, net buvo pasidavusi rezignacijai. Užtat dabar dailios brunetės akys švyti laime ir save realizavusio žmogaus džiaugsmu. Astos istorija tebus pamoka tiems, kurie netiki, kad jų gyvenime gali įvykti pats tikriausias stebuklas ir kad kūrybiški, nestereotipiškai mąstantys žmonės – per daug „nuplaukę“, kad galėtų įkurti savo verslą.

Nuopuoliai ir pakilimas

Iš pradžių daug kas Astos gyvenime klostėsi tarsi savaime. VPU ji įgijo socialinių mokslų bakalauro laipsnį. Studijavo neakivaizdžiai, nes buvo įsitikinusi, kad pati privalo užsidirbti, nors tėvai ir rėmė finansiškai. Merginos pirmosios pareigos – telekomunikacijų bendrovės operatorė. Vėliau su bičiuliais įkūrė farmacijos rinkodaros įmonėlę. Dabar supranta, kad klydo: buvo per jauni, trūko darbo ir gyvenimo patirties. Supranta taip pat, jog neverta verslo kurti su draugais. Su jais reikia draugauti, o dirbti – su bendradarbiais. Apsisprendimas vienam kurti verslą turi ir pranašumų, ir trūkumų. Niekam neprivalai atsiskaitinėti, kita vertus, neturi ir su kuo pasitarti. Privalai būti visų sričių specialistas: buhalteris, vadybininkas, gamybininkas, reklamininkas ir t. t.

Būdama 23-ejų, Asta ištekėjo už teisininko Vyčio, tuo metu dirbusio Krašto apsaugos ministerijoje. Kartą, norėdama pasitikrinti sveikatą, apsilankė ginekologės kabinete ir išgirdo pribloškiamą verdiktą: ji niekada neturės vaikų. „Tai buvo pasakyta gana grubiu tonu, – su ašaromis akyse prisimena pašnekovė. – Jaučiausi pritrenkta, visą vakarą praverkiau.“ Apsilankiusi Vaisingumo klinikoje išgirdo švelnesnį nuosprendį. Gydytoja pasakė: „Negaliu tvirtinti, kad vaikų tikrai neturėsite, tačiau tai, kad neturėsite jų lengvai, – faktas.“

Prasidėjo jaunos šeimos kryžiaus keliai. Per ketverius metus Astai kelis kartus atlikta pagalbinio apvaisinimo procedūra, trys jų buvo sėkmingos. Trys kartai didžiulio lyg vėjo šuoras džiaugsmo – pavyko. Ir... trys nevilties duobės – trys persileidimai. Ketveri metai nežinios nugramzdino moterį į smarkią depresiją: „Visiškai pasikeičiau, tapau apatiška. Jaučiausi taip blogai, kad teko lankytis pas psichologą.“ Tada abu su vyru nutarė: gana, gali nebeatlaikyti Astos psichika. Yra tik dvi išeitys: arba skirtis, nors to nė vienas netroško, arba susitaikyti su likimu ir ieškoti kitų būdų, kaip įprasminti gyvenimą. Gal po metų pašnekovės galvoje netikėtai švystelėjo aiški mintis: „Pamėgink dar sykį!“ Ji vėl nuėjo į Vaisingumo kliniką. Šis kartas buvo lemtingas – moteris sėkmingai išnešiojo ir pagimdė dvynius – Praną ir Algį. Nuslūgus įtampai, Asta pasijuto taip, lyg būtų atsivėrę kūrybinę energiją laikantys šliuzai, sustiprėjo anksčiau slopinta intuicija.

