Kurdamas papuošalus įkvėpimo juvelyras ieško ir muziejuose (5)

Savamokslis avangardu dvelkiančių papuošalų kūrėjas Algis Abromaitis prisipažįsta, kad straipsnių apie save skaityti nedrįsta, tačiau pasikalbėti mielai sutinka. Jau penkiolika metų Londone gyvenantis vyras apie gyvenimo lūžius pasakoja lyg tarp kitko: „Juk viskas yra taip, kaip ir turi būti.“

Viskas prasidėjo nuo sapno. Visą savaitę – kiekvieną mielą naktį – Algį kankino tas pats sapnas: statiškas apyrankės vaizdas. „Taip nuo jo pavargau... Paprašiau savo draugės Natalie, kad nusivestų į juvelyrikos parduotuvę. Ji ir nuvedė į vieną tokią, kurioje pardavinėjamos visokios pintikliuškos – na, komponentai papuošalams gaminti. Taip ir pradėjau“, – pasakoja Algis. O iš kur tas sapnas atsirado? „Žalio supratimo neturiu! Jokių kitų neatsimenu, tik tą.“ Tai buvo prieš dvejus metus...

Kelionė iki juvelyrikos

Iš tikrųjų Algio kelionė (tikrąja to žodžio prasme) į kitokį pasaulį prasidėjo prieš penkiolika metų. Tuometį Vilniaus universiteto filologą draugė Miglė prikalbino nueiti į interviu dėl darbo kruiziniame laive. Vaikinas sužavėjo būsimus darbdavius, mat prieš filologiją buvo krimtęs kulinarijos meno, gana gerai išmanė maisto gamybą ir prancūzų virtuvę. Per penkias dienas reikėjo apsispręsti, ar priimti darbo pasiūlymą. Algis nusprendė pasakyti „taip“. Išsilaikė egzaminus (dabar jau nepamena, ar visus, kiek gavo), pasiėmė akademines atostogas, ir – pirmyn. Aštuonis mėnesius dirbo ištaigingame kruiziniame laive „Queen Elisabeth 2“. Jo kelionė prasidėjo Southamptono uoste (Anglija), aplankytas Niujorkas, Fidžis, Japonija, Samoa, Indija, Egiptas...

Na na, o kaip atsirado Londone? „Netyčia“, – juokiasi Algis. „Per fuksą.“ Kai vaikinas prisiplaukiojo prabangiuoju laivu, šovė mintis užsukti į Londoną. Buvo 1997-ieji. „Ir štai, kaip matote, pasilikau“, – sako menininkas. „Nesijaučiu imigrantas, nors esu. Niekur kitur negalėčiau gyventi. Kai kur nors išvažiuoju, visąlaik nekantrauju grįžti.“ Triukšmas, judėjimas, nuolat skubantys ir vieni į kitus atsitrenkiantys žmonės... „Nemėgstu, kai į mane, tarkim, metro stotyse, vis įbėga, bet kai išvažiuoju iš Londono, pastebiu, kad to net pasiilgstu!“ – juokiasi pašnekovas.

Algis tikina, kad tada, seniai seniai, prisitaikyti, priprasti prie naujo gyvenimo jam prireikė maždaug pusės metų. O šiandien? „Londonas man – savas miestas, kol kas kraustytis nenoriu. Gal kada nors... Tiesa, apskritai nemėgstu planuoti. Jei jau turiu kokį planą, dažniausiai jį pakeičiu.“ O kaip gyvenimo planas? „Neturiu. Dar neturiu.“

„Argi tai – ne tikroji laisvė?“ – pamanau sau. Gyventi taip, kaip patinka, nekvaršinti galvos kvailomis visuomenės normomis? Nekvaršinti galvos net dėl amžiaus. „Aš neatsimenu, kiek man metų. 37-eri arba 38-eri, bet tiksliai nežinau, – pareiškia juvelyras. – Ar verta vargintis dėl tokio niekniekio?“ Šis nuolat besišypsantis teigiamas emocijas keliančio balso tembro savininkas sakosi esąs optimistas. „Ateitį matau šviesią. Kitaip negalima!“

Suverti, sunerti, prilituoti...

Algis – savamokslis juvelyras. Sako skaitęs daug knygų ir dar į kursus vaikščiojęs. Vienuose mokėsi apdirbti specialios rūšies biologinį plastiką, kituose – gaminti juvelyrinius dirbinius iš metalo. „Norėjau išmokti visko po truputį: lituoti, žiedus gaminti, trali vali... – kad galėčiau tai pritaikyti“, – pasakoja jis. Dar pasipraktikavo ir mokydamas kitus. „Teikiau juvelyrikos pamokas Notting Hillo rajone. Keli žmonės nežinojo, kaip dirbti su viela, tad prisiskaičiau apie tai ir juos pamokiau. Kartu ir pats patobulėjau, – linksmai dėsto pašnekovas, – Manau: kuo daugiau žinai, tuo labiau bijai ką nors daryti, o kai nieko nežinai, tada ir nebaisu.“

„Jolita Jewellery“ („Jolitos juvelyrika“) – taip vadinasi menininko įmonė. Vyriškio sesuo Jolita atsakinga už šeimos verslo vadybą, reklamą... Juvelyras laiko šią veiklą nuobodybe, tačiau supranta, kad be to kūryba nueitų veltui. Kartu džiaugiasi, kad Jolitai rinkodara labiau prie širdies nei jam, ir šis indėlis įvertintas jos vardu įmonės pavadinime. Šių Algis su drauge Sharon sako svarstęs daugybę. Na, pavyzdžiui? „Oj, jie buvo tokie baisūs, kad dabar net gėda sakyti! Mano vardą angliškai tartų „Aldžis“, tad žinot – nelabai... Užtat Jolita gerai skamba, ar ne?“

Kai su juvelyru telefonu tariausi dėl tikslios susitikimo vietos ir laiko, mandagiai paklausiau, ar netrukdau iš pat ryto. „Ne, va sėdžiu prie lango, dirbu“, – ramiai atsakė jis. Kai susitikome, žvilgsnį išsyk patraukė ta minėta vieta prie lango. Ant darbastalio – krūva maišų maišelių su įvairiomis detalėmis, segėmis, karoliukais, kaukolytėmis, siūliukais, metaliukais, akmenukais, grandinėlėmis, neaiškiais daikteliais... „Man patinka eklektika, – sako šeimininkas. – Matai, kiek šlamšto turiu? O kiek dar kitame kambary visko... Mėgstu ir naujus, ir senus dalykus. Ypač man patinka kaukolės, dabar jos – pagrindinis kūrybos elementas.“ Tik dabar? „Nes praeis. Bus kas nors kita.“ Toks nepaliaujamas atsinaujinimas padeda išvengti didžiosios gyvenimo džiaugsmo žudikės – monotonijos.