M. Vaičiulytė: Dieve duok, kad netektų ieškoti darbo užsienyje (14)

Sekmadienio vakarą Užupio gatve besileidžiant Vilnelės link, aktorė Monika Vaičiulytė (27 m.) staiga sako: „Aš, kaip ir mano Eglė, kartais jaučiuosi alkana. Mano personažas kenčia fizinį ir dvasinį alkį, o aš godi saviraiškos, tobulėjimo, gyvenimo...“ Praėjusią vasarą dirbti į Nacionalinį dramos teatrą pakviesta Monika sukūrė įsimintiną Eglės vaidmenį spektaklyje „Išvarymas“ pagal to paties pavadinimo Mariaus Ivaškevičiaus pjesę (režisierius – Oskaras Koršunovas). Pirmą kartą teatras skustuvo aštrumu prabyla apie vieną skaudžiausių mūsų tautos reiškinių – masinę emigraciją.

Monika, ir Jus pačią galima laikyti lokaliai migruojančia. Esate kaunietė, išvykusi studijuoti ir dirbti į uostamiestį, o neseniai iš Klaipėdos „atvarėte“ į Vilnių.

Ne miestus dėl miestų keičiau. Baigdama mokyklą apsisprendžiau studijuoti aktorinio meistriškumo specialybę. Tais metais Muzikos ir teatro akademija aktorių kurso nerinko, tad nuvažiavau į uostamiestį. Mokiausi, įgijau diplomą, dirbau Klaipėdos dramos teatre. Taigi teatro paieškos nuvedė į pajūrį, o dabar – į sostinę. Kol kas teatras vedžioja mane po Lietuvos miestus.

Ar lengvai keičiate aplinką, pritampate prie naujos vietos?

Jeigu važiuočiau į kokią nors vietą nežinodama, kur ir ką dirbsiu, turbūt būtų nelengva. Kelias dienas gali paslampinėti gatvėmis, laukais, o kas toliau? Turi ką nors veikti, save realizuoti. Atvažiavau į Vilnių praėjusių metų spalio pradžioje ir iškart pradėjau dirbti teatre. Čia ir praleidau beveik visą laiką. Teatras yra saviti aktoriaus namai, kad ir kur jie būtų.

Ką Jums reiškia kvietimas dirbti Lietuvos nacionaliniame dramos teatre?

Sulaukiau šio pasiūlymo visai netikėtai – praėjusių metų vasarai baigiantis. Apsidžiaugiau. Apsvarsčiau esamą situaciją ir apsisprendžiau. Visa, ko noriu iš teatro, – tai galimybė kurti, išreikšti save. Daugiau iš jo man nieko nereikia. Jei tik pradėsi mąstyti apie būdus, kaip užsidirbti, teatrą pamiršk. Gavusi „Auksinį scenos kryžių“ sulaukiau įvairių pasiūlymų. Daug ko atsisakiau.

Ar jūros negaila?

Jūros ir nepalikau. Nuo vaikystės vasarą važiuojame su šeima į Palangą. Gyvendama Klaipėdoje jūrą matydavau retai. Esu vandens ir smėlio vaikas, man patinka vasariški saulės džiaugsmai. Klaipėdoje buvo vienas profesinis etapas, ten dirbau nepilnus penkerius metus. Kiekvieną vaidmenį stengiausi sukurti kaip įmanoma geriau. Atėjo kitas etapas, peržengiau slenkstį ir atsisveikinau su senuoju.

Dabar aktorės biografijoje įsivels kalambūras: būtent spektaklis „Išvarymas“ pareikalavo Jūsų „atvarymo“ į Vilnių. Spalvingas, intensyvus geros, bet bloga tampančios mergaitės Eglės vaidmuo įdomus ir turtingas. Ar blogi personažai turi daugiau atspalvių nei geri?

Neigiami personažai, išskyrus herojus, žiūrovui įdomesni už teigiamus, bet Eglės neįvardyčiau nei kaip teigiamo, nei kaip neigiamo personažo. Ji tik labai ryškiai, dramatiškai pasikeičia. Vaidinti ypač įdomu, nes yra akivaizdūs kontrastai. Svajonių kupina studenčiokė vyksta į Londoną tikėdamasi patirti visą spalvingą megapolio gyvenimą. Ji turi idėjų, tiksliai žino, ką veiks, nori fotografuoti, bet realiai Eglės užmojai niekam neįdomūs, ir ji pakliūva į spąstus: tenkina seno brito malonumus. Merginos kelias ima slysti žemyn. Man labai įdomu, kad Eglė neneigia savęs, nepraranda tapatybės jausmo. Iš viso pulko pjesės personažų Eglė vienintelė kartoja: „Aš noriu namo, tik man gėda. Man nepavyko.“

Pasak Rolando Rastausko, „Tėvynės negalima išsinešti ant batų padų, tačiau ji nenutrinama nuo veido.“

Net tapusi pereinamu žaislu vyrų rankose, Eglė perka bilietus namo ir... išmeta. Pagrindinis personažas Benas Londone bando pasikeisti, tapti Vakarų žmogumi, kitaip mąstyti, atrodyti, keičia vardus. Eglė sako: „Esu tokia. Taip nutiko man. Gyvenu, klystu, stojuosi, krentu, bet esu ta pati Eglė.“ Ji mane žavi, nes yra tiesi, neneigia savęs, nesistengia pasirodyti gražesnė, negu yra.

Graudžiausia, kad Eglė įkūnija esamus ir galimus mūsų dukrų, seserų, draugių likimus. Ar iki „Išvarymo“ bent ką nors žinojote apie tikrąjį emigrantų gyvenimą – ne kokiame pokario Urugvajuje, o dabartinėje Europoje, kur į aklavietę įstumti Lietuvai visai nereikalingi mūsų žmonės pereina pragarus, nors tikėjosi rasti laimę?

Londone nesu buvusi. Emigracijos tema pradėjau domėtis, kai gavau vaidmenį šiame spektaklyje. Žinau ir labai sėkmingų likimų, kai išvažiuoja tęsti studijų, o paskui gauna puikius darbus, geras pareigas. Aktoriui nebūtina susidurti su panašiais į personažų likimais. Mąstai plačiau: „Jei trečdalis tautos emigravo, tai išvyko trečdalis moterų. Kokia dalis atkartoja Eglės likimą? Kodėl mūsų seseris, dukras, potencialias motinas Vakarai priima tik tam tikromis teisėmis, kodėl amplitudė, kurioje jos gali reikštis, tokia siaura ir banali?“ Kai taip svarstau, suvokiu, kad į sceną išvedu ne vieną Eglę, o tūkstančius tokių. Tikrieji emigracijos mastai ir problemos kelia siaubą. Normalu, kad yra daug sėkmingų istorijų, bet ne mažiau yra ir nesėkmingų, tik apie tai išeiviai viešai pasakoti nedrįsta. Spektaklis „Išvarymas“ atveria mums akis.

Ar pati kada nors turėjote minčių išvykti, svetur pasisiurbti įspūdžių?

Ne. Pasisekė, kad mano vaikystės svajonė tapti aktore išsipildė būtent tėvynėje. Nereikėjo ieškoti pragyvenimo šaltinių ir atidėti visų svajonių geresniems laikams. Norėčiau pakeliauti, galbūt sukurti vaidmenų užsienyje. Būtų įdomu išvykti gastrolių, bet, Dieve duok, kad netektų ieškoti darbo užsienyje, emigruoti be bilieto atgal.