Perfekcionizmas ir virbalai

„Esu iš tų, kurie verslą kuria nestandartiškai“, – juokauja žvitri trumpaplaukė ir prisipažįsta, kad iki šiol nėra parašiusi verslo plano, kompiuteryje puikuojasi tik... jo antraštė. Asta niekada nepuoselėjo minčių apie tokio pobūdžio veiklą, nors visos jos giminės moterys yra puikios mezgėjos. Viskas prasidėjo atsitiktinai. Laukdamasi mažylių, daug vaikščiojo po vaikiškų drabužėlių parduotuves, bet nerado nieko, kas būtų miela širdžiai. Liko pačiai imti virbalus į rankas ir megzti drabužėlius taip laukiamiems žmogučiams. Vėliau, kai dvyniams jau buvo po pora mėnesių, į vieną parduotuvę užsuko jau visi trys. Savininkė tiesiog apsalo: „Ajajai, ir kurgi pirkote savo vaikučiams šiuos stilingus drabužėlius? Ir aš mielai tokiais prekiaučiau.“ Kai sužinojo, kad mezginių autorė – vaikų mama, pasiūlė atnešti savo darbelių. Kiek abejodama Asta vis dėlto nutempė maišą mezginių. Netrukus parduotuvės savininkė užsakė dar... Moteris, iš prigimties perfekcionistė, nutarė: jei jau imasi šios veiklos, privalo viską atlikti nepriekaištingai. Mezginiai turi būti stilingi, geros, tiesiog preciziškos kokybės – juk daiktas ne visada vertingas tik todėl, kad megztas rankomis. Astos kurti vaikiški drabužėliai – gana tamsių spalvų, be jokių dirbtinio saldumo suteikiančių mikimauzų. Tai žavi stilingas miestietes mamas. Beje, neklauskite mezginių autorės, kaip kyla kūrybinės idėjos. Moteris tiesiog pasiima siūlus, virbalus ir... mezga, improvizuoja. „Svarbiausia – megzti su meile“, – šypteli. Pašnekovė prisipažįsta, kad toli gražu ne iš karto būna patenkinta rezultatu, dažnai įpusėtą darbą išardo. Dirba tol, kol mezginys atrodo tobulas.

Iš pradžių viskas atrodė nekalta. Na, mezga sau jauna mamytė siūluose paskendusi, šalia gugena du mažyliai. Paskui siūlų vis daugėjo, užsakymų – taip pat. Mamytė nevengė dirbti ir naktimis, kartais nusnausdavo penkias, o kartais – tik kokias tris valandas. „Kurį laiką šį vaizdą kantriai stebėjęs vyras Vytis tarė: „Viskas, gana“, ir ištrėmė mane iš namų“, – kvatoja verslininkė. Rimtai kalbant, jau buvo atsiradęs poreikis išsinuomoti studiją, kur galėtų susikrauti visus savo turtus – siūlus ir mezginius, priimti klientus. Vyras Astą labai palaikė ir net sugalvojo originalų jos verslo pavadinimą. Ji sako nenorėjusi, kad šis skambėtų ne senamadiškai, pavyzdžiui, „Lobiai iš močiutės skrynios“, o moderniai. „Bug2hug“, pažodžiui išvertus iš anglų kalbos, reiškia „vabalas apkabinti“. Kai vyras jį pasiūlė, Asta buvo sužavėta ir kaipmat įregistravo. Tada susirado ir išsinuomojo studiją Didžiojoje gatvėje. Ten dirba ir priima klientus, o trečiadieniais rengia atvirų durų dienas.

Verslo patentas...vienai dienai

Klausiu Astą, ar be materialinės vyro paramos būtų galėjusi pradėti savo verslą? „Didžiausias Vyčio nuopelnas – kad man netrukdė ir buvo tolerantiškas, – juokauja. – Neturime bendro biudžeto, man patinka nepriklausyti, gera, kai nereikia vyro kaulyti naujų batų ir įrodinėti, kad jie nėra pernelyg brangūs. Taigi, jei labai labai noriu ką nors nusipirkti, galiu susispausti ir savaitę valgyti makaronus. Tiesa, kartais su tais makaronais būna sudėtinga, nes mano vyras – gurmanas, tad ruošia puikius patiekalus, todėl kone kasdien valgau kaip restorane.“ Užtat Asta – iš tų retų moterų, kurios nemėgsta vaikščioti po parduotuves ir užsuka ten tik tada, kai tikrai nebeturi kuo apsirengti. „Perku tik labai kokybiškus drabužius, tiesa, vardinius, nepigius, – prisipažįsta pašnekovė. – Tačiau kokybiškas drabužis tarnauja ilgai – kokius penkerius metus.“ Moteris sako, kad išmokti taupyti abiem su vyru labai padėjo pomėgis keliauti. Dar visai jauni, neturėdami daug pajamų, jie išmaišė pusę pasaulio. Ir dabar verslo pajamas Asta kruopščiai skaičiuoja kiekvieną mėnesį. Iš pradžių nebuvo jokio pelno. Viską, kiek uždirbdavo, išleisdavo siūlams. Ilgainiui uždirbdavo vis daugiau, taigi sumos, už kurias galėjo jų pirkti, vis didėjo. Pašnekovė sako, kad paskolos verslui pradėti nebūtų drįsusi imti: „Beje, man labai nuskilo – juk už dvynius gaunu dvigubą mamos atlyginimą. Kai paskaičiavau, kiek pinigėlių gausiu, kilo mintis, kad tai – puiki proga pataupyti. Jeigu jau man valstybė duoda tokią dovaną... Visi stebisi, kai taip kalbu, o aš manau, kad nė vienoje Europos valstybėje nėra tokių gerų sąlygų vaikams auginti kaip Lietuvoje. Aišku, kai mažyliai – du, išlaidų gerokai daugiau, bet visada sugebėdavau pinigėlius susiskaičiuoti taip, kad man dar liktų.“ Astos nuomone, jei labai norėsi sukurti ką nors savo, rasi būdų, kaip tai padaryti: „Jei pinigų turi daug, pavyzdžiui, verslo patentą gali išsiimti kad ir vienai dienai ar savaitei. Būdavo, primezgu drabužėlių, tada galvoju: „Aha, va šituos parduosiu, tada patentą vėl prasitęsiu.“

Verslas auga su jo „kaltininkais“

„Ką dar veikiate, kai mezgate?“ – juokais paklausiu. „Galiu žiūrėti televizorių, – juokiasi pašnekovė. – Vis dėlto nepavadinčiau šio užsiėmimo ramiu jaukiu pasilingavimu fotelyje. Yra milijonas reikalų: turiu suskaičiuoti pajamas ir išlaidas, susirasti siūlų, tamsoje, per šalčius išgabenti juos iš sandėlio, sukrauti į automobilį...“

Asta neskaičiuoja, kiek laiko užsiima šiuo verslu. Tai liudija jo „kaltininkų“ amžius. Verslo pavadinimą su vyru sugalvojo ir įregistravo, kai vaikams buvo 3 mėnesiai ir 8 dienos. Dabar dvynukams – metai ir devyni mėnesiai. Bemaž prieš metus persikraustė iš namų į studiją, o rugpjūtį viename prekybos centre jau pristatė 2011 ir 2012 metų rudens ir žiemos modernių kasdienių vaikiškų drabužėlių kolekciją.

Su kokia meile ši moteris kuria drabužius vaikams, suprasite paskaitę „Bug2hug“ interneto puslapį. „Kuriu didelio miesto mažam piliečiui, gyvenančiam tarp dangoraižių ir juose, kur danguj tarp žvaigždžių skraido lėktuvai ir oro balionai, kur dideli prekybos centrai ir mažos bandelių kvapo kavinukės senamiesty...“ – rašo Asta. Iš jos galima tikėtis visko – galbūt ateityje pasirodys ir drabužių mamoms kolekcija. Sausio mėnesį baigsis moters motinystės atostogos. Matyt, tada verslo traukinys ir pajudės visu greičiu. Verslininkė turi daug planų, tačiau, kad jie tikrai išsipildytų, gal kol kas apie juos nekalbėsime. Geriausios Astos savybės – paradoksaliai derantys kūrybiškumas ir racionalumas, na, ir žemaitiškas užsispyrimas, darbštumas. Prieš eidama į priekį, ji šimtą kartų pasvėrė, ar verta. Tikimės, ji nesuklys.